Spausdinti

P. DAUGINTIS, S.J.

     Šiemet yra gyvosios krikščioniškos dvasios metai. Šiais metais ruošiamės religiškai ir dvasiškai deramai atšvęsti Lietuvos krikšto jubiliejų. Šių metų "Laiškų lietuviams” i-me numeryje skaitėme apie gyvą krikščioniškąją dvasią ir jos svarbą. Pagal didelio Lietuvos filosofo ir katalikų veikėjo prof. St. Šalkauskio sampratą, "gyvoji dvasia iš esmės yra trunkanti dvasinė įtampa, siekiant idealo”. Tad gyvoji krikščioniška dvasia yra nuolatinė įtampa, siekianti krikščionybės idealų. Gal panašiai kaip ir gyvoji lietuviška dvasia vis skatina tautietį siekti didžiųjų lietuvybės tikslų, arba kaip gyvoji gailestingosios meilės dvasia, kuri vis ragina žmogų visokeriopai padėti suvargusiems. Paprastai žmogus pirma padaro vieną kitą gailestingumo darbą, paskui daro vis daugiau tų darbų. Taip jis įsigyja įprotį pagelbėti kitiems — įsigyja gailestingosios meilės dorybę. Toliau vis labiau gelbėdamas kitiems, persiima gailestingumu, dvasiniu nusiteikimu arba gailestingumo meilės dvasia.

Z. Žilevičienės nuotrauka.

     Tokiu pat būdu susidaro ir gyvoji krikščioniška dvasia. Ji kyla iš gautų antgamtinių tikėjimo, vilties, meilės ir kitų dorybių, jas dažnai praktikuojant, joms įsigalint ir tampant Šv. Dvasios gyvo tikėjimo, pasitikėjimo, meilės, ištvermės vaisiais. Žinoma, vis veikia pati Gyvoji Dvasia, Šventoji Dvasia, tikinčiajam su ja ir su jos dovanomis bendradarbiaujant. Tad praktiškai gyvoji krikščioniška dvasia yra geru įpročiu, nuolatine dorybe, stipriu dvasios nusiteikimu tapusi krikščioniškųjų dorybių visuma, vis labiau skatinanti tikintįjį (ir jų bendruomenę) persunkti savo ir kitų gyvenimą krikščionybe.

     Šiam tikslui Lietuvos krikšto jubiliejaus ruošimo komiteto Religinės programos komisija paruošė 5 temų konspektą. Ji naudojosi Lietuvos vyskupų atitinkamos komisijos paruoštu pamokslų ciklu ir praėjusiais metais ios pateiktu programiniu raštu: "Tikiu — Žengiu—Gyvenu”. Šiuo rašiniu perduodame tu penkių temų konspekto pirmąją temą: "Žmogus ir krikščioniškasis gyvenimas”. Žinoma, rašinyje ją sutrumpiname, kai kuriuos peršoktus tarpsnius užpildome, šį tą savaip nusakome.

     Kiekvienas žmogus siekia gražaus, laimingo gyvenimo. Tikintysis žmogus siekia, ar turėtų siekti, dar daugiau: jis nori gyventi gyvąja krikščioniška dvasia.

ŽMOGUS SIEKIA PILNUTINIO GYVENIMO

     "Aš esu be galo mažytė Visatos dalis, priklausoma nuo jos, surišta tūkstančiais mazgų, neatskiriama ir negalinti be kitų egzistuoti dalis. Bet aš esu AŠ — sąmoningas, mąstantis, sprendžiantis, save suvaldyti galintis, pakilti trokštantis ir vagą per pasaulį sugebantis išvaryti žmogus”.

     Žmogus taip gyvena, kaip ir kitos gyvosios visatos būtybės: ieško maisto, jį gaminasi, vis naujais būdais išmoksta jį gerinti, juo gardžiuotis. Jis augina vaikus, pats labiau bręsta, sensta ir... miršta.

     Bet žmogus nepasitenkina egzistencialiu, gyvybiniu gyvenimu, kad ir sukultūrintu, kad ir labiau rafinuotu.

     "Skleiskis, gyvybe, darbuokitės, broliai, mylėkite, mergaitės, auginkite, motinos, — o aš noriu žinoti prasmę ir esmę ir — gyventi iš tikrųjų! ..

     Taip, aš noriu žinoti ir būtinai išsiaiškinti: kas aš esu? iš kur aš? kam gyvenu? kam verta aukotis, dėl ko verta vargti?”

     Daug kas taip pakyla iš gyvybinio į dvasinį žmogaus gyvenimą. Daugumas į jį labai įsitraukia. Žmogui jį ugdyti padeda mūsų dienų labai išsivysčiusi kultūra ir civilizacija: mokslai, poezija, grožinė literatūra, tapyba, skulptūra, architektūra, muzika, pritaikomieji menai ir mokslai, filmai, susižinojimo priemonės, technika... tačiau dvasios gyvenimas ne visai patenkina žmogų.

     "Noriu begalybės, trokštu amžinybės, noriu pakilti, trokštu atrasti, noriu turėti, trokštu patirti, noriu nusileisti į pačias gelmes, noriu pakilti iki devinto dangaus — noriul”

     Tad žmogus savo nemedžiagiška dvasia siekia begalinio gyvenimo, amžino, laimin-g° gyvenimo; jis nori bendrauti su aukščiausia, kilniausia Būtybe — su pačiu Dievu. Žmogų patenkinti gali tik religinis gyvenimas, t.y. sąryšis (lot. "religo” — surišti), santykiavimas su Dievu, iškylantis virš visokio gyvybinio, intelektualinio, prigimtinio, gamtinio pasaulio. Tai antgamtinis žmogaus gyvenimas — bendravimas su savo Kūrėju, Dievu, Viešpačiu.

     Bet kažkodėl daug žmonių atsisako Dievo, labai lengvai nuo jo nusisuka. Tačiau daug ką, kas tikrai nėra Dievas, paverčia dievais. Savo dievu padaro įvairius daiktus ir malonumus; tai, ko bijo, prieš ką dreba, iš ko tikisi naudos, nes vogčiom jiems smelkiasi mintis: "Kaipgi be Dievo!” Ir mūsų moderniais laikais visi skuba susirasti ir susikurti dievą; dažniausiai žiaurų, reikalaujantį kruvinų aukų, iki galo išsunkiantį žmogų.

     Ir tai parodo, kad žmogui reikia Dievo. Daugumas tai supranta: yra tik vienas Dievas.Daug dievų negali būti. Tik jo vieno reikia žmogui. Tik jis vienas tebūna mūsų gyvenime! Jis yra mūsų Kūrėjas ir Viešpats. Dievas yra pats gyvenimas — begalinė laimė. Iš jo, per jį ir su juo mes turime gyvybę, pilnutinį gyvenimą, dieviškai žmogišką gyvenimą, begalinį amžiną gyvenimą ir laimę. Taigi žmogus savo kūniškai dvasiška sąranga siekia ir trokšta pilnutinio gyvenimo, kuris apima gyvybinį, dvasinį ir antgamtinį gyvenimą.

KURIS KELIAS VEDA Į LAIMĘ?

     Gyvenant pasaulyje, atsiveria ir siūlosi tūkstančiai kelių: ir prie viliojančių brangenybių už stiklų ir grotų, ir linksmas gyvenimas su draugais, ir svaiginimasis malonumuose ar narkotikų sukeltoje nirvanoje. Bet atsiveria ir žavūs keliai su karžygio blizgesiu, su didvyrio aureole, su daugybės žmonių susižavėjimu.

     Daugelį gąsdina tikinčiojo pasirinkto kelio siaurumas. Be to, tas kelias eina tarp gilių bedugnių: pasiduoti ir paskęsti žemiškoje gerovėje; atlikti didelius darbus, nustebinant žmones; nusilenkti nors ir pačiam šėtonui, kad gautum tai, ko trokšti. Atrodo, kad tikinčiojo keliu einant tarp šio pasaulio bedugnių, reikia milžiniškų pastangų.

     Tačiau pas Dievą, savo Sutvėrėją, Viešpatį ir Tėvą, yra tik vienas kelias. Tiktai vienas vaikų kelias: gerbiant Dievą ir žmones, tuos jam brangius vaikus; suvaldant prigimtį, pažabojant kūno aistras, pakylant virš neteisybės, nenusileidžiant melui, dažnai net savęs atsisakant. Pas Tėvą — su mylinčia vaiko širdimi, šviesia sąmone, švaria sąžine, gerom rankom. Kad ir einant tūkstančiais kelių — tik vis važiuojant į šį greitkelį!

     Buvo ir yra nuostabių žmonių, matančių kiaurai, žvelgiančių toli, girdinčių širdimi, girdinčių viduj; suprantančių kančias ir džiaugsmus; buvo didelių Dievo draugų, kuriems pats Dievas apsireiškęs kalbėjo.

     Ir tenka tikėti anais mačiusiais, ragavusiais, Tenai buvusiais ir iš Ten atėjusiais, iš Ten, kur ir mes svajojame būti. Stovi Mozė ant kalno su įrėžtais 10 įsakymų. Eina pranašas Jeremijas, raudodamas žūstančios tautos. Žvelgia tiesiai į akis Jonas, plaudamas nelemtas nuodėmes. Ir gyvena Jėzus Kristus, žemėn atėjęs įsikūnijęs Dievo Sūnus. Reikės jų paklausti — aš pats nepajėgiu susivokti. Reikia man apreiškimoliudytojų. Jie kalba apie apreikštąsias tiesas, apie paties Dievo nurodytą kelią. Užtat ir kyla malda:

     "Dieve, atverk akis ir ausis, pakelk suklupusį, gydyk susirgusį, gaivink apnuodytą, parodyk tą Turtą, kurio verta ir reikia siekti visą gyvenimą! Amen (tebūnie)”.

     Kas klausia — sužino ir sužinos, kas ieško — suranda ir suras, kas gyvenimą kuria — gyvens ir gyvuos amžinai.

LAISVĖ, LAIMĖ, ĮSAKYMAI IR DIEVAS TĖVAS

     Nulipa vaikas nuo motinos kelių ir visą gyvenimą bėga tolyn nuo tėvų namų, svajodamas, kad laimė jo laukia tenai toli. Išėjo žmogus iš Viešpaties Kūrėjo rankų, ir jam vaidenosi, kad laimė ir laisvė — tas pat. O kas atsitinka, kai upės iš krantų išsilieja, kai traukiniai nuo bėgių nušoka? Kai pasiunta patrakęs žmogus, kai nesulaikomai bėga, kur aistros ar pagundos gena? Žmogus žabojo žirgus, plakė botagais, kinkė plūgan ir vežiman. Visi vyresni, didesni tą patį darė su savo mažesniaisiais broliais.

     O Mozė Dievo vardu ribas nustatė (o gal parodė nusižmoginimo pakraštį?), įsakydamas "švęsi, gerbsi”, uždrausdamas "nedarysi šitaip”. O tačiau žmogui atrodo, kad visi Dievo, Bažnyčios ir valdžios įstatymai tik pančioja žmones, pakerpa sparnus, pritupdo prie žemės ir šaukia sukilt!

     Tačiau įsikūnijęs Dievo Sūnus atnešė žmonėms Linksmąją naujieną: Sutvėrėjas Dievas yra ne tik Viešpats, bet ir gerasis žmonių Tėvas, mylintis žmones, kaip savo vaikus, vis susitaikantis, atleidžiantis ir siekiantis, kad žmonės turėtų gyvenimo ir apsčiau jo turėtų. Visi jo įsakymai — tai tėviški nurodymai ir draudžiantys įspėjimai savo vaikams, dažnai nepajėgiantiems ar nenorintiems tai suprasti.

     Tad žmogus būna laisvas tik Viešpačiui paklusdamas, tik visai juo pasitikėdamas. Jis laisvai kuria tik Dievo kūrybą pratęsdamas ir dalyvaudamas didinguose, tėviškuose jo planuose. Jis laisvai gyvena tik savo tikrąjį žmogiškumą realizuodamas ir išvystydamas. Kaip žemiškasis tėvas, taip ir dangiškasis visais savo įstatymais ir potvarkiais siekia tik savo vaiko gerovės. Užtat Dievas Tėvas ir įsakė žmogui: "Veiskitės ir dauginkitės ir užvaldykite žemę!” Mat žemėje yra žmogaus pabaiga ir mirtis. Gimdymas daugina ir palaiko žmoniją.

     Dievas žmogui sakė: "Darbuosies ir savo prakaitu aplaistysi duoną”, todėl tas, kuris tingi arba plėšosi nepakeldamas galvos — neteisingai gyvena ir žmogaus vardo nevertas. Visa yra Dievo sukurta, gera ir žmogui paduota — naudokis žmogau!" Todėl tas, kuris Dievo dovanas niekina arba kaupia, slepia, gailėdamas net sau — neteisingai gyvena ir žmogaus vardo nevertas. ..

     "Pirmąją dalį ir pirmąją vietą tikrajam Dievui paskirsi”, todėl tas, kuris Dievą pažįsta, myli ir turi, ne veltui žmogaus vardą nešioja ir gyvena teisingai.

     "Šešias dienas darbuosies, o septintą švęsi, — įsakė Dievas, — kad nei tu, nei tavo tarnas ar tarnaitė, anei gyvulys nepavargtų be pertraukos, be poilsio, nesunyktų darbuos”. Reikia šventės! Pabaigtiems darbams apžvelgti, naujiems apgalvoti, pasižiūrėti į save, uždirbtais vaisiais pasidžiaugti, pasidalinti užu stalo, pajusti poilsio palaimą, atsigavimo saldumą.

     Koks nuostabus Dievo išmintingumas ir gerumas žmonėms, savo vaikams, kad du dalykus sujungė į viena: pagal jo įsakymus tarnaudami Dievui ir dėl jo žmonėms, jo vaikams, žmonės patys laimingai gyvena. Tai labai svarbu protu ir širdimi suprasti. Tada bus lengviau tikėti Dievą, pasitikėti jo išmintimi ir jį mylėti. Tai reikia Dievui pareikšti ne retkarčiais, bet dažnai, tuo visada gyventi. Tai ir būtų pilnutinis, laimingas, dieviškai žmogiškas gyvenimas, o taip pat viso savo gyvenimo persunkimas gyvąja tikėjimo, pasitikėjimo ir meilės dvasia. Kitais žodžiais tariant, tai būtų gyvenimas gyvąja krikščioniška dvasia.

GYVOSIOS DVASIOS PALAIKYMAS IR STIPRINIMAS

     Norint persunkti savo ir kitų gyvenimą gyvąja krikščioniška dvasia, pirmiausia reikia ją pačiam turėti. Be to, ją reikia nuolat papildyti, sustiprinti. Šiam tikslui čia aprašysime vieną būdą: sekmadienio šventimą ir dalyvavimą mišių aukoje. Šešias dienas sąžiningai darbuokimės, ruošdamiesi švęsti septintąją. Jų niekas iš mūsų neatims, tik mes patys jų nepražudykim pilkumu, prastumu, pokyliavimu. Tegul kasdienybę nuskaidrina švara ir grožio spinduliai, pasidalintas skanumynas ir užtarnauto poilsio saldumas. Taigi šventą dieną rinkimės bažnyčion. Ateikim pasiklausyti Dievo žodžio, kurį skaitys ir paaiškins kad ir nevertas Dievo tarnas.

     Save nunešim Dievui. Aukosim vargus, džiaugsmus, darbus. Jam atnešime dovanų, kad iš jo susilauktume daug daugiau: jo paties Šventojoje Komunijoje. Jis pašventins mus ir mūsų darbus; palaimins viską, aš per savaitę darysiu. Šv. mišios tebus šventos dienos centras ir viršūnė!

     Tačiau ir dalyvavimas mišiose, ir kitos religinės apeigos bei religinis gyvenimas gali pasidaryti šabloniškas, beveik tik išorinis. Ir kultą, ir liturgines apeigas reikia persunkti gyvąja krikščioniška dvasia. Juk įsikūnijęs Dievo Sūnus pareiškė: "Tikrieji garbintojai turi šlovinti Dievą tiesa ir dvasia” (Jn4,24). Jeigu ne, bedieviai galės vėl prikaišioti tikintiesiems, kad kultas — tai puošnios iškilmingos apeigos, kurios veikia ir išreiškia tiktai jausmus, iš baimės, vargo ar nežinios kylančius, žmogų apgaulingai raminančius ir apgaulingai viltį žadinančius: gal pasiseks nuraminti ar permaldauti baisias jėgas, kurių panaikinti ar nugalėti neįmanoma...

     Bet religija remiasi tikru Dievo buvimu ir visapusiškai proto, valios, veiklos ryšiais su juo. Čia yra tiesos, įstatymai ir principai visam gyvenimui. Kultas veda į religiją,išreikšdamas vidinę dvasinę tikrovę. Jis išreiškia gyvai ir meniškai visa, kas jau yra žmoguje: mąstymą ir pažiūras, kurias tikėjimu vadinam; apsisprendimą, kuriam vadovauja meilė; veiklą, iš teisingumo išplaukiančią ir jo vedamą.

     Krikščionybė yra nepalyginti daugiau negu kultas! Krikščionybė yra žmogaus kelias Dievop ir žmogaus kelionė su Dievu širdy per visus darbo ir kūrybos plotus. Kristus yra tas, kuris veda, apdovanoja ir eina greta. Jis įgalina žmogų siekti gyvąja krikščioniška dvasia pripildyto laimingo, pilnutinio žmogaus gyvenimo.

     Čia būtų naudinga kiekvienam save paklausti:

     Kaip aš derinu laisvę su laimės siekimu?

     Kaip asmeniškai aš žiūriu į Dievo ir Bažnyčios įsakymus?

     Kokius turėjau skaudžius ar palaimingus patyrimus, juos vykdydamas?

     Kiek supratau ir patyriau, kad Dievas tuo pačiu mano veiksmu nori ir savo tikslo (garbės, patarnavimo kitiems, jo įsūnytiems vaikams), ir mano laimės?

     Kiek gyvąja krikščioniška dvasia pripildau savo sekmadienių veiksmus ir užsiėmimus?

     Kur jaučiu, kad mano religiniai veiksmai yra beveik tik apeiginiai, išoriniai?

     Kaip bandau ir kaip man sekasi pripildyti savo gyvybinio ir kultūrinio dvasinio gyvenimo veiksmus gyvąja krikščioniška dvasia?