A. SAULAITIS, S.J.
"Garbė Jėzui Kristui! Paskutinį kartą išpažinties buvau prieš Kalėdas. Atgailą atlikau, išrišimą gavau, šv. Komuniją priėmiau. Dievui nusidėjau šiomis nuodėmėmis. ..” Ligi 1973 m. dauguma mūsų taip ėjo išpažinties, pagal įproti pakeisdami kelis žodžius, pvz., "spaviednės buvau, pakūtą atlikau. .
Vatikano II-ojo suvažiavimo nuosprendžiu Apeigų kongregacija atnaujino ir šio sakramento eigą, stengdamasi išryškinti pirmykštę ir giliausią Susitaikymo slėpinio šventės prasmę. Šiandieną maždaug pusė vaikų, jaunimo, suaugusių ir kunigų "eina išpažinties” pagal naująją tvarką — Kanados lietuvių kunigų vienybės 1984 m. išleistame "Mažajame apeigyne” išspausdinti abu būdai.
Kurios apeigų dalys labiau išryškėja šiandieninėse apeigose?
1. "Kunigas išpažinties atėjusį šiltai pasveikina ir maloniai priima". Kai Susitaikymo sakramentas švenčiamas pertvertoje klausykloje, kunigas laukia, ar žmogus atsiklaupęs tyliai palauks, kad būtų progos nuodėmklausiui tarti žodelį. Jeigu asmuo iš karto pradeda, bus laikomasi senosios tvarkos. Atvirame Susitaikymo kambaryje lengviau žmogų pasveikinti, žodžiu ar judesiu priimti. Šioje pirmoje apeigų dalyje slypi simbolis, išreiškiąs Dievo kreipimąsi į žmogų prieš tai, kai žmogus supranta ar numano, ką Viešpačiui sakyti. (Panaši yra kūdikio krikšto reikšmė — Dievas pirmas į žmogų prabyla). Kūrėjas pats sugalvojo žmonių giminę ir šį žmogų iš nebūties į gyvenimą pašaukti, pats per patriarchus ir pranašus kalbėjo, pats prabilo per savo Sūnų. Susitaikyme dėmesys ir pirminis vaidmuo yra Dievo, kuris panorėjo su savimi sutaikyti pasaulį, žmogui to iš Dievo neišreikalavus. Panašiai ir žmogus už savo nuodėmes gailisi todėl, kad Dievas gailestingas, mato širdį ir jau yra atleidęs.
2. Dievo žodžio skaitymas. Skaitiniai iš Šv. Rašto visuomet skaitomi, kai bendruomenė ruošiasi Susitaikymo sakramentui — individualiai išpažinčiai. Tokios pamaldos parapijose ar bendruomenėse ruošiamos paprastai Advento ir Gavėnios metu. Kai išpažinčių klausoma prieš šventes, niekas nenori kitų eilėje stovinčių užlaikyti, nes visi labai skubame (kur?). Geriau kiekvieną truputį nuskriausti, negu kad visi turėtų ilgiau laukti! Šv. Rašto ištraukos apie Dievo gailestingumą, Jėzaus švelnumą, Viešpaties gydantį veikimą padeda ir kunigui, ir išpažinties einančiam tikrai švęsti tą šviesą, kuri iš Dievo, o ne iš žmogaus teisumo ateina, Viešpaties gailestingumo dovaną. Ramiai klausydamasis kelių sakinių iš Evangelijų ar Laiškų, žmogus jaučia, kad atsineštas nuodėmių sąrašėlis nėra tiek lemtingas, kiek Dievo gailestingumas. Mat visi sakramentai švenčiami Dievo žodžio aplinkoje — santuoka, krikštas, ligonių patepimas, sutvirtinimas, kunigystė, komunija — ir dažniausiai tuoj po skaitymų ir pamokslo, prieš tikinčiųjų maldą ar po jos. Toje pačioje apeigų vietoje įpareigojami nauji skaitytojai, parapijos tarybos nariai, misininkai, Eucharistijos ministrai — Dievo žodžio galia, Viešpačiui pirmam prabilus į žmogų.
3. Nuodėmių išpažinimas. Jeigu asmuo atsineštų ir perskaitytų visą savo kalčių sąrašą, vis vien jis ar ji negalėtų išsakyti visa to, ką nuodėmė ir nuodėmingi, nekrikščioniški polinkiai jo gyvenime reiškia, nei tikro savo gailesčio, nemalonumo, širdies skausmo. Taip yra ir su kiekviena žmogaus kalba ir žodžiu — užtat šiais laikais esame įpratę kreipti dėmesį ir į judesius, išraiškas, kūnu pasakytus jausmus ar nuotaikas. Ką žmogus išpažįsta, yra simbolis, ženklas visa to, kas gyvenimą ardo ir neleidžia krikščioniškai bręsti tiek, kiek Viešpats žmogų kviečia ir veda. Pastangos tiksliai suskaičiuoti, kiek kartų pykau, užmiršau melstis ar pavydėjau — vesti tam tikrą apyskaitą ar sąskaitybą — nesugeba išsakyti, ką žmogus dvasiškai patiria — tuomi ir kiekvienas simbolis reikšmingas: išreiškia tikrovę pagarbiai ir santūriai, tikrovės neišsemdamas ar nesusiaurindamas tik į vieną reikšmę. Ligonių ar negalinčių kalbėti atveju, mums visiems suprantamas žmogaus judesys — muštis į krūtinę, nulenkti galvą, išspausta ašara ar suspausta ranka.
4. Užduota atgaila. Iš Susitaikymo (ar Atgailos) sakramento istorijos aišku, kad senais laikais atgaila buvo atliekama prieš išrišimą — išpažintis trukdavo savaites ar mėnesius, gal ir metus, o ne penkias minutes klausykloje. Atgaila yra ženklas, kaip žmogus savo kelius taiso, sekdamas Kristų. Kai kada atgaila atitaiso tikrą skriaudą, ir ne būtinai tik medžiaginę. Dažnai atgaila yra vėl iš naujo pradedamų pastangų pradžia — sukalbėti poterį, aplankyti ligonį ar vienišą žmogų, padėkoti tėveliams, žmonai ar vyrui, imtis meilingo darbo šeimoje ar bendruomenėje. Kadangi kiekvienas sakramentas yra bendruomeninė šventė, apeigos ir simboliai stengiasi išreikšti tos bendruomenės darną, uždavinius, susiklausymą, pašaukimą — viešąją krikščioniškąją tvarką palaikyti. Išpažintis yra asmeniška, bet ne privati. Vien tik eilėje stovėdamas, žmogus bendruomenei išpažįsta savo troškimą Dievo gailestingumą savo gyvenime švęsti, kaip ir išėjęs ką nors atlikti ar bent poterius sukalbėti.
5. "Kunigas ištiesia ranką virs atgailautojo”, rašo lietuviškasis apeigynas. Rankų uždėjimas — vienas pagrindinių krikščioniškų simbolių — yra išlikęs kunigų šventime, patepimuose (Krikšto, Sutvirtinimo, Ligonių) ir iškilmingame palaiminime, kai kunigas ištiesia rankas "virš” pamaldų dalyvių. Kiekvienam krikščioniui toks judesys suprantamas. Pirmaisiais amžiais pats vyskupas atgailą atlikusius į bažnyčią už rankos įvesdavo, kad Didįjį Ketvirtadienį su visa bendruomene galėtų Viešpaties Vakarienę švęsti — vienybę su visais išgyventi ir ugdyti. Akivaizdinėje išpažintyje kunigas gali tikrai rankas ant galvos uždėti — tai vienintelis išlikęs apčiuopiamas sakramento ženklas, prilygstąs kitų šešių sakramentų labiau jaučiamiems ženklams: vandeniui, aliejui, duonai, vynui, sukabintom rankom. Kai asmuo jaučia šiltų rankų švelnų spaudimą ant galvos, akivaizdžiau pajunta, kad Dievas su savimi jį sutaiko krikščioniškoje bendruomenėje. Jeigu perskirtoje klausykloje galima matyti bent šešėliai, atgailautojas kartais gali pamatyti, kaip kunigas išrišimo maldos metu laiko iškėlęs dešinę ranką — pilno simbolio trupinėlį.
6. Išpažinties paslaptis. Jeigu žmonėms ir būna kokių neaiškumų dėl Susitaikymo sakramento šiandien, vienas dalykas visiems tikrai aiškus: nuodėmklausis niekad negali išduoti, ką žmogus sakė. Praktiška tokios tvarkos reikšmė labai aiški, psichologiškai suprantama. Tačiau simbolinė reikšmė daug sudėtingesnė. Kai Jėzus svetimautojai tarė "Eik sau rami, daugiau nebenusidėk”, ją iš akmenimis apsiginklavusių tvarkdarių išgelbėjęs, jis moters neklausinėjo, kiek, su kuo, kada, kodėl, kaip? Nei į medį įlipusiam Zachiejui neaiškino jo kalčių ir padarytų skriaudų, save į vakarienę pas muitininką pasikviesdamas. Taip ir kunigui rūpi ne nuodėmių detalės, o Viešpaties gailestingumas, kuris yra iš viso šios šventės priežastis. Tikriausiai kunigas ir neatsimena, kas ką sakė, ir žmogus turi antrą kartą priminti, jeigu ateina vėl pasikalbėti. Svarbiausia paslapties reikšmė yra ši: Dievas ne tik atleidžia, išdildo nuodėmes, bet jas užmiršta, žmogui neprikiša. Jam rūpi "išgelbėti, kas pražuvę”. Žmonės kartais mielai praeities klaidas į akis ar už pečių prikiša, bet iš Jėzaus pavyzdžio tokio elgesio Dieve nepastebime: jam rūpi gydyti ir paguosti.
7. Pats kunigas. Kunigą ir atgailautoją nuvedę į klausyklą, tam tikra prasme uždedame Bažnyčios atstovui per sunkią naštą: jis žodžiu, judesiu, malda įpareigotas išreikšti visa tai, ką seniau išreikšdavo visa tikinčiųjų bendruomenė, aiškiai žinodama, kad kiekvienam žmogui širdį skauda ir visiems reikia atleidimo, susitaikymo. Kai parapijoje, stovykloje ar kitoje bendruomenėje vyksta bendruomeninės Susitaikymo apeigos (bendra ruoša individualiai išpažinčiai, pagal dabartinę tvarką), tikinčiųjų būrys labiau jaučiamas: visi kartu garsiai bendrąsias kaltes išpažįsta, ištiesia vienas kitam ranką, kartu gieda, klausosi, meldžiasi, stebi. Kartu ir nušvinta visų veidai, kai širdys palengvėja ir žingsniai ištiesėja. Uždaroje klausykloje visa tai atstoja balsas: per griežtas balsas ne vieną išgąsdino ar atbaidė; užmigęs nuodėmklausis negali pasakyti, kad bendruomenei kiekvienas asmuo brangus ir vertingas. Todėl bendruomeninės apeigos išreiškia daugiau, negu žodžiai sugeba. Švęsdami vaikų Susitaikymo sakramentą, tėvai iškepa pyragą, mokytojai ar kunigas prisega gėlytę, iškirptą širdelę, įteikia kryželį — bendruomeninių pastangų, artumo, atlaidumo ženklą. Po bendruomeninių Susitaikymo apeigų kartu kalbėdami "Tėve mūsų”, žmonės bažnyčioje savaime susiima rankomis, vienas kitą priimdami, globodami, prisiartindami.
Iš visų sakramentų, net įskaitant ir ligonių patepimą ar laidotuvių apeigas, Susitaikymo sakramentą atnaujinti, atrodo, sunkiausia. Pastebėdami šimtmečių tradicijos simbolius, galime ir dabartinėse apeigose ryškiau Dievo gailestingumą išgyventi.