Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
NETEKOME ŽYMAUS LITUANISTO
Tokia antrašte buvo paskelbta žinia i-ame šių metų "Literatūros ir meno” numeryje. 1986 m. gruodžio mėn. 26 d. Vilniuje mirė prof. Jonas Kabelka, kalbininkas, vertėjas, pedagogas, žymiausias lietuvių latvistas. Gimęs 1914 m. Marijampolės apskrity, 1934 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją ir studijavo lietuvių kalbą bei literatūrą Kauno universitete. 1937-1939 m. tęsė baltistikos studijas Berlyne (pas J. Gerulį), o 1939-1941 m. Rygos universitete (pas J. Endzelyną). 1944-1946 m. mokytojavo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Nuo 1950 m. iki pat savo mirties jis dėstė Vilniaus universitete.
Prof. Jonas Kabelka su savo klasės draugu “Laiškų lietuviams” redaktorium Vilniuje 1985 m.
"Literatūra ir menas” taip apibūdina velionį: "J. Kabelka buvo didelės erudicijos kalbininkas, garsių savo metų lietuvių, vokiečių, latvių baltistų mokinys. Ypač su pagarba ir dėkingumu jis visada atsiliepdavo apie latvių baltistą Janį Endzelyną. Lietuvių kalbotyrą J. Kabelka praturtino reikšmingu tyrinėjimu 'Kristijono Donelaičio raštų leksika’ (1964). Tai pirmas tokio pobūdžio veikalas apie atskiro mūsų grožinės literatūros kūrėjo kalbą. Jis paskelbė taip pat daug vertingų straipsnių baltų kalbų istorijos, lietuvių kalbos kultūros klausimais. Pirmuosius savo tyrinėjimus J. Kabelka, dar studentas, išspausdino Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakulteto periodiniame leidinyje 'Archivum Philologicum”... 1975 m. jis išleido aukštosioms mokykloms skirtą vadovėlį: 'Latvių kalba’, o 1977 m. drauge su savo buvusiu mokiniu Jonu Balkevičium — pirmąjį lietuvių leksikologijos istorijoje — 'Latvių-lietuvių kalbų žodyną’. Jis yra ir pirmojo lietuvių kalba parašyto 'Baltų filologijos įvado” (1982) autorius.
J. Kabelka buvo ne tik kalbininkas tyrinėtojas — mes visada jį prisiminsime ir kaip subtilų tiek rašyto, tiek gyvo žodžio meistrą. Nemaža savo gyvenimo metų jis paskyrė grožinės literatūros vertimui. Ypač minėtinos latvių literatūros klasikų Andrejaus Upyčio ir Vilio Lacio išverstos knygos”.
Jonas Kabelka, 1984 m. švęsdamas 70-ąsias savo gimimo metines, paskelbė "Kultūros baruose” straipsnį, pavadintą "Apie kalbos kultūros mokytojus ir mokinius”, iš kurio čia perspausdinsime keletą jo originalių minčių. Red.
Nors ir neabejoju, kad gausiu barti, vis dėlto neiškenčiu, kaip tas vilkas nestaugęs, nepareiškęs vienos kitos padrikos ir itin subjektyvios minties apie pas mus labai intensyviai dirbamą kalbos kultūros darbą. Subjektyvumas, aišku, nėra geras daiktas, bet, kaip rašo J. Klimavičius ("Mūsų kalba”, 1984, Nr. 3, p. 25-30), jo, pirma, negalima visu šimtu procentų išvengti, ir, antra, ".. .abejingumas lemia subjektyvumą”.
Abejingumas iš tiesų yra didelė blogybė, ir jis lemia ne tik ir ne tiek subjektyvumą, bet ir mažaraštingumą, nemokšystę, kalbos nevalyvumą bei kitas jos negeroves. O šių dalykų, reikia garbingai prisipažinti, pas mus vis dar, deja, yra gerokai per daug. Ir liūdniausia, kad taip yra tais laikais, kai lietuvių kalbos mokslas yra itin suklestėjęs ir pasiekęs pasaulinį lygį, kai, atrodo, visuomenės domėjimasis tuo mokslu yra taip pat labai išaugęs — tai lyg ir rodytų tas faktas, kad mūsų kalbininkų darbai labai dažnai, vos pasirodę, iš knygynų tiesiog grobstyte išgrobstomi. Tai viena. Kita — niekados Lietuvoje nebuvo tiek daug didžiai kvalifikuotų lietuvių kalbos specialistų, niekados neišėjo tiek daug specialiai kalbos kultūrai skirtų leidinių, niekados periodinė spauda neskyrė tiek daug vietos įvairiems kalbininkų patarimams bei taisymams. O kur dar kassavaitinės radijo ir televizijos kalbos valandėlės!
Taigi dirbamas didžiulis kalbos kultūros darbas, ir, reikia pabrėžti, visas šis darbas nėra vien balsas, šaukiantis tyruose, — šiandien įvairiausių lietuviškų leidinių kalba yra nepalyginti geresnė už tokių pat leidinių kalbą prieš keliasdešimt metų.
Ir vis dėlto... Ir vis dėlto nereikia per daug vargti gausiuose mūsų leidiniuose su žiburiu ieškant įvairių kalbos negerovių pavyzdžių. Užtenka perversti keletą "Mūsų kalbos” bei "Kalbos kultūros” numerių, ir tų pavyzdžių rasime čia pateiktų pakankamai. Net rašybos, skyrybos ir gramatikos klaidų! ..
Kaip minėta, mūsų mokytojai, t.y. kalbininkai, deda tikrai labai daug pastangų, siekdami, kad mokinys, t.y. visuomenė, stropiau mokytųsi tiek rašytinės, tiek sakytinės bendrinės kalbos. Tačiau rezultatai, kaip matome, nėra labai džiuginantys. Už tai ta visuomenė nuolat barama, kaltinama abejingumu, nerūpestingumu, ir t.t. Man atrodo, prastas yra tas pedagogas, kuris blogai besimokantį mokinį tik bara ir baudžia, visai nesirūpindamas sužinoti, kodėl jis blogai mokosi. Gal nenormalios sąlygos jo namuose, gal jis koks ligotas, gal paprasčiausiai yra visai negabus ir t.t. Juk būna ir taip, kad mokinys labai daug dirba, o rezultatai menki. Tik paaiškėjus, kad turima reikalo su tinginiu, galima pradėti ir apibarti. Ar ne laikas būtų pamėginti surasti bent dalį to visuomenės abejingumo kalba priežasčių. Juk ir medikai, rodos, negali pagydyti ligos, nežinodami, kas ją sukėlė.. .
Ryšium su tuo, įdomu būtų patyrinėti ir tokį dalyką: kodėl vienas kalbininkų rekomendacijas visuomenė priima gana greitai, o kitų nepaiso ištisus dešimtmečius? Kodėl, pvz., J. Jablonskio degtukas, pieštukas, teismas iš karto išstūmė zapalkas bei sierčikus, alavėlį, sūdą, o to paties Jablonskio varyti apsivesti, lygsvara, skaitlingas ir kai kurie kiti ir šiandien, nors iš visų pusių badomi pirštais, ramiausiai tebegyvena tiek knygų, tiek periodinės spaudos puslapiuose. Arba vėlesniųjų kalbininkų teikiami naujadarai rankinukas, staigmena iš karto išgrūdo ridikiulį bei siurprizą, o toks tų pačių kalbininkų siūlomas gyvas žmonių žodis paplūdimys niekaip nepajėgė nukonkuruoti svetimybės pliažas. Iš naujesniųjų laikų: visuomenė labai greitai priėmė naujadarus pirmūnas, spartuolis, išpuolis, kolūkis, o niekaip nenori atsisakyti, pvz., kad ir maikės bei tašės, kurios tebeklesti, bent jau buitinėje kalboje.
Neretai kalbininkų rašiniuose būna kaltinama mokykla, ypač už rašybos, skyrybos ir gramatikos neišmokymą. Taip, šių visų dalykų turi būti išmokstama mokykloje, o kas jų neišmoksta, tas turėtų negauti brandos atestato. Tačiau reikia turėti galvoje, kad šalia išmokimo dar yra ir užmiršimas, tai viena, ir, antra, jeigu jau mes kalbos kultūros darbuotojus pradėjome vadinti mokytojais, o visuomenę mokiniais, tai kas nors, o pirmiausia mokyklų bendrąja šio žodžio reikšme mokytojai, gali irgi pakaltinti kalbos kultūros "mokyklą” neišmokymu. Galgi ne pro šalį būtų bent viena akimi žvilgtelėti ir į šią "mokyklą”...
Didelė bėda yra ta, kad, kaip jau buvo teisingai rašyta spaudoje, dar per dažnai kalbos kultūros darbuotojų praktiniai reikalavimai skiriasi nuo jų teorinių teiginių. Pavyzdžiui, kas iš to, kad teorijoje teigiama, jog viena iš esminių normos ypatybių yra jos stabilumas, tiesa, priduriant, kad tas stabilumas turi būti "lankstus”, vadinasi, reikalui esant, normas galima ir pakeisti (A, Pupkis. Kalbos kultūros pagrindai. — V., 1980, p. 23-24). Visa tai labai teisinga ir gražu. Bet kai tos normos kaitaliojamos per dažnai ir tik dėl vieno ar kito ambicingo asmens užgaidų, tai rezultatai būna labai liūdni. Juk, pvz., šiuo metu irgi jaučiamas mažiausiai dviejų tuščių ambicijų susidūrimas, ir iš to atsiranda humoras ir jumoras, Sirvydas ir Širvydas, bendrinė kalba ir literatūrinė kalba. .. Kam reikalingas ir naudingas toks, "moksliškai” sakant, "variantiškumas”? Normas kaitalioti galima, bet reikėtų tai daryti tik viską gerai ištyrus ir apsvarsčius, arba, kaip rašo A. Piročkinas ("Literatūra ir menas”, 1982, Nr. 29), septynis kartus pamatavus. Aš tai ypač pabrėžiu todėl, kad savo gyvenime, priverstas būti neabejingu kalbos dalykams, tų visokių kaitaliojimų pergyvenau tikrai per daug ir dėl to taip ir nesugebėjau padoriai išmokti lietuvių kalbos, už ką buvau ir sutinku būti visai teisingai kritikuojamas.
Tai, žinoma, nereiškia, kad mokytis nereikia. Kalbos mokomės visą gyvenimą. Šiais savo samprotavimais visų pirma norėjau pasakyti, kad ir kalbos kultūros mokytojams jau laikas pasimokyti, kaip, ko ir ką mokyti.
Kalba yra didžiausia lietuviškumo žymė.
Marija Pečkauskaitė