Spausdinti

     Kai Vasario 16-osios proga, kur nors susirinkę, užgiedame Tautos himną, ne vienam vyresniosios kartos lietuviui per veidą ašara nurieda. Jaunimas stebisi ir nesupranta, kam ta ašara, kam čia jaudintis. Juk ir jie dažnai mokykloje Amerikos himną gieda, bet niekad giedodami neverkia. Kai Čikagoje prie Laisvės kovų paminklo Marija, Marijaužgiedam, žiūrėk, koks buvęs pulkininkas ar savanoris pravirksta, lyg motiną ar tėvą laidodamas. Dėl ko tie mūsų tėveliai ar seneliai tokie jautrūs, sentimentalūs? Juk ir mes drauge su jais giedam, o nei mums jau čia taip graudu, nei ką.

     O ar žinote, dėl ko jiems tokiomis progomis ašara nurieda? Tautos himnas jiems primena Tėvynę, kurios laisvė buvo taip brangiai išpirkta. Giesmę Marija, Marijaprie paminklo išgirdę, jie prisimena Karo muziejaus sodelį Kaune. Jie lyg mato išblyškusiais veidais, tyliai atžygiuojančius karo invalidus. Jie lyg girdi liūdnus trimito garsus, skelbiančius sunkias praeities kovas, pralietą kraują, žuvusius brolius, gal dar ne visai užgijusias žaizdas. Jau ir tada tie vakarai muziejaus sodely būdavo tokie melancholiški, liūdni... Bet liūdesys maišėsi su džiaugsmu, nes laisvė buvo atgauta, atkovota, laimėta. O dabar... Dabar vėl prarasta viskas, kas buvo taip brangu ir brangiai kainavo.

     Jūs, jaunieji, ten nebuvote, to nematėte, nepergyvenote, tad ir negalite suprasti. Jūs gal niekada visiškai nesuprasite tų karių, karininkų ir savanorių. Jums bus svetimi jų sentimentai, liūdesys, ašaros ir ilgi pasakojimai. Bet ir jūs subręsite, pasensite. Pasakosite ir jūs savo vaikams ir vaikaičiams, kas jus jaunystėje žavėjo, jaudino, dėl ko džiaugėtės ar liūdėjote. Manote, kad jauniesiems bus tai įdomu? Manote, kad jus įvertins ir supras? Jie stebėsis, traukys pečiais, kad jums tai įdomu — jiems bus nuobodu.

     Kiekviena karta yra skirtinga, kiekviena karta panašius dalykus skirtingai pergyvena.

VIDA KRIšTOLAITYTĖ    Gėlės.