Spausdinti

Asta Kižytė

     Jaunimas, užklaustas, kodėl sekmadieniais neina į mišias, dažnai atsako, kad bažnyčia ir mišios jiems nieko neduoda. Kai kurie dar nueina į bažnyčią tik dėl to, kad jaučia pareigą, ten nuėję, tik sėdi ir nuobodžiauja. Kiti net ir šios pareigos nejaučia ir tik labai retai tenueina į bažnyčią.

     Kartais tikrai labai sunku koncentruotis ir melstis, kai mintyse sukasi neatlikti darbai, neparuoštos pamokos ir t.t., o ypač sunku, kai tavęs laukia kokia nors pramoga. Sunku klausyti kunigo pamokslo, kai jis nesuprantamas, neįdomus arba labai ištęstas. Tačiau reikia suprasti, kad ne visi kunigai apdovanoti sugebėjimu trumpai, bet gražiai ir įdomiai kalbėti, reikšti gilias mintis, kurios įstrigtų į jaunuolių širdis ir juos dvasiškai praturtintų.

     Reikia suprasti, kad mišios yra nekruvinoji Kristaus auka ant kyžiaus, kuris už mus visus kentėjo ir mirė. Todėl su didesniu užsidegimu ir noru turėtume skirti bent trumpą valandėlę sekmadieniais maldai, dalyvauti mišiose ir patiems bandyti suprasti vieną kitą pamokslininko mintį ir ją pergalvoti. Turėtume įsijungti į mišių maldas ir nuoširdžiai melstis bei giedoti. Ko galime reikalauti, jei patys nieko negalime duoti? Visur kitur suspėjam, tik eiti į mišias — tai "bereikalingas laiko gaišinimas”. Per mišias galime arčiau prieiti prie Dievo, pagalvoti apie gyvenimą, praeitį ir pažiūrėti į ateitį. Galime pagarbinti Dievą, prašyti ir dėkoti už viską, ką jis mums yra davęs šiame pasaulyje.

     Aš bandžiau rimčiau pažiūrėti į jaunuolių nenorą eiti bažnyčion, atlikti religines pareigas, melstis. Sužinojau, kad kai kurie tik tingi rytą atsikelti. Visi kiti reikalai būna svarbesni, o nueiti į bažnyčią nelieka laiko, nors į mišias galima eiti ir šeštadienio vakarais, ir sekmadienio rytais bei vakarais. Kartais randama ir kitų priežasčių neiti į bažnyčią. Viena mergaitė man skundėsi, kad ji skaudžiai išgyveno savo motinos mirtį ir nustojo eiti į bažnyčią, nes Dievas ją taip žiauriai nuskriaudęs, atimdamas motiną. Tačiau tai mergaitei būtų buvę daug lengviau, jeigu ji maldoje būtų ieškojusi paguodos, jeigu pas Motiną Mariją būtų ieškojusi pagalbos.

     Kartais tikintis jaunimas, patekęs tarp draugų, kuriems nesvarbu religija, nesmagiai jaučiasi, kai reikia eiti į bažnyčią. Tačiau reikia visuomet laikytis savo idėjų ir principų, nežiūrint, ką kiti apie tai galvotų. Reikia būti tuo, kuo esi.

     Mes labai dažnai mėgstame tik linksmai ir smagiai praleisti laiką. Sunku susikaupti mokykloje, atlikti reikalingus darbus. O dar sėdėti bažnyčioje? Tai jau per daug. Tačiau kaip minėtoji mergaitė prarado Dievą nelaimėje, tai daug daugiau žmonių nelaimėje jį atranda. Tačiau nėra protinga į jį atsisukti tik tada, kai žmogų ištinka kokia nelaimė. Su savo draugais bendraujame ir džiaugsmuose, ir liūdesy. Dievas yra tikras mūsų Draugas ir Tėvas, visada pasiruošęs mums padėti. Atsiverkime jam. Dievas visus myli. Ar nevertėtų parodyti, kad ir mes ji mylime? Bent valandėlę per savaitę pasitikime nueiti i jo namus, dalyvaukime šv. mišių aukoje. Tai kas, kad trupučiuką kartais būna nuobodu, tai kas, kad kai kurie kunigai neįdomiai kalba, tai kas, kad ten susirenka tik vyresnio amžiaus žmonės. Ateikimes mes, jaunimas, ir bus mūsų daugiau. Reikia dalyvauti sekmadienį mišiose, nes tai Bažnyčios įsakymas. Turime daug kitų pareigų gyvenime atlikti: mokslo, darbo, pramogų srityse. Mes jas atliekame. Pareigas Dievui ir Bažnyčiai taip pat reikia atlikti. O ar tai bus malonu, ar kančia, tai dažniausiai priklauso nuo mūsų pačių. Galime ir mes ieškoti būdų, kad pamaldos jaunimą labiau trauktų, kad jaunimas jas noriai lankytų.