Spausdinti

 (Dr. N. Streitmatter Šv. Kazimiero seserų naujokyne)

JUOZAS PRUNSKIS

     Viena žymiausių Čikagos gydytojų, širdies ligų specialistė dr. Nancy Streitmatter 1985 m. įstojo į lietuvaičių Šv. Kazimiero seserų vienuolyną, būdama 38 m. amžiaus. Jau prieš tai ji metus gyveno vienuolyne, stengdamasi geriau pažinti vienuolišką gyvenimą. Dr. Rimgaudas Nemickas, žinomas širdies ligų specialistas, ją buvo pasikvietęs bendrininke savo medicinos centre.

     Ji yra gimusi ir augusi vidury Illinois valstijos. Baigusi MacMurray kolegiją, Jacksonville, IL, ji įstojo į Loyolos universiteto medicinos mokyklą, kurią baigė 1973 m. Po to ji dar pasiliko Loyolos universitete, gilindamasi į vidaus ligas, o paskui specializavosi, studijuodama širdies ligas. Šias studijas baigė 1978 m. Taip pasiruošusi gydytojos profesijai, dėstė Loyolos universitete kardiologiją ir vidaus ligų mediciną. Pastebėjęs jos sugebėjimus, dr. R. Nemickas pasikvietė ją dirbti savo trijų gydytojų grupėje. Čia ji su dideliu pasisekimu darbavosi šešerius metus.

Dr. Nancy Streitmatter.

     Ji buvo gimusi protestantų šeimoje ir buvo užauginta metodistų tikyboje. Vaikystėje ji buvo labai religinga, bet vėliau, paskendusi studijose, gerokai atšalo nuo religijos. Tačiau, pradėdama studijuoti mediciną, ji svajojo apie išvykimą darbuotis misijų kraštuose.

     Įsijungusi į dr. Nemicko grupę, ji gavo teisę darbuotis Šv. Kryžiaus ligoninėje. Jai buvo gyvi religiniai klausimai, kuriais daug kalbėjosi su sesele Juline Revaite. Jųdviejų pasikalbėjimai buvo nuoširdūs ir gana dažni. Seselė noriai atsakydavo į klausimus. Daktarė ėmė jausti, kad reikia dažniau pasimelsti. Kadangi metodistų bažnyčia buvo dažnai uždaryta, o kaimynystėje esanti katalikų bažnyčia atvira, tai ji, eidama į darbą, dažnai užeidavo pasimelsti. Stebėdama katalikų liturgiją, ji įžvelgė skirtumą tarp katalikų ir metodistų. Pradėjo tuos skirtumus aiškintis, vis daugiau laiko skirdama skaitymui. Pradėjo gilintis į mišių istoriją.

     — Įsitikinau, — ji pasakojo, — kad Katalikų Bažnyčia eina teisingu keliu. Aišku, nėra lengva pasitraukti nuo to, prie ko buvai pripratusi nuo pat jaunystės, bet beskaitydama supratau, kad turiu įsijungti į Katalikų Bažnyčią. Mane ypač paveikė katalikų eucharistinė liturgija. Taip pat man kilo ryškus klausimas, kodėl mes, protestantai, taip mažai galvojame apie Mariją. Juk ji Kristaus, Dievo, Motina. Todėl aš pradėjau kalbėti rožinį dar anksčiau, negu tapau katalike. Kai apsisprendžiau, ėmiau lankyti katalikybės pamokas. Man dėstė kun. Petras Paurazas. Tai tęsėsi gal netoli metų. Mano krikštas buvo atnaujintas, ir gavau Sutvirtinimo sakramentą iš kard. Cody rankų. Būdama metodiste, aš jau ir tada eidavau į katalikų bažnyčią, o kai tapau katalike, tai kasdien eidavau į mišias ir priimdavau šv. Komuniją. Suprasdama maldos svarbą, aš dar pirma, negu įsijungiau į Kat. Bažnyčią, rytais atlikdavau pusę valandos mąstymo. Tapusi katalike, tą mąstymų pusvalandi atlikdavau prieš mišias. Paskui ėmiau kalbėti breviorių, tą patį, kurį naudoja seselės. Tokiu būdu man susidarydavo apie valanda maldos kasdien. Tai nebuvo lengva, nes gydytojos pareigos reikalavo daug laiko, bet jei būčiau apleidusi maldą, tai būčiau jautusi, kad kažko trūksta. Tas maldos laikas man duodavo naujos dvasinės jėgos.

     —    Kaip Jūs apsisprendėte tapti vienuole?

     —    Kai dirbau Šv. Kryžiaus ligoninėje, jeigu įstengdavau laiku atlikti savo darbus, jungdavausi prie seselių kalbėti vakaro maldas. Pastebėjau, kad seselės labai malonios. Buvo džiugu būti su jomis. Aš vis norėjau kažko daugiau, meldžiausi vis ilgiau. Vis, rodos, nebuvo gana. Darbe vis stengiausi aukotis, bet ir to atrodydavo negana. Tiesa, aš mėgau savo medicinišką darbą, mėgau savo gyvenimą tokį, koks jis buvo. Suprantama, man patiko prestižas ir pajamos, patiko draugai, bet vis jaučiau, kad to dar negana, kad kažko trūko. Vis ateidavo mintis jungtis į vienuolyną, bet taip pat nesinorėjo atsitraukti ir nuo to, ką buvau pasiekusi medicinos praktikoje. Norėjau stoti į vienuolyną, bet norėjau pasiekti, kad tas apsisprendimas būtų visiškai aiškus. Tie svarstymai tęsėsi. Ieškojau atsakymo maldoje. Ir pagaliau "iškėliau baltą pasidavimo vėliavą”, nuspręsdama stoti į vienuolyną. Tiesa, aš mylėjau tai, ką buvau pasiekusi, bet vis stiprėjo įsitikinimas, kad Jėzus yra daug daug daugiau. Nuėjau pasitarti su naujokių vedėja. Ji atvirai pasakė: "Nancy, tas žingsnis tau kainuos daug, bet verta auką daryti dėl Kristaus”. Tai buvo tiesa. Nežinau savo ateities, bet vienuoliškas gyvenimas toks patrauklus, ir jaučiu, kad Jėzus to nori. Žmogus vis pasilieka žmogumi. Daug praeities dalykų man yra įdomūs, bet aš giliai jaučiu, ką Kristus mums yra padaręs ir davęs. Kristaus patraukimas darosi toks stiprus, kad kiti dalykai nublunka. Jam verta aukoti viską. Nieko nėra per daug.

     —    Kaip dabar laiką praleidžiate?

     —    Mano dienos dabar yra daugiau maldos ir tylos dienos. Kasdien gaunu dvi vienuoliško gyvenimo pamokas. Keturias valandas atlieku kokią nors tarnybą, dirbdama ar prie telefono, ar virtuvėje, ar kur nors kitur, kur reikia. Kas savaitę apie šešias valandas praleidžiu su savo pacientais kabinete, dr. Nemicko medicinos centre. Kitą dieną porą valandų sveikatos reikalais patarnauju ateinančioms seselėms. Kai esu naujokyne, neinu dirbti už vienuolyno ribų į ligoninę. Mano pacientus perima dr. Nemicko grupė.

     —    Ką galvojate apie savo ateitį?

     —    Galiu tiek pasakyti, kad man patinka, ką dabar darau. Šalia maldos aš noriu patarnauti neturtingiesiems.Man patinka ir mokymas, dėstymas. Esu tikra, kad vienu ar kitu būdu pasiliksiu gydytoja.

     —    Kodėl Jūs pasirinkote lietuvaičių vienuolyną?

     —    Turėjau pasikalbėjimus su kitomis vienuolijomis, bet mane labiausiai patraukė Šv. Kazimiero seserys. Joms turiu daug pagarbos. Jos yra išsimokslinusios, jų veiklos ir gyvenimo būdas man patrauklus, turiu jų tarpe ir pažinčių, todėl prie jų ir prisijungiau.

     —    Manau, kad Jūs nemažai laiko praleidžiate skaitydama. Kokios knygos, kokie autoriai Jums labiausiai patinka?

     —    Dabar man daug kas skaitymui yra paskiriama. Aš mėgstu skaityti tai, kas nėra per daug praskiesta lengvu vandenėliu. Man patinka David Knight raštai, dabar su pabėgimu skaitau šv. Augustino "Išpažinimus”. Truputį pramokau lietuviškai, kai ką išmokau iš seselių kalbos, nors daugybė darbų neleidžia labiau į tai įsigilinti.

     —    Ar esate laiminga, tapusi vienuole?

     —    Suprantama, tai nėra lengva, bet aš vienuolišku gyvenimu džiaugiuosi. Tai didelis patyrimas. Jaučiu, kad čia savo dvasia galėjau daug paaugti. Man atrodo, kad kiekvienas turėtų tai patirti, nežiūrint, ar pasirinks vienuolišką gyvenimą, ar pasaulietišką.

     —    Kadangi Jūs esate širdies ligų specialistė, kokį duotumėte patarimą, kad žmonės išsisuktų iš širdies atakų?

     —    Dauguma širdies atakų priežasčių gali būti sukontroliuojamos. Ne visos, bet daug. Pirmiausia — nerūkyti. Antra — dieta, kur maiste būtų mažai cholesterolio ir prisotintų riebalų. Trečia — sukontroliuoti kraujo spaudimą. Jokiu būdu spaudimas neturėtų būti didesnis, kaip 150—90. Dar vienas svarbus dalykas — reguliari mankšta. Ar tai bus vaikščiojimas, ar dviračiu važinėjimas, ar kitokios rūšies mankšta. Vaikščioti bent pusę valandos kasdien, dar geriau visą valandą. Žinoma, prieš pradedant kokią nors mankštą, reikėtų pasitikrinti sveikatą pas gydytoją. Dar vienas dalykas — turėti ramybę, vengiant įtampos. Gal dėl to vienuoliai ilgiau gyvena, kad jie laikosi šių dalykų.

     Reikia dar paminėti, kad dr. Streitmatter Šv. Rašte mato Dievo žodį. Ji Šv. Raštą, Naująjį ir Senąjį Testamentą, yra perskaičiusi keletą kartų.