(Iš vysk. P. Baltakio laiško)

     Negaliu pamiršti savo ilgų bei tolimų kelionių, lankant pasaulio lietuvius. Esu dėkingas Dievo Apvaizdai, kad palyginti trumpu laiku galėjau aplankyti beveik visus kraštus, kur gyvena šiek tiek lietuvių. Malonu buvo sueiti į glaudų kontaktą su organizacijomis bei paskirais asmenimis, su dvasine kraštų vadovybe ir asmeniškai susipažinti su pasaulio lietuvių gyvenimu bei jų pastoracinėmis problemomis. Dėkoju visiems, kurie taip nuoširdžiai mane priėmė ir globojo.

     Džiugu, kad visuose kraštuose lietuviai yra gražiai įsikūrę, gerai susiorganizavę, turi gerą vardą ir yra aptarnaujami pasišventusių lietuvių kunigų. Glaudaus dvasininkų su lietuviškomis organizacijomis bendradarbiavimo dėka visur, pagal vietos sąlygas, yra nuoširdžiai puoselėjamos krikščioniškos ir tautinės vertybės, stengiamasi pagelbėti pavergtai tautai. Ypatingai malonu pabrėžti, kad kiekviename krašte iš jaunosios kartos ateina j mūsų gyvenimą sumanių veikėjų ir energingų vadų, įnešan-čių naujų idėjų ir optimizmo.

     Kiekvieno krašto lietuviškos bendruomenės turi savitų pastoracinių problemų. Tačiau viena problema, daugiausia rūpesčio visiems sukelianti, yra stoka stojančių į dvasinį luomą. Visur girdėjau tą patį nuogąstingą klausimą: kas pakeis mūsų prie pensijos amžiaus artėjantį kleboną? Negalima sakyti, kad lietuvių kilmės jaunimas būtų indiferentiškas dvasinėms vertybėms ir aukos gyvenimui. Ne. Problema glūdi greičiau čia, kad vieni nesiryžta daryti visam gyvenimui įsipareigojimų, kiti stoja ne į lietuvišką, o į vietinę diecezijos seminariją ar nelietuvišką vienuolyną.

     Jaunas kunigas, išauklėtas be gyvybinio ryšio su lietuviška bendruomene, nebemato reikalo ir nejaučia pareigos dirbti lietuviškoje pastoracijoje. Jau šiuo metu nebeįmanoma rasti lietuvio kunigo visoms lietuvių parapijoms ar misijoms. Artimoje ateityje daugelis mūsų lietuviškų parapijų turės nelietuvį kunigą, bus uždarytos ar perleistos kitos tautybės tikintiesiems.

     Tautiškai susipratusių kunigų per naktį neprisiauginsime. Turime ieškoti būdų, kad rastume lietuviškoje pastoracijoje galinčių dirbti. Viena iš galimybių yra pastovūs diakonai. Pastovus diakonas su pensininko ar net nelietuvio kunigo pagalba galėtų sėkmingai vadovauti lietuviškai parapijai ar misijai: sakyti pamokslus, krikštyti, tuokti, laidoti ir t.t. Šiuo metu pastovių diakonų idėja lietuvių tarpe dar tebėra svetima, o amerikiečių pastoracijoje jau dirba daugiau kaip 7000 diakonų.

     Lietuvos krikščionybės jubiliejus mums teikia išskirtinę progą rimtai pamąstyti apie esminius mūsų išeivijos religinius ir tautinius klausimus, o Dievo tarno arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacija skatina prašyti jo pagalbos, kad jis, taip sėkmingai vadovavęs Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimui, savo užtarimu padėtų ir mums išspręsti lietuviškosios pastoracijos išeivijoje problemas.

     Nuoširdžiai Jūsų Kristuje

          Vysk. Paulius A. Baltakis, O.F.M.