Spausdinti

A. SAULAITIS, S.J.

     Kitataučiai visai neabejoja tautybės ir katalikybės kone sutapimu lenkų tautoje, kuri tokiai pasaulėžiūrai ir veiklai maždaug 300-400 metų daugiau patyrusi negu lietuviai. Tautybės ir tikybos ryšį matome Lietuvos gyvenime ir išeivijos keliuose — mūsų parapijose, spaudoje, draugijose: tautybė ir krikščionybė mums artimi, suderinami pasauliai kasdieniame gyvenime ir mūsų išpažįstamoje ideologijoje. Būdami Vakarų krikščionybės vaikai, rungiamės su graikiškosios filosofijos paveldu, kuris atskiria medžiagą ir dvasią. Kitose pasaulinėse tikybose ir primityviose kultūrose religija apima savaime visas žmogaus ir žmonių gyvenimo sritis.

     Istoriją, kaip Dievo veikimo plotmę, labai gerai supranta Izraelio tauta Senajame Įstatyme, savojoje istorijoje nuo patriarchų ir pranašų per teisėjų bei karalių laikus, tremtį ir šventyklos atstatymą įžiūrėdama Viešpaties kelius. Labai aiškiu pavyzdžiu galima paminėti tremties pergyvenimą, kai išvežtiesiems izraelitams paaiškėjo, jog jų Dievas yra kartu visų tautų Dievas ir kad kitose tautose taip pat yra daug nuoširdžiai Dievo ieškančių žmonių.

Z. Žilevičienės nuotrauka.

     Panašiai savo bendruomeninę istoriją teologiškai supranta Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenė Naujajame Testamente. Pavyzdžiui, Petras buvo taip sujaudintas atėjusių krikšto prašyti pagonių, kad priėmė naujosios Kristų tikinčios bendruomenės uždavinį eiti ir pas kitataučius. Ta pati Apaštalų darbų knyga vaizdžiai atpasakoja, kaip prie tos pačios išvados priėjo Paulius.

     Visuotinė Bažnyčia savo praeitį, būklę ir uždavinius svarsto nuolatos, o ypač oficialiuose visuotiniuose suvažiavimuose, pvz., Vatikano II susirinkime, pasauliniuose ir vyskupijų sinoduose, vyskupų konferencijose, pasauliečių sąskrydžiuose. Savąją istoriją svarsto ir vienuolijos, tiriančios savo šaknis kūrėjų įkvėpime ir stengdamosios ta dvasia bei vienuolijai suteiktomis ypatingomis dovanomis (charizmomis) šiandieną gyventi, sąlygoms nuo įsteigėjų laikų pasikeitus.

     Lietuvių tautos, lietuvių krikščioniškosios bendruomenės istoriją, simbolizuotą Lietuvos geografine ir kultūrine padėtimi tarp Vakarų ir Rytų, svarstė asmenys, kuriuos rišame su 1987 metams Lietuvos vyskupų konferencijos paskelbta tema — Gyvosios krikščioniškosios dvasios sąjūdžio mintimi. Žinodami apie Bažnytinės unijos sutarties pastangas Lietuvos Brastoje 1596 m., jautė, kad vienas lietuvių krikščioniškų uždavinių yra savo mąstysena suartinti ar interpretuoti Rytų ir Vakarų pasaulėžiūros sąlytį.

     Nors mūsų mąstytojai ir bendruomenės, atrodo, neskiria daug pastangų plačiai mūsų istoriją krikščioniškai suprasti, įvairiais būdais mūsų tarpe atsiranda nuotaikos, išvestos iš praeities įvykių, liečiančios mūsų religinį gyvenimą: dorą, atvirumą, dvasinį jautrumą, apaštalavimą. Pavyzdžiui, išeivijoje labai rūpi nemėgti lenkų, nepriklausomybės laikais užėmusių Vilnių, lyg toks nusistatymas palengvintų lietuvių tautos ateičiai ieškomų gairių kryptį. Arba — pavyzdys iš "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” bei kitų panašių dokumentų — kad vienas prispaustųjų uždavinių yra gailestingumu ir atlaidumu evangelizuoti persekiotojus.

SVARSTYBŲ PAGRINDAS

     Visas teologinio žvilgsnio į žmonijos bei žmogaus istoriją pagrindas yra kad "Žodis tapo kūnu”, tai yra, Viešpats save apreiškia ir išreiškia žmogiškai, žmogui suprantamu ir apčiuopiamu būdu. Išganymo laukas nėra debesyse su angelais, bet, kaip sakydavo vienas jaunų šeimų būrelis, "tarp vystyklų, keptuvių ir indų”. Vatikano II dokumentas apie dieviškąjį apreiškimą labai sklandžiai išdėsto, kaip Dievas save apreiškia kiekvienai bendruomenei, kultūrai, tautai, visuotinei ar vietinei Bažnyčiai, kaip ir asmeniui ar visai žmonijai.

     Pažvelgdami į tikinčiųjų bendruomenę — Bažnyčią, gal lengviau išvesime, kokiu būdu lietuviai savo praeitį gali matyti kaip išganingą kelionę.

     Bažnyčia yra tikinčiųjų krikščionių bendruomenė, suprantanti ir vertinanti žmogaus gyvenimą kaip išganingos istorijos išraišką. Vienas Bažnyčios uždavinių kaip tik yra apmąstyti istorijos vyksmą per visus šimtmečius ir istorijos reikšmę išryškinti kaip "laiko ženklus”, kad tikintieji galėtų savo įsipareigojimą Viešpačiui pilniau atlikti.

     Bažnyčia pasaulinę istoriją supranta ir vertina plačiais bruožais; tačiau kiekviena mažesnė tikinčiųjų bendruomenė, kaip ir asmenys, savo istoriją išgyvena savitai, savaip. Norėdami bendruomeninę, mūsų atveju — tautinę, istoriją suprasti, visų pirma būna jautrūs visuotiniam "laiko ženklų” vertinimui. Tada šios bendruomenės gali nuosprendžiais ir veiksmais visuotinę reikšmę savo sąlygoms pritaikyti. Pavyzdžiui, popiežius ar vyskupų sinodas gali kalbėti apie žmogaus bei tautų teises aplamai, o kiekviena prispausta ar persekiojanti bendruomenė turi tuo klausimu prieiti prie savų išvadų.

     Iš ilgų amžių istorijos išvestas ar suprastas apreiškimas skiriasi nuo asmens ar bendruomenės religinių išgyvenimų, nes liečia žmonių būrio santykius su Viešpačiu per ilgesnį laiką. Reikšmė išvedama, praeities įvykius, asmenybes, sroves apsvarsčius, kaip darė Senojo Įstatymo tauta ar Naujojo Testamento laikų krikščionys.

     Pagrindinis apreiškiamas istorinis dėsnis yra, kad sandorą sudaręs Dievas visuomet ištikimas savo pažadams, nežiūrint žmonių neištikimybės ar nejautrumo Viešpaties pažadams. Čia Dievas save apreiškia ne iš šalies, per kitus, o pačioje mažoje bendruomenėje jos pačios išgyvenimuose per daugelį kartų: tai nėra tik bendro dėsnio atvejis, bet asmeniškas Viešpaties ryšys su šia bendruomene. Išganingoji Dievo veikla yra kaip tik šios tautos išganymo istorija.

     Pavyzdžiui, kiekviena krikščioniška tauta priėmė Jėzaus paliepimą: "Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos..Tai visuotinis įvykis, bendras daugeliui kraštų. Lietuvių tautos išgyvenimas skirtingas ar ypatingas tuo, kad tai paskiausiai krikščioniška tapusi tauta Europoje, kuo mes didžiuojamės ir mokome savo vaikus girtis. Ką reikštų šis istorinis įvykis? Kad esame prastesni krikščionys už visus kitus? Kad mažiau esame įpareigoti ar įpratę tikėti ir tikėjimu gyventi? Kad esame lygūs krikščioniškų tautų šeimoje, nors į vynuogyną dirbti atėjome prieš pat vakarienę, kai kiti nešė dienos kaitrą nuo aušros? Kad mus labiau saisto giliai žmogiškos senovės lietuvių tikybos vertybės? Kad tradiciškai pagoniškos valdžios valdomame krašte galėjo ramiai sugyventi katalikai, stačiatikiai, pagonys, mahometonai ir žydai, kai kituose Vakarų Europos kraštuose visos kitos religinės mažumos buvo oficialiai prispaustos? Nors aiškios išvados niekas mums neparodė, krikščionybės kelių vėlyva pradžia yra mūsų tikinčiosios bendruomenės ypatingas paveldas ir, galima spėti, mūsų pašaukimo dalis.

     Ar kur nors lietuvių istorija panaši į įvairius Jėzaus pamokymus bei pavyzdį taip, kad galėtume dabar pasisavinti ar išgyventi gailestingumą (palyginimas apie gailestingąjį tėvą ir sūnų palaidūną), pagalbų atvirumą svetimam (gailestingasis samarietis), pakantą ir taikdarystę (palaiminimai pamoksle nuo kalno)? Suprasdami savo istorinę patirtį šių įvaizdžių šviesoje, atrandame, kad mūsų gyvenime išsipildo Viešpaties ypatingas rūpestis mumis.

PASISAVINTA ISTORIJA

     Apsvarstydami praeitį, ieškome daugiau negu mokslinių žinių, kurios be galo svarbios. Siekiame pasisavinti reikšmę tikėjimui arba tikėjimo plotmėje įžiūrėti, kaip Dievas veikia, kurdamas, palaikydamas, išgelbėdamas, įspėdamas, padrąsindamas, ir kaip ši bendruomenė atsiliepia, kadangi ši tauta yra savo istorijos veikėja (ne tik auka, kaip mes dažnai esame pratę manyti) ir pati savo praeitį išgyvena. Dvasinį žvilgsnį ar nuojautą geriau suprantame asmens, tikinčiojo žmogaus gyvenime, kai savo sąžinėje klausosi ir girdi Viešpaties žodį jam ar jai. Didesnės bendruomenės atveju, žvelgiame panašiai ir daug plačiau, negu į atskiro asmens istoriją.

     Kaip asmeniškus dvasinius klausimus žmogus aptaria su dvasios vadovu, draugu, šeimos nariu ar kitokiu patarėju, taip ir tautinė bendruomenė žiūri į savo jausmus, nuotaikas, apmąsto savo patirtį, ištiria Dievo ranką, tikėjimo akimis išgyvendama ryšį su Dievu.

     Persiimti savo istorija reiškia pradėti tyrinėti tokius duomenis, kaip datas, vietas, asmenis, įvykius, sąlygas, faktus. Tada sąmoningai "paliesti, ragauti ir pajusti”, kaip sakytų Šventraščio autoriai, dvasiškai patirti šią išganingą istoriją, kurioje Senojo bei Naujojo Įstatymo apreiškimas glūdi. Pavyzdžiui, ieškome atvejų, kuriais buvome "persekiojami dėl teisybės” ir pajutome ypatingą Viešpaties globą. Arba randame, ar galėtume rasti, savąją lygiagretę Pauliaus atsivertimui iš uolumo įstatymui į Kristaus pažinimą (Laiškas filipiečiams, 3 skyrius).

     Apmąstydama save, bendruomenė panašiai galvoja ar nujaučia, kaip tikintysis asmuo, ištirdamas, ar galvosenos ir veiksmo kryptis yra į Dievą, į Viešpatį, ar į save, į savimeilę, kuri asmens ar bendruomenės dvasiniame gyvenime yra akligatvis.

     Teologai, padedantys mažesnėm bendruomenėm (pvz., vienuolijom, parapijom, vietinėm Bažnyčiom — vyskupijom) savo išganingąją istoriją pasisavinti, išdėsto, kaip tokia mąstysena vedama:

     1)    Pažinti savo ir savo bendruomenės praeities asmenis ir jų istoriją..

     2)    Asmeniškai ir maldingai šiuos asmenis bei įvykius apmąstyti.

     3)    Su kitais pasidalinti asmeniškų svars-tybų vaisiais: kaip suprantama ir vertinama bendruomeninė istorija, kurios dalyviai patys esame.

     4) Bendrai apmąstyti ir atpažinti dvasinę bendruomeninės istorijos apimtį.

     Bendruomenė savęs klausia tokių klausimų: Kokios buvo pažiūros ar laikysena vargingųjų atžvilgiu? Kokia buvo kova už teisingumą visuomenėje? Kokios kultūrinės ar socialinės srovės, sąjūdžiai mus paveikė ir kodėl? Kaip vystėsi solidarumas, ar kaip leidomės būti išblaškyti savo širdyse?

     Istorinius įvykius asmuo ir vėliau grupelė apmąsto lygiai taip, kaip Šv. Rašto būrelyje aptaria Biblijos ištraukas, Jėzaus gyvenimo įvykius ar Senojo Įstatymo pavyzdžius: stengiasi atsiminti ir įsivaizduoti tuos asmenis tose sąlygose, pajusti jų nuotaikas ir nuosprendžius, jų supratimą apie uždavinius, krikščioniškąjį pašaukimą, bendruomeninę ištikimybę, poreikių ir darbų sąveiką. Pavyzdžiui, iš knygų galima susipažinti ir giliau apsvarstyti XVII amžių Vilniuje, kai pradėjo siausti maras. Universiteto profesoriai, pasišventę moksliniam darbui ir švietimui, paliko klases ir knygas, eidami pagelbėti maro ištiktiesiems, taip kad apie 150 kunigų bei studentų patys mirė. Ar galėtų būti, kad tam tikrais atvejais įprastiniai darbai ir įstaigos nėra svarbesni už skubią ir tiesioginę pagalbą skriaudžiamiems? Dvasinę ar Dievo malonės veiklą lengviau galima įžiūrėti, kai pastebimas panašumas į Jėzaus gyvenimo bei mokymo turinį.

ISTORIJOS SROVĖS IR KRYPTYS

     Kokios nuotaikos, pažiūros slypi Lietuvos istorijoje? Kokias kliūtis turėjo nugalėti? Kaip jas nugalėjo? Kaip gyvenimiška pasaulėžiūra vedė į ateitį? Šiuo antruoju mąstymo lygiu teologai mus veda svarstyti ir teigiamą, ir neigiamą praeities pusę, lygiai kaip atskiras tikintysis savo širdyje nujaučia, kas jį ar ją vedė tiesiuoju keliu, kas nukreipė nuo tikslo ir klaidino.

     1)    Maldingai apsvarstyti savo asmeninės istorijos ryšį su bendruomenės (tautos) istorija ir kaip asmeniškasis gyvenimas su bendruomeniniu sutampa.

     2)    Mąstyti apie palaimingąją šios bendruomenės istoriją — džiaugsmingus, sėkmingus įvykius, asmenis, sąjūdžius, nuosprendžius.

     3)    Dvasingai nagrinėti šios istorijos nuodėmingją pusę — liūdną, tragišką, tamsiąją — ir apie tai pasidalinti.

     4)    Melsti šviesos pamatyti bendruomeninės praeities nenykstančius bruožus, tai yra, būdais, kuriais Viešpats iš blogio išveda gera arba pasiekia daugiau, negu žmogiškos pastangos įveikia. Tai yra istorijos viltingoji kryptis.

     Pirmasis žingsnis buvo atsiminti. Antrasis yra sąmoningai apmąstyti Viešpaties veikimą toje istorijoje, išryškinti maloningą ir nuodėmingą istoriją, kaip žmogus darytų, peržvelgdamas asmenišką gyvenimą. Šiam antrajam mąstymui yra būtina pasvarstyti, ką tauta patyrė turto, ryšių, jėgos, bendradarbiavimo, susiklausymo srityse. Mąstydami apie asmenis bei įvykius, turime atsižvelgti ir į prielaidas, pvz., jeigu tikime, jog istoriją labiausiai veikia žymios asmenybės, galime nebeapsvarstyti, kokia yra eilinių žmonių (pvz., mūsų atveju, kaimo išminties) vaidmuo tautos istorijos kūryboje.

SVARSTYBŲ EIGA

     Kadangi ir tauta, ir asmuo išaugo iš konkrečių istorinių sąlygų, buvo jų veikiama ir jas veikė, mąstančiųjų būrelis žiūri plačiai, įjungdamas visą savo patirtį. Krikščionybės jubiliejaus programai yra paruošta 160 skaidrių serija, sklandumo dėlei padalinta į septynis laikotarpius: proistorė, pirmieji krikščionybės žingsniai, oficialūs krikštai, reformacija ir švietimo šuolis, sąmonė priespaudoje, moderni respublika, šiandieninė Lietuva ir išeivija.

     Teologai siūlo dvylikos žingsnių kelionę per dvasinę tautos istoriją:

     1.    Asmeninė kiekvieno asmens istorija, dar prieš sąmoningą tautoje dalyvavimą.

     2.    Pirmieji šios bendruomenės krikščioniškieji žingsniai.

     3.    Vidutinieji šios bendruomenės krikščioniškojo gyvenimo dalykai.

     4.    Kiekvieno sąmoninga istorija, išgyvenimai šioje tikinčiųjų bendruomenėje.

     5.    Vidutinio laikotarpio krikščioniško gyvenimo reikšmė ir kaip tos nuotaikos mus veikia.

     6.    Paskutiniųjų laikų gyvenimas ir jo reikšmė.

     7.    Kiekvieno asmeniškoji silpnoji pusė, nuodėmingoji praeitis.

     8.    Šios bendruomenės nuodėmingoji istorijos pusė ligi Vatikano II.

     9.    Šios bendruomenės silpnieji pergyvenimai po Vatikano II.

     10.    Viltingos kryptys ir sąjūdžiai šioje bendruomenėje po Vatikano II.

     11.    Dabartinė būklė.

     12.    Sąmoningas žvilgsnis į ryšį tarp mūsų išganingos istorijos, "laikų ženklų” ir mūsų pašaukimo visuomenę perkeisti į krikščioniškąją.

     Pabrėžiama, kad sąmoningos svarstybos apie istoriją nėra tik visų atskirų bruožų visuma, o mumyse bręstanti nauja sąmonė ar supratimas apie Viešpaties kelius mūsų tautoje. Dvasiškai nujausdami teigiamus bei kenksmingus dalykus, išsikeliame už savęs į Dievo buvimo paslaptį tautos praeityje.

PAKELIUI Į NUOSPRENDŽIUS

     "Ką dabar daryti, veikti?” Išvedę iš praeities ir dabarties pagrindinius dvasinius bruožus, ieškome būdų tą dvasią šiais laikais įgyvendinti, krikščioniškąją tautos gyvybę pratęsti. Labiau sutampa ir derinasi visa žmogiškoji patirtis: Senojo Įstatymo, Naujojo Įstatymo, Bažnyčios, Jėzaus Kristaus mokymo, Lietuvos istorijos asmenybių, bendruomeninės tautos istorijos. Asmeniškai mąstydami, su kitais pasidalindami ir vėl iš naujo maldingai peržvelgdami (pavyzdžiui, pagal nurodytą tvarką), pasisaviname ir vidiniai jaučiame to paveldo kryptį ateičiai, ateities istorijai.

     Jeigu žmogaus garbė glūdi jo sąmonėje, tai tautos gyvybė taip pat surišta su sąmoningais nuosprendžiais į ateitį. Ne visos mūsų praktiškos lietuviško krikščioniško gyvenimo gairės išaugo iš sąmoningų ir maldingų svarstybų, kaip ir visose visuomenėse būna. Arba, kartą apsvarstytos, vėliau nebeperžvelgiamos — čiai pavyzdėlis būtų spaudos svarba mūsų tautinei gyvybei, išaugintai spaudos draudimo metu; o dabar net finansiškai nebeaprėpiame visų skirtingų laikraščių, leidinių ir žurnalų apmokėti.

     Kai kurie klausimai dar nepriėję prie bendruomeninio mąstymo. Pavyzdžiui, teigiame, kad išeivijoje trūksta lietuviams patarnaujančių kunigų ir ateityje dar labiau jų stokosime. Nesame priėję prie tų duomenų reikšmės: ar ugdyti daugiau kunigų, ar puoselėti pagalbines tarnybas (diakonų, katekistų), ar kviesti nelietuvius mums patarnauti, kad ne tik parapijos ar misijos gyvuotų, bet kad kiekvienas tikintysis būtų vertingai aptarnaujamas.

     Teologinis žvilgsnis arba Dievo akivaizdoje išmąstyta tautos istorija nėra lengvas uždavinys, kai nėra ir apgalvotų mūsų tautos bei valstybės istorijoje įvykių, asmenų, sąjūdžių, krypčių. Visi ką nors iš istorijos žinome, bet rečiau mūsų mokytojai užsimena apie tų visų įvykių reikšmę, prasmę, kaip į ateitį nuorodos ar krypties kibirkštėlę, jei ne pačią aušrą.

     Krikščionybės jubiliejaus laikotarpis, atrodo, būtų tinkama proga mažuose ir didesniuose būreliuose išganingąją lietuvių ir Lietuvos istoriją išmąstyti.

(Pasinaudota John J. English, S.J. “Communal Graced History”, Kanados Vienuolijų konferencijos leidinys, 1981).