religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1987 / KOVAS-MARCH / VOLUME XXXVIII, NO. 3

NEPATINKA, BET REIKALINGA

73

 Kun. Jonas

SEPTYNI SUSITAIKYMO SIMBOLIAI

77

 A. Saulaitis, S.J.

NAUJAS KŪRINYS

79

 Chiara Lubich

GERAS DARBAS SIELAI — MELSTIS
UŽ GYVUS IR MIRUSIUS

80

 Alfonsas Grauslys

POLITIKA IR DIEVAS

81

 Bernhard Vogei

BRANGI DOVANA, O NEKAINUOJA NĖ CENTO

86

 Danutė Bindokienė

TU DIDŽIOJI MANO LAIME!

88

 H.S. Braun, O.M.Cap.

ATSARGIAI — VAISTAI KENKIA SVEIKATAI

91

 Juozas Kriaučiūnas, M.D.

PLIUSAI IR MINUSAI BŪTI LIETUVIU
SVETIMAME KRAŠTE

96

 Dana Penčylaitė

DĖL KO JAUNIMAS PRADEDA RŪKYTI,
GERTI, VARTOTI NARKOTIKUS

97

 Andrėja Kaminskaitė

TĖVYNĖJE 

97

 Gediminas Vakaris

KALBA

102

 Juozas Vaišnys, S.J.

KNYGOS

105

 Red.

ĮVAIRYBĖS

106

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

107

 Juoz. Pr.

Kadangi šio gavėniai skirto numerio pagrindinė mintis yra kančia, tai iliustracijos (p. 82, 93, 100) yra paimtos iš knygos “Lietuviai Sibire”. Juk Sibiras yra mūsų tautos kančių simbolis. Minėtos knygos, redaguotos kun. J. Prunskio, iliustracijos yra Jono Strungio.

“Laiškų lietuviams” skyrių vinjetės ir viršelio piešinys — Rasos Sutkutės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July / August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

KUN. JONAS

     Yra tokių dalykų, kurių mūsų prigimtis nemėgsta ir joks žmogus negali mėgti. Pirmą tokių nemėgstamų dalykų vietą užima kentėjimai, tiek kūno, tiek ir dvasios. Jų vengiame ir stengiamės jais kuo greičiau nusikratyti. O jei tenka ilgesnį laiką kentėti, tai nusimename. Tada sunku tikėti ir pasitikėti Dievo gerumu ir gailestingumu. Taip ir veržiasi iš širdies skundas: "Dieve, kodėl? Už ką?” Net ir Jėzus Kristus skundėsi: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” (Mt 27,46).

     Gavėnia yra ne tik pasninko ir gausesnės maldos metas, bet ir gera proga susimąstyti apie kentėjimų vietą ir prasmę žmogaus gyvenime. Gal kaip tik todėl daugelis gyvo tikėjimo vyrų ir moterų, net jaunimo, mėgsta apeiti kryžiaus kelius, arba stacijas, gavėnios penktadieniais.

Sibiro kankinių Motina. Šis paveikslas iš paprastos skardos iškaltas nežinomo vilniečio, Sibiro tremtinio. Apkeliavęs dalį pasaulio, jis pagaliau atsidūrė lietuvių tėvų jėzuitų koplyčioje Čikagoje, kur yra žmonių lankomas ir branginamas.

A. SAULAITIS, S.J.

     "Garbė Jėzui Kristui! Paskutinį kartą išpažinties buvau prieš Kalėdas. Atgailą atlikau, išrišimą gavau, šv. Komuniją priėmiau. Dievui nusidėjau šiomis nuodėmėmis. ..” Ligi 1973 m. dauguma mūsų taip ėjo išpažinties, pagal įproti pakeisdami kelis žodžius, pvz., "spaviednės buvau, pakūtą atlikau. .

     Vatikano II-ojo suvažiavimo nuosprendžiu Apeigų kongregacija atnaujino ir šio sakramento eigą, stengdamasi išryškinti pirmykštę ir giliausią Susitaikymo slėpinio šventės prasmę. Šiandieną maždaug pusė vaikų, jaunimo, suaugusių ir kunigų "eina išpažinties” pagal naująją tvarką — Kanados lietuvių kunigų vienybės 1984 m. išleistame "Mažajame apeigyne” išspausdinti abu būdai.

     Kurios apeigų dalys labiau išryškėja šiandieninėse apeigose?

     1. "Kunigas išpažinties atėjusį šiltai pasveikina ir maloniai priima". Kai Susitaikymo sakramentas švenčiamas pertvertoje klausykloje, kunigas laukia, ar žmogus atsiklaupęs tyliai palauks, kad būtų progos nuodėmklausiui tarti žodelį. Jeigu asmuo iš karto pradeda, bus laikomasi senosios tvarkos. Atvirame Susitaikymo kambaryje lengviau žmogų pasveikinti, žodžiu ar judesiu priimti. Šioje pirmoje apeigų dalyje slypi simbolis, išreiškiąs Dievo kreipimąsi į žmogų prieš tai, kai žmogus supranta ar numano, ką Viešpačiui sakyti. (Panaši yra kūdikio krikšto reikšmė — Dievas pirmas į žmogų prabyla). Kūrėjas pats sugalvojo žmonių giminę ir šį žmogų iš nebūties į gyvenimą pašaukti, pats per patriarchus ir pranašus kalbėjo, pats prabilo per savo Sūnų. Susitaikyme dėmesys ir pirminis vaidmuo yra Dievo, kuris panorėjo su savimi sutaikyti pasaulį, žmogui to iš Dievo neišreikalavus. Panašiai ir žmogus už savo nuodėmes gailisi todėl, kad Dievas gailestingas, mato širdį ir jau yra atleidęs.

CHIARA LUBICH

     "Taigi, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena — praėjo, štai atsirado nauja” (2 Kor 5,17).

     Šie šv. Pauliaus žodžiai laiške korintiečiams atbaigia mintį, kuri atskleidžia slėpiningą jėgą, verčiančią jį apaštalauti: jo intensyvią meilę Jėzui. Tuo pačiu jis stipriai įspėja kai kuriuos bendruomenės narius, kurie savo elgesiu rodė, jog nesuvokė Jėzaus mokymo pilnos apimties; jie nesuprato, kad Jėzus atėjo, norėdamas pakeisti mūsų gyvenimą radikaliai.

     Šv. Paulius norėjo priminti jiems, jog Jėzus mirė, kad mes taip pat mirtumėm su juo "senajam pasauliui” ir prisikėlė, kad ir mes prisikeltume su juo "naujajam pasauliui”. Jėzus atidavė savo gyvybę, norėdamas padaryti visus žmones Dievo vaikais, jo dieviško gyvenimo dalininkais, padaryti mus naujais žmonėmis.

     Šv. Paulius sako, jei asmuo yra Kristuje, tai Kristus gyvena jame, tada jis yra jau kitoks asmuo, visiškai naujas: naujas savo galvosena, mylėdamas, elgdamasis. Toks atsisako visko, kas priklauso senajam pasauliui, ir pradeda statyti naująjį, pagal Jėzaus mintį ir jo širdies troškimą.

ALFONSAS G RAUSLY S

     Nors liūdna, tačiau yra tiesa, kad mūsų savimeilė yra taip didelė ir visi mūsų veiksmai, sumanymai bei siekiai sukasi tik apie mus pačius ir mūsų medžiaginę gerovę. Dar liūdniau, kad šią savimeilę mes perkeliame ir į savo religinį gyvenimą, ypač į savo maldą, jos platų ir turtingą turinį siaurindami, skurdindami, vien tik prašomąja malda ją paversdami. Kai prašome vien tik medžiaginių gėrybių, mes maldą paverčiame savimeilės ugdymu. Toji savimeilė mums pasidaro lyg stabas, vienintelis gyvenimo turinys, kurs nukrikščionina mūsų gyvenimą. Iš tos liūdnos gyvenimiškos padėties, iš tos savimeilės gal tik motinos išsivaduoja, apie save negalvodamos, save pamiršdamos ir savo vaikams visokeriopos, ne tik medžiaginės, Dievo malonės bei pagalbos prašydamos.

     O juk artimo meilė, t.y. savimeilės kontroliavimas ir apvaržymas artimo naudai, galioja visur ir visus įpareigoja. Tą meilę vykdome ne tik apčiuopiamais darbais, bet ir melsdamiesi už tuos gyvus ir mirusius, kurie yra ar gali būti reikalingi mūsų dvasinės pagalbos. Nepamirškime ir tai, kad yra nemaža tokių mūsų artimųjų, turinčių įvairių blogybių, kuriems kitaip ir negalime pagelbėti, kaip tik už juos melsdamiesi. Tai netikintieji, nuodėmėse gyvenantieji, sunkiai sergantieji, artimos mirties pavojuje esantieji ir t.t. Tad, norint vykdyti tikrą artimo meilę, šalia kitokios pagalbos, reikia ir maldos už juos. Antrasis tokios maldos religinis pagrindas — tai šventųjų bendravimo tiesa, kurią mes išpažįstame, kalbėdami "Tikiu Dievą Tėvą”.

BERNHARD VOGEL

     Knyga išleista Vokietijoje. Bendradarbiavo net 24 autoriai. Jiems buvo duota tema: "Kas iš tiesų yra Dievas?” Vienas iš autorių yra ir politikas Reinlando-Pfalzo švietimo ministras. Jis nagrinėja, kokią įtaką turi į mūsų laikų politiką Dievas. Žodžiu "politika” jis apima ne tik tarptautinę ar valstybėje veikiančią partijų politiką, bet ir visuomeninio organizacinio gyvenimo ir veiklos politiką. Tai, be abejo, liečia ir mus, lietuvius, mūsų organizacinį bei politinį gyvenimą ir veiklą. Todėl ir mes galime ir turime klausti save: "Kas iš tiesų yra Dievas?” Ar jis turi kokią nors įtaką mūsų veiklai? Kokią įtaką jis galėtų ar turėtų daryti? Pažiūrėsime, kaip tuo klausimu galvoja ir pasisako minėtas švietimo ministras Bernhard Vogel.

Vertėjas J.K.

     Be abejo, politikoje visų pirma reikia stengtis rasti konkrečius atsakymus į iškylančius gyvenamojo meto reikalavimus. Šitaip suprantant "politiką”, prie gero politinio tono dabar priklauso neminėti Dievo. Yra plačiai įsišaknijusi pažiūra, kad politikas turįs iš savo veiklos skliausteliais išjungti Dievą ir tikėjimo klausimus. Visai neprotingu politiku laikomas tas, kuris viešai, ypač rinkiminės propagandos metu, kalba apie Dievą. Čia vyrauja jausmas, kad Dievui čia ne vieta.

     Mano nuomone, šitoks nusistatymas yra visai kvailas. Dar blogiau — jis yra negarbingas. Mūsų krašte (Vokietijoje. J. K.) daugumas žmonių yra įsitikinę, kad Dievas yra. Todėl negalima jo skliausteliais išjungti iš politinių sprendimų srities, t.y. neatsižvelgti į Dievą arba jį nutylėti.

Daug vyrų, buvusių partizanų eilėse, buvo išgaudyti, o kiti viešai iššaudyti ir Šėtos miestelio turgavietėje visų išniekinimui pamesti. Ėjo visos apylinkės žmonės jų lankyti, nors iš tolo sudiev pasakyti; ėjo motinos iš tolo atsisveikinti su savo sūnumis.

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Mintys šia tema man iškilo, perskaičius amerikietiškame žurnale reklamą apie įstaigą, kuri padeda rasti įvairių individų "giminės šaknis”, nesvarbu, kaip giliai metų sluoksniuose jos pasislėpusios. Žinoma, už atitinkamą kainą galima sužinoti, kas buvo tavo seneliai ir proseneliai, kur gyveno, kuo vertėsi, kuo pagarsėjo ir t.t.

     Amerikiečiai, būdami "jaunos” tautos gyventojai, labai domisi savo asmeniška praeitimi. O kaip su lietuviais? Mes skiepijame savo vaikams ir vaikaičiams pasididžiavimą didinga Lietuvos praeitimi, nes tai atrodo svarbu lietuviškumo išlikimui svetimame krašte. Mūsų vaikai, be abejo, žino artimiausių giminių vardus ir pavardes, juos net pažįsta, ypač jeigu tie giminės gyvena kur netoliese. Platesniam giminės pažinimui nėra nė laiko, dažnai net ir noro. Juo labiau, kad jaunesni vaikai nelabai turi kantrybės klausytis vyresniųjų pasakojimų apie praeitį ir žmones joje (o kartais ir išklausę greitai pamiršta...). Kažkaip viskas, kas liko anapus Atlanto, atrodo neapsakomai toli ir seniai. Ir tyliai traukiasi iš mūsų tarpo vyresnioji karta, nusinešdama tiek daug svarbių žinių apie mūsų praeitį, tepalikdama trumpą mirties pranešimą spaudoje ir skaudžiai tuščią vietą artimųjų tarpe. Čia nekalbame apie tuos, kurie aprašomi enciklopedijose ar storose atsiminimų knygose, o apie paprastus, eilinius lietuvius, kuriais niekas per daug nesidomėjo ir jų biografijų neparašė.

H. S. BRAUN, O.M.Cap.

     Laimė! Koks tai užkerintis žodis! Jis manęs nepaleidžia. Turiu ieškoti laimės. Tavo, Viešpatie, mąstytojai man įrodinėja, jog taip ir turi būti. Girdi, aš jokiu būdu negalįs neieškoti laimės. Jie man porina, jog taip, kaip mano protas nustatytas tiesai pažinti, ir niekad negalįs pasitenkinti melu, taip ir mano valia esanti nustatyta veržtis į gėrį, į tai, kas man atrodo, yra man gera ir kas iš tiesų yra gera. Juk ir mano akys nustatytos spalvoms bei formoms regėti, ne kam kitam, nori ar nenori. Panašiai ir mano valia, jei ji nėra apsnūdusi ir neveikli, ji turinti siekti gėrio, ir ta mano amžinai drebėdama ko nors ieškanti neramuolė draugužė vargiai gali užmigti ir nieko nebenorėti. Valia negalinti niekad norėti siekti ko nors blogo, kas būtų ničnieko vertas, visiškai neigiamas dalykas. Net ir nuodėmės geisdama, valia negeidžianti jos tik dėl to, kad yra nuodėmė, bet geidžia, kad ir nuodėmėje yra nors silpnas gėrio spindulėlis, gėrio, kurs valiai atrodo vertingas. Blogis, kaip blogis, visada yra visiškai bevertis, tačiau nė vienas žmogaus veiksmas nėra vispusiškai blogas. Jis yra gėrio ir blogio lydinys. Valia ir kabinasi už to, kas tame lydinyje jai atrodo gera, verta. Ir kai tik aš kame nors pamatau ką nors gero, taip ir ima valios rankos drebėti tai pasičiupti. Mano valios sritis siekia tiek pat toli, kaip ir proto sritis, todėl ir valios siekimams nėra ribų, kaip jų nėra protui. Visada dar lieka daugiau daiktų ir tiesų, negu jau žinau, ir protas veržiasi jas surasti ir suprasti. Panašiai lieka daugiau vertybių-gėrybių, kurių dar neturiu, kurios man būtų geros, ir todėl mano valia nori jas turėti. Ji niekada nepasotinama, niekada nėra tiek patenkinta, kad nieko daugiau nebenorėtų, nebesiektų. Valia jokiu būdu nesitenkina gėrio gabalėliais, laimės trupinėliais. Ji geidžia viso gėrio, nors jis būtų ir beribis. Tik, deja, dažnai ieško to gėrio ten, kur jo nėra ir negali rasti. Vienas vokiečių rašytojas (Hoelderlin, Yperion) rašė: "Ak, Tu, kurio aš šaukiausi, lyg Tu būtum kažkur aukščiau už aukščiausias žvaigždes, kurį aš vadinau dangaus ir žemės Kūrėju ir savo vaikystės dienų dievaičiu, Tu nesupyk, kad aš Tave pamiršau! Kodėl žemė nėra tokia skurdi, kad galėčiau dar ko nors kito geresnio ieškoti?!”

Juozas Kriaučiūnas, M.D.

VAISTAI IR GYDYTOJAS

     Vaistas yra priemonė gydyti sergantį ar negaluojantį žmogų ir gyvį, ar apsaugoti juos nuo galimų sunegalavimų bei susirgimų. Vaistai gaminami iš žemėje esančių medžiagų, kurių vienos (mažuma) gali būti naudojamos be pakitimų, kitos — reikia keisti ir pritaikyti. Tai padaryti galima: mechaniniu, fiziniu, cheminiu, biologiniu ir kai kuriuo kitu būdu. Vaistams gaminti medžiagos gali būti: augalinės kilmės — žolės, žiedai, lapai, šaknys, žievės, grūdai ir kit.; gyvulinės kilmės — taukai, kai kurie organai ir pan.; organinės — anglis, nafta ir jų produktai; neorganinės — mineralai, metalai ir jų įvairūs junginiai. Dabar daugybė vaistų yra gaminami sintetiškai, gaminamos cheminės medžiagos ir tų medžiagų junginiai. Taip pagaminti vaistai gali būti be priemaišų, gali būti tiksliau dozuojami, tiksliau ir skubiau veiksmingi.

     Vaistas — gydomoji priemonė pateikiama gryna arba maišyta su kitomis vaistingomis ar nevaistingomis medžiagomis. Vaistas pateikiamas įvairia forma: skysčiais (tai ir lašais), mikstūromis, milteliais, kapsulėmis, tabletėmis, supozitorijomis, tepalais, skysčiais įšvirkštimui po oda, į raumenis, į kraujagysles. Kai kurie vaistai gali būti pateikiami tik viena forma, kiti — įvairiomis.

Visų pirma NKVD padarė pagrindinę kratą ir atėmė maldaknyges, kryžius, rožančius.

     Vaistus žmogus naudoja nuo pat savo atsiradimo žemėje, nes pasireiškią jo negalavimai ir susirgimai verčia jį ieškoti būdų ligas ir negales nugalėti, savo sveikatą atstatyti ar pagerinti ir išlikti sveiku bei tvirtu. Amžių amžiais sergantis ar negaluojantis žmogus gydė pats save arba buvo gydomas savo artimųjų ir pažįstamų, bet dažnai buvo siekiama pagalbos ir iš daugiau vaistuose ir gydyme nusimanančių asmenų, arba bent tokiais pasireiškusių, ar gydymu besirūpinančių vietas užimančių, kaip pvz.: žyniai, šventikai ir pan. Taip pamažu išsivystė gydytojo profesija.

Dana Penčylaitė

     Mes, lietuviai, gyvendami svetimame krašte, turime daug pliusų, bet taip pat ir minusų. Nuo pat mažens lietuvių jaunimas dalyvauja įvairiose organizacijose — skautuose, ateitininkuose, sporto klubuose, tautinių šokių grupėse. Jaunimas lanko šeštadienintes mokyklas, nors tai dar dažniausiai ne savo noru ir pasirinkimu. Tėvai, norėdami pratęsti lietuvybę per savo vaikus, juos veda į organizacijas ir veža į šeštadienines mokyklas. Vaikai, kurių tėvai juos nuo mažens įjungė į lietuvišką veiklą, vėliau patys nori kuo aktyviau dalyvauti ir likti lietuviškoje aplinkoje.

     Vaikas paūgėjęs pats pradeda suprasti, kodėl tėvai taip jį vertė priklausyti lietuvių visuomenei. Jis supranta, kad yra verta ir garbinga būti lietuviu, mokėti savo tėvų kalbą, žinoti apie savo praeitį bei dabartinę Lietuvos padėtį. Jam patinka dainuoti lietuviškas dainas, šokti tautinius šokius bei skaityti lietuviškai. Kartais vaikams net patinka pasigirti savo draugams amerikiečiams, kad jie moka kalbėti dviem kalbomis.

     Atsitinka ir taip, kad, kai vaikas paauga, jam nusibosta eiti į mokyklą kiekvieną šeštadienį. Užuot sėdėjus klasėje ir rašius diktantus, jis galėtų ilgiau pamiegoti, arba žiūrėti televizijos. Dažniausiai jis priklauso amerikietiškų mokyklų sporto klubui arba yra įsivėlęs į kitokią mokyklos veiklą. Rungtynės ir treniruotės dažniausiai vyksta šeštadieniais iš ryto, tuo pačiu metu kaip ir pamokos šeštadieninėse mokyklose. Čia ir kyla konfliktas, kai vaikas turi pasirinkti sportą, ar šeštadieninę mokyklą.

Andrėja Kaminskaitė

     Jaunimas pradeda vartoti šias blogybes dėl įvairių priežasčių. Blogiausia yra tai, kai tas vartojimas tampa įpročiu, nuo kurio negalima pabėgti.

     Jaunuoliai dažnai pradeda rūkyti, matydami, kad rūko vyresnieji. Mano, kad ir jie rūkydami pasirodys vyresni. Bet iš tikrųjų jie atrodo juokingai, tai yra vaikai, kurie vaidina suaugusius. Kita priežastis — jei draugai siūlo rūkyti, ir tu neimsi, tai jie užpyks, nebus daugiau tavo draugai. Bet jeigu jis bus tavo tikras draugas, tai priims tave, nors ir nerūkantį.

     Dabar galbūt didžiausia jaunimo problema yra alkoholis. Kai jaunimas kur nors susirenka, pvz., į šokius, be alkoholio negali apsieiti. Jie geria, kad jaustųsi drąsesni, atsileistų įtampa. Mūsų amžiuje jaunimas turi įvairių problemų, pavyzdžiui: šeimoje su tėvais, mokykloje, nori pritapti prie kitų, nes bijo būti skirtingi. Buvau vienos organizacijos suvažiavime, kur visai nebuvo alkoholinių gėrimų. Ten sutikome Naujuosius Metus, ir buvo visai smagu. Gal todėl, kad visi buvo pažįstami ir žinojo, kad kitaip nebus. Bet jeigu vieni būtų turėję gėrimo, o kiti ne, tai jau būtų buvę problema.

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIEPOS ĮVAIZDIS LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ IR POETŲ KORINIUOSE

     Daug liaudies dainų dainelių apie liepą sukaupta tautosakos archyvų fonduose. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos sektoriaus duomenimis, pagal dažnumą liaudies dainose populiariausios yra liepos. Jų kūrybinio panaudojimo dainose užrašyta apie 300. (Antrąją vietą po liepų dainose užima ąžuolų ir beržų įvaizdžiai).

     Dainoje "Augo girioj ąžuolėlis” poetiškai nusakoma vaikino-ąžuolėlio ir merginos - liepužėlės vieta šeimoje, gyvenime. Apibūdinama jų busimojo darbo, ateities prasmė. Dainuojama, kad ąžuolėlis-sūnaitėlis bus Lietuvos kareivėlis, liepužėlė-dukterėlė bus verpėja, audėjėlė.

Ešelonas buvo labai ilgas. Kiekviename vagone buvo jaunų, senų ir mažų, vyrų ir moterų. Kai kuriuose vagonuose buvo ir dar negimusių. Buvo suimtų pradėjusių gimdyti moterų. Jos gimdė vagone ir mirė drauge su savo kūdikiais.

     Liepaitė liaudies dainose dažnai lyginama su našlaitėle, kuri irgi, tarsi liepa vieniša siūbuojanti laukų platybėse ar tarp kitų medžių, vargsta tarp svetimų žmonių. Liepos visur traktuojamos švelniai, malonybiškai. Dažniausiai per liepos personifikacijas, alegorijas, simbolikos variantus reiškiami žmogaus jausmai, pergyvenimai, jo dvasinės, moralinės būsenos niuansai. Dainoje "Augo liepelė” iškyla liepos ir žmogaus išgyvenamo amžiaus klausimas: liepos lapeliai nukris ir vėl ataugs kiti, o motulė, tėvelis, brolelis, seselė numirs — nebebus kitų...

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

NETEKOME ŽYMAUS LITUANISTO

     Tokia antrašte buvo paskelbta žinia i-ame šių metų "Literatūros ir meno” numeryje. 1986 m. gruodžio mėn. 26 d. Vilniuje mirė prof. Jonas Kabelka, kalbininkas, vertėjas, pedagogas, žymiausias lietuvių latvistas. Gimęs 1914 m. Marijampolės apskrity, 1934 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją ir studijavo lietuvių kalbą bei literatūrą Kauno universitete. 1937-1939 m. tęsė baltistikos studijas Berlyne (pas J. Gerulį), o 1939-1941 m. Rygos universitete (pas J. Endzelyną). 1944-1946 m. mokytojavo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Nuo 1950 m. iki pat savo mirties jis dėstė Vilniaus universitete.

Prof. Jonas Kabelka su savo klasės draugu “Laiškų lietuviams” redaktorium Vilniuje 1985 m.

     Bronius Kviklys. LIETUVOS BAŽNYČIOS. V tomas. Vilniaus arkivyskupija. II dalis. Vilniaus provincijos bažnyčios. Architektūriniai tekstai: Jurgis Gimbutas. Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 3001 W. 59th St., Chicago, IL 60629. Chicago, 1986. Spaudė M. Morkūno spaustuvė.

     Redakcija: Jonas Dainauskas, Bronius Kviklys, T. dr. Anicetas Tamošaitis, S.J., Povilas Vaičekauskas. Redakcijos artimi talkininkai: Nijolė Gražulienė, Veronika Kulbokienė, kun. dr. Viktoras Rimšelis, M.I.C. Redakcijos fotografai: Juozas Mažeika, Jonas Tamulaitis, Pranas Gasparonis. Žemėlapis: Vitalius Matulaitis. Korektorius: Vladas Civinskas. Tekstą "Draugo” spaustuvėje rinko Ona Gintautienė. Tiražas 1500 egzempliorių.

     Veikalas skiriamas Lietuvos krikšto atnaujinimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo 600 metų (1387-1987) sukakčiai paminėti. Didelis formatas, kieti viršeliai, daug iliustracijų, 592 psl., kaina nepažymėta.

     Stasys Šalkauskis. RINKTINIAI RAŠTAI. I tomas. Filosofinės studijos. Išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija Romoje 1986 m. Redagavo dr. Juozas Girnius. Spaustuvės išlaidas apmokėjo prof. dr. Kazys Alminas, truputėliu prisidėjus Lietuvių Fondui. Didelis formatas, 690 psl., kaina nepažymėta.

     Antanas Vaičiulaitis. VIDURNAKTIS PRIE ŠEIMENOS. Novelės ir apsakymai.

DIDIEJI APIE DIDŽIUOSIUS

     Mūsų dainininkai ir dainininkės arba kitų sričių meno mėgėjai labai jaudinasi ir pyksta, jeigu kas nors juos pakritikuoja, bet štai pažiūrėkime, kaip kartais didžiausius pasaulio muzikus kritikuodavo kiti tokie pat dideli muzikai.

     I. STRAVINSKIS: Vivaldį pernelyg pervertinom — nuobodus žmogus, daugelį kartų naudojęs vieną ir tą pačią formą.

     H. BERLIOZAS: Kai skaidri, rami harmonija svajingai mus užliūliuoja, mes sakome — tai panašu į burtus. Betgi šie burtai gimsta iš pačios harmonijos ir neturi nieko bendra su tariamu kompozitoriaus genialumu (jeigu tie muzikai, kurie savo gyvenimą, kaip rodo Palestrinos kūryba, praleido, durstydami akordą prie akordo, iš viso verti kompozitoriaus vardo). . . Gal Palestrina turėjo skonį ir neblogai mokėjo savo amatą, bet kad jis būtų buvęs genijus? Nejuokaukime!

     C. A. DEBIUSI. Aš Neapkenčiu Mocarto koncertų (fortepijonui su orkestru), bet vis dėlto ne taip labai, kaip Bethoveno.

     R. VAGNERIS: Bethovenas dažniausiai palieka įspūdį žmogaus, kuris nori mums kažką pasakyti, deja, negali to aiškiai išreikšti.

     A. HONEGERAS: O kaip jūs galite iškęsti ir dar gėrėtis, kai dešimtą kartą groja vieną ir tą pačią Bethoveno simfoniją arba vis tas pačias Šopeno mazurkas?

     F. ŠOPENAS: Bethovenas savąjį gedulo maršą galėjo parašyti, suskaudus pilvui.

■ Niujorko arkivyskupas kardinolas John O’Connor, kuris savo arkivyskupijoje turi 2.427 kunigus, nusprendė su jais praleisti daugiau laiko: vieną dieną per savaitę priiminės tik kunigus. Jie galės pas jį ateiti kada tik nori.

■ Europos parlamento pirmininkas yra prancūzas Pierre Pflimlin, krikščionis demokratas. Politinės komisijos pirmininku išrinktas R. Formigoni, italas, irgi krikščionis demokratas.

■    Pasaulyje yra 855 milijonai katalikų. Daugiausia Brazilijoje — 118 mil., Meksikoje — 73 mil., Italijoje — 55 mil., JAV-se — 52 mil., Prancūzijoje — 44 mil.

■    Škotijos katalikų vyskupas Thompson dalyvavo krikščioniškųjų Bažnyčių tarybos delegacijoje, kuri praeitą vasarą lankėsi Sovietų Sąjungoje. Jis norėjo aplankyti ir Lietuvą. Jam buvo leista nuvykti į Rygą, bet vykti į Lietuvą nebuvo leista. Kaip skelbia škotų katalikų laikraštis “Observer”, vyskupą sujaudino Leningrade po pamaldų gauta lelijų puokštė, perjuosta kaspinu, kuriame buvo įrašyta: “Lietuva — Marijos žemė. Mes visad jus mylime ir esame su jumis”. Puokštę įteikė viena moteris.

■    Vakarų Vokietijos katalikų labdaros organizacija “Adveniat” per 25 metus yra surinkusi daugiau kaip vieną bilijoną dolerių pagalbai Lotynų Amerikos kraštams. Rinkliava vykdoma kasmet Kalėdų metu.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Šių metų ekskursija bus nuo birželio 11 iki liepos 2 dienos. Alitalia lėktuvu pasieksime Milaną, o iš ten autobusu važiuosime į Vieną (Austriją), vienai dienai sustodami Venecijoje. Iš Vienos autobusu važiuosime į Vengrijos sostinę Budapeštą. Iš Budapešto važiuosime į Jugoslaviją, aplankydami Zagreb, Split, garsiąją Marijos pasirodymo vietą Medjugorje ir gražųjį pajūrio kurortinį miestą Dubrovnik. Iš Jugoslavijos laivu persikelsime į Italiją, pernakvosime Bari mieste ir kitą rytą važiuosime į Neapolį, kur aplankysime Pompėją. Pagaliau atvyksime į Romą, kur išbusime visą savaitę, dalyvaudami Lietuvos krikščionybės jubiliejaus ir arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmėse. Ši ekskursija (kelionė lėktuvu, laivu, autobusu, viešbučiai ir maistas du kartus per dieną), dabartiniu apskaičiavimu, kainuos 2395 dol. Žinoma, jei doleris nukris, tai kainos gali šiek tiek pasikeisti.

     Kas nori daugiau informacijų, parašykite. Atsiųsime brošiūrą su smulkesniu maršruto aprašymu. Prašome jau dabar registruotis šiuo adresu: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Ave., Chicago, IL 60643. Tel. (312) 238-9787.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Konkursas baigiasi kovo 1 dieną. Premijoms yra 1500 dol. Vertinimo komisija tuoj pradės skaityti atsiųstus straipsnius. Plačiau apie konkursą yra aprašyta praėjusiuose “Laiškų lietuviams” numeriuose.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams 250 dol. aukojo G. Kijauskas, S.J.

90 dol. aukojo A. ir S. Domeikos.

30 dol. aukojo O. Vilėniškienė.

25 dol. aukojo A. Šležas.

Po 20 dol. aukojo: Vytauto Didžiojo Šaulių rinktinė, kun. J. Pavalkis, J. Butikas, V. Petkienė, B. Žemaitienė, A. Josiukienė.

Po 15 dol. aukojo: I. Jasys, A. Šležienė, M. Vygantas, A. Sutkuvienė, kun. P. Ragažinskas, B. Jankauskas, S. Jagėlienė, J. Jodelė, J. Skrinska.