Skyrių tvarko GEDIMINAS VAKARIS

PROF. PETRAS ALEKSANDRAVIČIUS — LIETUVIŲ SKULPTŪRINIO PORTRETO MEISTRAS

     Vilniuje, einant Lenino prospektu, jaukioje aikštelėje galima pamatyti mūsų liaudies rašytojos Žemaitės skulptūrinę struktūrą, sukurtą nusipelniusio meno veikėjo, Lietuvos liaudies dailininko, profesoriaus Petro Aleksandravičiaus. Už šį kūrinį skulptoriui buvo paskirta valstybinė premija.

     Liaudiškai apsirengusi XX a. pradžios valstietiškais drabužiais, sėdi susimąsčiusi, pilna vidinio išraiškingumo ir gyvenimo išminties kaimietė moteris. Išorinis paprastumas ir vidinis turtingumas bei didingumas — tai ryškumas, kuriuo paremta šio kūrinio struktūra.

     Kuršėnuose pastatytas XIX a. lietuvių kultūros veikėjo Lauryno Ivinskio paminklas, kurio autorius tas pats prof. skult. P. Aleksandravičius. Šis paminklas daro didelį įspūdį biusto sandara ir tvirta papėde. Paminklas gerai atliepia to laikotarpio dvasią ir šio energingo, ryžtingo, gyvenimo sunkumų užgrūdinto ir valingo žmogaus ypatybių visumą.

     Anykščiuose 1982 m. pavasarį Vienuolio 100-ųjų gimimo metinių jubiliejaus proga buvo atidengta nauja P. Aleksandravičiaus skulptūrinė struktūra. Vienuolio skulptūriniame portrete atsispindi šio žmogaus psichologinis sudėtingumas — ramus pasitikėjimas savimi, išmintingumas, gyvenimo meilė, tauri inteligencija ir paprastumas.

     Skulptorius dar savo kūrybinio kelio pradžioje yra sukūręs įdomų, vyrišku grožiu ir skausmo žyme paženklintą prof. J. Kuzminsko portretą. Jaunatviško polėkio, nuoširdumo kupinus dailininkų M. Bulakos, V. Vizgirdos, skulptorių J. Kėdainio, N. Petrulio, keramiko L. Strolio, tapytojo I. Vienožinskio ir kitų savo darbo draugų portretus.

     Skulptorius kuria, surasdamas ir pabrėždamas tai, kas žmoguje gražiausia ir tauriausia, brangiausia ir reikšmingiausia. Tokie yra poetų V. Mykolaičio-Putino, E. Mieželaičio, A. Miškinio, akademiko J. Kriščiūno, kompozitoriaus K. Kavecko, 1863 m. sukilimo Lietuvoje vado A. Mackevičiaus portretai.

     Skulptorius-dailininkas jau peržengęs aštuntą dešimtmetį. Įvairaus žanro skulptūriniuose darbuose, lyriškose akvarelėse ir vingriose piešinių linijose bei visoje dailininko kūryboje aptinkamas taurus grožis, jaučiamas kaip nušlifuoto gintaro švytėjimas.

FILMAS APIE M. K. ČIURLIONĮ

     Lietuvos televizija sukūrė naują dviejų dalių spalvotą meninį filmą — "Žalčio karūna”. Tai pasakojimas apie lietuvių dailininko, kompozitoriaus ir kultūros veikėjo Mikalojaus K. Čiurlionio gyvenimą ir jo kūrybą.

     Pirmoje filmo dalyje pasakojama apie M.K. Čiurlionio gyvenimą, ankstyvąją jaunystę. Tai vaizdai iš gyvenimo Dzūkijoje ir Vilniuje, studijų Varšuvoje ir Leipcige. M. K. Čiurlionio vaidmenį atlieka Kauno dramos teatro aktorius, nusipelnęs artistas V. Masalskis. Sofiją vaidina Šiaulių dramos teatro aktorė R. Krilavičiūtė.

     Antroji filmo dalis skiriama M.K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos Peterburgo laikotarpiui.

"Žalčio karūnos” redaktorius K. Puras sako, kad ekrane bandoma apmąstyti šio menininko gyvenimą, kelią į kūrybos aukštumas ir pasaulinį pripažinimą. "Žalčio karūnos” scenarijų parašė E. Ignatavičius.

     Naujojo telefilmo žiūrovai girdės M.K. Čiurlionio muziką — fortepijoninius preliudus, harmonizuotas lietuvių liaudies dainų melodijas, ištraukas iš simfoninių poemų "Miške” ir "Jūra”. Filmą režisavo nusipelnęs artistas B. Talačka. ("Tiesa”)

FOTOGRAFIJOS MENO DRAUGIJA

     Savo kūriniuose lietuviai fotografai nuolatos įamžina Lietuvos kaimą. Kaimo tema yra viena iš pagrindinių lietuviškosios meninės fotografijos krypčių. Žymus šios temos pradininkas buvo kraštotyrininkas ir fotografas Balys Buračas (1897-1972). Dar prieš II pasaulinį karą jis daug keliavo po Lietuvą ir fotografavo kaimo buitį, papročius, šventes, žmones — piemenėlius, artojus, grėbėjas, dievdirbius, dainininkus, pasakotojus, muzikantus. 1937 m. už kraštotyrines nuotraukas Balys Buračas buvo apdovanotas Paryžiaus pasaulinės parodos aukso medaliu.

     Didelės permainos įvyko Lietuvos kaime po karo. Jų pirmuosius žingsnius įamžino tuometinių laikraščių ir žurnalų fotokorespondentai. Lietuvos fotografai neretai imasi tematinių ciklų, kuriamų ne vienerius, o keletą ir net keliolika metų. Tokius ciklus fotografavo Algimantas Kunčius — "Sekmadieniai”, Romualdas Rakauskas — "Žydėjimas”, Aleksandras Macijauskas — "Turgus”, Romualdas Požerskis — "Kaimo šventės”. Nemažai kaimo atstovų galima pamatyti ir vieno iš žymiausių fotografu Antano Sutkaus. Jis jau beveik dvidešimt metų kuria ciklą — "Lietuvos žmonės”. Antanas Sutkus nuo 1969 m. vadovauja Lietuvos fotografijos meno draugijai.

("Laikas ir žmonės”)