Pernai ši tema buvo duota jaunimui "Laiškų lietuviams” konkurse. Jau keli rašiniai buvo šiame žurnale išspausdinti, dabar dar pateikiame keletą minčių šia tema iš dviejų mergaičių rašinių.

Redakcija

     Audra Bartkutė.Lietuviai turėjo palikti savo kraštą, nes rusai komunistai jį okupavo. Daugelis pabėgėlių po karo atsidūrė Amerikoje. Amerika buvo svetimas kraštas mūsų seneliams ir tėvams, bet mes jau gimę šiame krašte, todėl jis mums nėra svetimas. Nežiūrint to, mes Amerikoje esame ir pasiliksime lietuviais. Iš tikrųjų yra gera (todėl ir pliusas) ir naudinga būti lietuviu Amerikoje. Mes mokomės dvi kalbas, turime dvi skirtingas kultūras ir skirtingus papročius, todėl esame turtingesni už amerikiečius. Mes turime įvairiu įdomių velykinių bei kalėdinių papročių, kurių amerikiečiai neturi. Jie gali mums pavydėti tautinių šokių ir liaudies dainų. Galima sakyti, kad mes esame dvigubos tautybės ir dvigubos kultūros žmonės, dėl to esame turtingesni už kitus. Tai yra didelis pliusas.

     Būti lietuviu svetimame krašte minusas yra tas, kad čia ne mūsų tėvynė, ne mūsų kalba. Mes neturime daug progų kalbėti lietuviškai, todėl mūsų lietuvių kalba yra silpna, o kai kurie beveik visai jos nemoka. Mes čia neturime savo filmų, savo televizijos programų — tai taip pat minusas.

     Vis dėlto manau, kad būti lietuviu Amerikoje yra daugiau pliusų negu minusų.

     Jolanta Salytė.Esu gimusi lietuvių tėvų šeimoje. Lietuviškoje mokykloje ir namų aplinkoje daug išmokau apie Lietuvą, jos istoriją, papročius, kultūrą. Taip mano akiratis labai prasiplėtė. Amerikoje dabar yra labai pabrėžiamas svetimų kalbų mokėjimas ir to mokėjimo svarba. Manau, kad, kai po studijų išeisiu į pasaulį, man bus lengviau gauti darbą, nes moku dvi kalbas: lietuvių ir anglų. Tačiau ne vien tik praktiška nauda iš lietuvių kalbos mokėjimo. Mokėdama lietuviškai, aš galiu skaityti lietuviškas knygas ir laikraščius, tokiu būdu mano išsilavinimas vis tobulėja. Amerikietiškame gyvenime nėra jokių trukdymų mano lietuviškam lavinimuisi. Lietuvių kalba ir lietuvių kilmė man nesudaro ir nesudarys jokių kliūčių ateities planams ir karjerai, todėl manau, kad verta mokytis lietuviškai ir ugdyti savo tautybę.

     Kada nors, kai baigsiu mokslus ir turėsiu pinigų, aplankysiu savo tėvų kraštą, susitiksiu su giminėmis. Kaip galėčiau pasikeisti įspūdžiais ir žiniomis iš skirtingų kultūrų, jeigu nemokėčiau kalbos?

     Aš tikiu, kad jokia tautybė, jokia kalba pati iš savęs neduoda jokių minusų — tai priklauso nuo atskiro žmogaus, ką jis gero ar blogo duoda žmonijai.