NEPYKSTU, SENDRAUGIU VADINAMAS
Praėjusių metų lapkričio mėn. “Laiškų lietuviams” kalbos skyriuje Tėvas Juozas Vaišnys, S.J., vėj pajudina ateitininkų sendraugių vardo tinkamumo klausimą. Tema ne nauja, daugelį kartų diskutuota. Prieš kokius dvidešimt trejus metus šio varko keitimo klausimas svarstytas Ateitininkų federacijos nepaprastoje konferencijoje Niujorke. Buvo nutarta nekeisti. Dar keleri metai prieš tai tokios galvos kaip a.a. Vytautas Valaitis, Sigitas Leimonas, Algis Lukas, dr. Antanas Sužiedėlis ir aš pats buvome kažkurios vyresnybės paskirti ir prigrasinti tol tartis, kol naują vardą nutarsime. Visaip vartėm, svarstėm, tyrėm, kitų atsiklausėm, su kalbininkais tarėmės, galvojom, kiek tik pajėgėm — nieko naujo nesugalvojom ir mes. Sendraugio vardas liko gyvas.
Jei būčiau galėjęs Toronto konferencijoje dalyvauti, būčiau balsavęs prieš vardo keitimą. Ir kaip tik todėl, kad, kaip Tėvas Vaišnys rašo, nebuvo aiškiai pasakyta, koks kitas vardas vietoj sendraugio siūlomas.
Sunku sutikti su T. Vaišnio įrodinėjimu, jog sendraugio žodis reiškia “pasenusį draugą”, kaip kad senbernis reiškia “pasenusį berną”. Lietuvių kalboje turime daugiau panašių žodžių, kurių reikšmė toli gražu nėra tik neigiama: senbuvis, sengalvis arba sengalvėlis, sendvaris, senkapiai, sentėvis ir t.t. Šiais laikais ir senbernis arba senmergė turėtų būti tik pavadinimas žmogaus, kuris paseno, nevedęs arba netekėjusi. Blogo jis nieko nepadarė. Juk sentikio vardu žymime tam tikros stačiatikių sektos narį, tam pavadinimui nesuteikdami jokios neigiamos, menkinančios prasmės. Taigi ir sendraugis tėra tik mokslus baigęs Ateitininkų fedefacijos narys. Galų gale, kodėl ir pasenimą tektų laikyti kokia paniekinama ypatybe? Anksčiau ar vėliau, jei nenumirsim, visi pasensime. Atvirai kalbant, kai gauni iš karto trijų universitetų sąskaitas už mokslą, bendra suma viršijančias pirmojo nusipirkto namo kainą, užeina didelis noras būti sendraugiu senberniu, arba bent jau sendraugių dvasios vadu.
Galima būtų ginčytis, ar pavadinimas vyresniejiateitininkai būtų taip jau labai geresnis. Žodį vyresnysis gali turėti ir laipsnį rodančią reikšmę pvz., vyresnysis leitenantas, vyresnysis viršila ir pan. Gal todėl iš esmės prieš autoritetus nusistačiusiam jaunimui tas pavadinimas ne prie širdies Kaip žinome, mokslų baigimas dar “vyresniškumo" nesuteikia. “Vyresnis” gali būti ir amžiumi jaunesnis.
Kažkaip sunku tikėti, kad kas nors iš sendraugio pavadinimo šaiposi. Man atrodo, kad tai labai vykusiai sudarytas žodis, kuris puikiai tarnavo ir tebetarnauja trečiajai (ar ne ketvirtajai? Red.) Ateitininkų federacijos sąjungai pavadinti. Manyčiau, reikėtų jį ir toliau palikti ramybėje, ypač kad jo pakeitimas kitu tikrai neišspręs jokių “praktiškų” problemų.
Tarp kitko, nederėtų ateitininkų organizacinėj santvarkoj maišyti sąjungos ir federacijos sąvokų. Ateitininkų federaciją sudaro keturios sąjungos, tad netikslu sakyti, kaip T. Vaišnys sako: “Juk Ateitininkų sąjungą (gali ją vadinti ir Federacija) sudaro. . .” Ne tik “gali” taip vadinti, bet ji taip ir vadinasi.
Ateitininkų himno nevykusį išsireiškimą gamina tikrai seniai reikėjo pakeisti, ir labai gerai, kad priimtas žodis augina. Dar kada, pasitaikius progai, tikėkimės, koks nors poetas sugalvos, kaip tinkamai pakeisti ir posmelį “tilkit, nutilkit. . neprarandant jo prasmės, bet pritaikant daugiau evangelijos dvasią atitinkantį išsireiškimą. Bet čia jau gal ne kalbos, o “teologijos” klausimas.
Arvydas Barzdukas
REDAKCIJOS PAAIŠKINIMAS
Dėkojame Arvydui už savo nuomonės pareiškimą. Jeigu taip darytų ir kiti skaitytojai, tai šis “Atgarsių” skyrius būtų įdomesnis ir galėtų dažniau pasirodyti. Čia mes dedame skaitytojų pasisakymus įvairiais mūsų žurnale keliamais ir nagrinėjamais klausimais. Tai nereiškia, kad redakcija su tais visais skaitytojų pasisakymais sutiktų. Jeigu reikia, ji prideda savo paaiškinimus.
Dažniausiai diskusijos ir nesutarimai kyla dėl to, kad vieni kitų neįstengia ar nesistengia suprasti. Turbūt panašiai įvyko ir čia diskutuojamu klausimu. Savo laiško pradžioje Arvydas pamini, kad sendraugių vardo keitimo klausimas nėra naujas: tiek daugelis ateitininkų, tiek jų vadovybė ne kartą šį klausimą kėlė. Jis rašo, kad vyresnybės buvo paskirtos “tokios galvos” ir prigrasintos tol tartis, kol suras naują vardą. Tad atrodo, kad toji vyresnybė buvo pasiryžusi žūt būt esamą vardą keisti. Kad tos galvos nieko nesugalvojo, tai čia jų problema.
Arvydas stengiasi įrodinėti, kad tokie žodžiai, kaip senbernis, sengalvis, sengalvėlis, senkapiai, sentėvis, taigi ir sendraugis, neturi jokios neigiamos, paniekinančios ar menkinančios prasmės. Žinoma! Kas gi sako, kad jie turi neigiamą ar menkinančią prasmę? Tai reiškia tik tai, kad jie yra seni, pasenę. Mes savo dainose su didele pagarba minime “močiutes sengalvėles”, bet jeigu sengalvėle pavadinsi vos universitetą baigusią merginą (o jeigu ji ateitininkė, tai ji vadinama sendrauge), tai vieniems bus juoko, kitiems piktumo ar dar kai ko.
Tame rašinyje buvo aiškiai pasakyta, kad sendraugis gali reikšti “draugą nuo seno” ir “seną, pasenusį draugą”. Panašiai dvi prasmes gali turėti ir žodis “vyresnysis”. Jis gali būti vyresnis už kitus amžiumi arba pareigomis. Vyresnysis ateitininkasreikštų tik tai, kad jis jau nėra nei jaunutis, nei moksleivis, nei studentas. Kitos organizacijos tokius vadina filisteriais, bet ne visiems šis vardas patinka. Skautų organizacijoje taip pat yra vyresniejiskautai (arba vyčiai) ir vyresniosios skautės. Niekam neateina į galvą juos sulyginti su “vyresniaisiais leitenantais” ar “vyresniaisiais puskarininkiais” (ne “vyresniaisiais viršilomis”, kaip Arvydas rašo; tokio laipsnio Lietuvos kariuomenėje nebuvo).
Kalbant apie sąjungos ir federacijos sąvokas, gal rašinyje nebuvo pakankamai aiškiai išsireikšta, o gal Arvydas nepasistengė norimos minties suprasti. Mat tie du žodžiai yra sinonimai: sąjunga yra lietuviškas žodis o federacija — tarptautinis. Jeigu atskiros ateitininkų organizacijos šakos (jaunučiai, moksleiviai, studentai ir sendraugiai) nebūtų vadinamos sąjungomis, tai būtų buvę galima apsieiti be federacijos, visą organizaciją vadinant sąjunga. Tad ketvirtoji šaka gali būti vadinama Sendraugių ateitininkų sąjunga arba Vyresniųjų ateitininkų sąjunga, bet jeigu pasakysi tik Ateitininkų sąjunga (kaip kai kurie siūlė), tai reikėtų suprasti, kad čia kalbama apie visą ateitininkų organizaciją. Rašinyje buvo norima tik tai pasakyti, kad ketvirtajai šakai pavadinti šis terminas būtų visiškai netinkamas.
Pagaliau Arvydo laiško pabaigoje pasisakoma prieš ateitininkų himno posmelį “Tilkit, nutilkit. . .” Jo nuomone, tai nelabai suderinama su evangelijos dvasia. Dėl ko nesuderinama? Gal per griežtai sakoma? Gal Arvydas mano, kad reikėtų švelniau išsireikšti, pvz.: “Malonėkite nutilti. . .” ar kaip nors panašiai?
PATIKO STRAIPSNIS
Praėjusių metų spalio mėn. buvęs straipsnis “Šventų dalykų susigrąžinimas” buvo labai taiklus. Aš su jo mintimis sutinku šimtu procentų. Bažnyčia per toli ir per greit nubėgo su liturginėmis reformomis, ypač Amerikos vyskupai. Buvo sunaikinti puošnūs altoriai, išmestos šventųjų statulos, Kristus, esantis Švenč. Sakramente, iš garbingiausios vietos nustumtas į kampą. Viena moteris, atvykusi iš Lietuvos, pasakė: “Mes prie Dievo artinamės atsiklaupę, o jūs atbėgate, pagriebiate į saują ir bėgate iš bažnyčios, net nepriklaupdami”.
Janina Miliauskienė
KUR DINGO “ATGARSIŲ” SKYRIUS?
Gaila, kad panaikinote “Atgarsių” skyrių”. Skaitytojams jis buvo įdomus. Atrodo, kad redakcija skaitytojų pasisakymų tartum privengia. Lyg galvoja, kad tik jie teisūs, o jūs, “mažieji”, tik klausykite, ką mes sakom, ir priimkite. Skaitytojų laiškai paįvairina turinį.
Vytautas Gailiūnas
Gerbiamasis,
Gi matai, kad šis skyrius nepanaikintas. Mes skaitytojų pasisakymų visuomet laukiame, bet retai tesulaukiame. Jeigu jie tyli, tai nėra nė atgarsių. Dažnai gauname tokių trumpų pasisakymų, kurių nenorime visuomet kartoti, pvz.: “Man ‘Laiškai lietuviams’ labai patinka”. “Aš juos perskaitau nuo pradžios iki galo” ir t.t.