Spausdinti

KOSTAS PAULIUS

     Laukiame iš jų to, kas mus paskatintų, atnaujintų, uždegtų ir sustiprintų bei pagilintų mūsų tikėjimą. Visa to laukiame ne tik iš žodžių, bet ir iš jų gyvenimo pavyzdžio. Kai pamokslininkas pats dega tuo, ką kitiems skelbia, ir nuoširdžiai stengiasi pagal tai gyventi, tada prabyla jo siela, jo širdis, ir jis tarsi pats save duoda. Tada jis savaime dalinasi su klausytojais savo ir kitų patyrimu, parodydamas konkrečius pavyzdžius, kaip daromos pastangos gyventi pagal Dievo žodį kiekvieną dieną, visose situacijose ir aplinkybėse.

     Pamokslas be konkrečių pavyzdžių ir patyrimų lengvai gali virsti paprastu "pamokslavimu”, kuris žmonių giliau neveikia, nes lieka atsietas nuo realaus gyvenimo, lyg negyvas, tik sausa teorija.

     Kaip stipriai pavyzdys veikia, mes galime prisiminti ano meto Lietuvoje tėvo pasielgimą, kai jis barė paaugusį sūnų, kam šis pradėjo rūkyti. Vyriausias sūnus, tai girdėdamas, įsiterpė, sakydamas, kodėl tėvas draudžia sūnui, o pats dantyse laiko pypkę. Tėvas nutilo ir daugiau jauniausiojo nebarė, tik tuoj pat, priėjęs prie krosnies, pypkę įmetė į ugnį. Tokio tėvo pavyzdžio jaunuoliui užteko, ir jis rūkymą metė.

     Pamokslininkui būtų svarbiau už viską mylėti savo klausytojus, kaip mylėjo Jėzus, palikdamas pavyzdį, kai sakė: "Aš — gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis gul-do gyvybę” (Jn 10,11). Tokia meilė gali paliesti klausytojus, ir jie klausys jo. Jėzus kaip tik tai ir sakė: "Jos klausys mano balso” (Jn io,ž6).

     Be to, mums visiems labai reikia ir tikro nusiteikimo, kaip pamokslą sakyti ir kaip jo klausyti. Ir apie tai Jėzaus nuostabūs žodžiai labai aiškiai mums sako: "Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams” (Mt ii, 25)-

     Dievas davė mums visiems galias, ir jas turime naudoti, norėdami jo žodį geriau suprasti bei pažinti. Bet reikia neužmiršti, kad tos mūsų galios ribotos. Dievas viską gerai padarė, ir jei mes ko neįstengiame suprasti, pats laikas prisipažinti, jog esame mažutėliai. Dievas yra viskas, o mes jo akivaizdoje niekas, tad kaip galėtumėm išmatuoti jo išmintį savo išmonėmis?!

     Deja, atsiranda tokių pamokslininkų, kurie sakomu ar rašomu žodžiu Dievo išmintį vis matuoja savo masteliu, kol nusimatuoja ligi tokio laipsnio, jog Bažnyčios autoritetas yra priverstas ušdrausti tokiems viešai mokyti. Jie Šv. Raštą aiškina savaip, įrodinėdami, "kaip jiems ausyse niežti”, jog tiesos yra tokios, kaip jie skelbia. Atrodytų, lyg Šventoji Dvasia tik juos apšviečia, o Bažnyčios autoritetui jau nebevadovauja. Tokie, savo išminties apakinti, klaidina žmones, keldami abejones ir sąmyšį.

     Arba kaip gali pamokslininkas nuoširdžiai rūpintis sielomis, jei jis pats savo pašaukimui jau yra atšalęs?! Ir kaip nebus atšalęs, kai daug laiko ir širdies skiria kokiam nors pomėgiui, kuris jį pavergia ir neleidžia uoliai darbuotis tam, kam Viešpats kunigą šaukia. Taip pat, kai jis įsitraukia į kokią pasaulietišką veiklą, kuri dominuoja jo visą asmenį, negali užsidegęs nešti savo pavyzdžiu ir žodžiu Gerosios Naujienos žmonėms, nes ne Jėzus viešpatauja jame, bet toji pasaulietiškos veiklos dvasia.

     Bet mus, tikinčiuosius, tokie skaudūs reiškiniai turi tik paskatinti melstis už pamokslininkus ir visus kunigus uoliau, melstis ir nepailsti, nes jie yra žmonės, kaip ir mes patys, ir taip pat turi savo žmogiškas silpnybes, trūkumus ir savo problemas. Turime nuostabų maldos pavyzdį, kai susirinkę tikintieji meldėsi už Petrą, o angelas jį išvadavo iš pančių ir kalėjimo.

     Jei visada ištikimai melsimės už mūsų kunigus, padėsime jiems būti geresniais pamokslininkais ir galėsime tikėtis to, ko iš jų laukiame. O tokia malda už juos padės ir mums patiems vaduotis iš savo žmogiškų silpnybių bei trūkumų.

     Mes turime neužmiršti Jėzaus padrąsinimo melstis, kai jis sakė, kad ko tik prašysime Tėvą jo vardu, gausime. Kai melsdamiesi ir patys stengsimės būti geresniais ir to prašysim mūsų pamokslininkams su tikra meile, kuri nebijo jokio pasiaukojimo, tai galėsime tikėtis, kad tokia malda nebus veltui, ji padės ir pamokslininkams, ir mums.