Spausdinti

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

1. LIETUVIŠKOSIOS KRIKŠČIONYBĖS KLAUSIMAS

     Svarstant lietuviškosios krikščionybės pobūdį jos 600 metų sukakties proga, verta pasvarstyti, kas iš tikrųjų yra lietuviškoji krikščionybė: kokia buvo ano meto pasaulinė krikščionybė, kurią lietuvių tauta priėmė, kaip lietuviškoji krikščionybė reiškėsi ir kaip nesireiškė. Pas mus lig šiol yra priimta tik viena schema svarstyti lietuviškosios krikščionybės pradžią — tai visų jos negerovių sumetimas lenkiškajai krikščionybei, kuri buvo pirmasis betarpis laidininkas mums perduoti krikščionybę. Tačiau tai nėra pakankama, norint suprasti lietuviškąją krikščionybę. Visų pirma ta krikščionybė, kuri buvo duota lietuvių tautai, nebuvo lenkų tautos kūrinys. Ir antra, šia schema svarstant lietuviškąją krikščionybę, paprastai viskas yra suvedama į plius ir minus kategorijas: visa, kas gera, yra lietuvių tautoje, o visa, kas bloga, priklauso lenkams.

Z. Žilevičienės nuotrauka.

     Šitoks lietuviškosios krikščionybės nagrinėjimas praleidžia iš akių daugelį kitų aplinkybių, kurios turi lemiančios reikšmės lietuviškosios krikščionybės formavimuisi. Šios aplinkybės yra vertos dėmesio, norint geriau pažinti lietuviškąją krikščionybę. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į renesanso sąjūdį, iškilusį vakarų krikščionijoje 15-ame šimtmetyje, kuris yra užmetęs savo skraistę krikščioniškajai galvosenai ir krikščioniškajam gyvenimui. Šalia jo ir ryšium su juo prasidėjusi barokinė kultūra pasidarė ne vien išorinis krikščionybės drabužis. Šis drabužis ligi šiai dienai yra išlikęs gyvas liudininkas Vilniaus architektūroje. Jis kartu liudija ir savitą krikščionybę. Dėl to negalima sakyti, kad lietuvių tauta yra priėmusi viduramžinę krikščionybę. Ji yra priėmusi barokinę krikščionybę su jos gerumais ir blogumais.

     Nereikia užmiršti, kad krikščionybė Lietuvoje buvo ugdoma ir platinama tais laikais, kada ji turėjo pergyventi vieną didžiausių krizių savo istorijoje. Protestantų atskilimas nuo Bažnyčios vienybės vertė Katalikų Bažnyčią ginti senąsias vertybes. Tai ypač buvo ryšku visuotiniame Tridento susirinkime. Dėl to į tą katalikybės formą, kuri buvo pateikta lietuviškajai visuomenei, tenka žiūrėti, kaip į tridentinės katalikybės platinimą Lietuvoje.

     Ryšium ar be ryšio su renesanso kultūra, Vakarų tautose atsirado kraštutinių mistinių sąjūdžių, kurie skatino tikinčiuosius atsidėti religiniam mąstymui, einančiam ligi ekstazės. Tai buvo jansenistinis ir kvietistinis sąjūdis. Šis sąjūdis pasisakė už griežtą nusigręžimą nuo pasaulio ir atsidėjimą per toli einančiam asketizmui. Tos religinės srovės, nors ir netiesioginiu būdu, taip pat yra pasiekusios lietuviškąją krikščionybę.

     Yra dar vienas bruožas naujųjų amžių krikščionijoje, kurį galima laikyti atsakingu už atkreipimą dėmesio į krikščioniškos individualios kultūros ugdymą. Tai buvo nominalistinė filosofija. Jos siūloma žmogaus samprata buvo giliai suskilusi. Žmogaus religinis gyvenimas buvo greičiau Dievo suteikta dovana, o ne paties žmogaus reikalas. Už tikintį žmogų mąsto ir sprendžia Dievas, o ne jis pats. Ši galvosena, prasidėjusi viduramžių pabaigoje, pasidarė labai gyva krikščioniškuose religiniuose sluoksniuose. Ji sudarė filosofinį pagrindą nesiskaityti su individualiais žmogaus priėjimais prie religinio gyvenimo.

     Turint prieš akis čia suminėtas religines ir kultūrines aplinkybes, reikia pripažinti, kad į Lietuvą atėjusi krikščionybė turėjo ją siaurinančių bruožų. Tai nebuvo viduramžių krikščionybė. Viduramžinė krikščionybė, nors turėjo savo trūkumų ir iškrypimų, prieš kuriuos išėjo protestantizmas, bet viduramžių krikščionis buvo mažiau suskilęs negu naujųjų amžių krikščionis. Kasdieniškumo trūkumas, galima sakyti, yra pagrindinis barokinės krikščionybės bruožas.

     Tai yra faktai ir aplinkybės, į kuriuos tenka atkreipti dėmesį, norint suprasti ir teisingai vertinti lietuvišką krikščionybę. Šių svarstymų uždavinys yra kaip tik sustoti prie šių klausimų atskirai.

2. RENESANSO KRIKŠČIONYBĖ

     Lietuvos krikščionybės negalima imti nepriklausomai nuo to laikotarpio dvasios, kai ji Lietuvoje pasidarė visuomenine realybe. O tuo metu vakarų krikščionija buvo nepaprastai gyvai persiėmusi renesanso idėjomis. Renesansas buvo didelio polėkio sąjūdis. Dažnai jis ėjo prieš krikščioniškas tradicijas, bet savo esme jis greičiausiai yra neįmanomas kitur, kaip tik krikščioniškoje visuomenėje.

     Galbūt reikšmingiausias renesanso bruožas yra atsikreipimas į žmogų. Dėl to jis dažnai vadinamas humanizmu. Tačiau atsikreipimas į žmogų atidengė ir tai, kad jis yra klystantis ir dūžtantis. Dėl to kartu su renesansu ėjo nuotykio dvasia, rizikos dva-šia ir laisvės sąmonė bei tolerancijos idėjos. Vis dėlto tai yra didelio žmogaus sąjūdis. Vienas renesanso tyrinėtojas šiame sąjūdyje sutalpina tokius skirtingus žmones, kaip Machiavelis ir šv. Tomas Morus (Giorgio de Santillana, "The Age of Adventure, the Renaissance Philosophy”, Mentor Book, 1956, New York, 11 psl.).

     Apie Jogailos sąryšį su renesanso idėjomis esu rašęs "Tėvynės sarge” 1986 m., 2-3 nr., straipsnyje "Renesanso idėjų poveikis Lietuvos visuomeniniam gyvenimui penkioliktajame šimtmetyje”.

     Pasak Santillana, renesansas "išugdė tiek daug renesansų šiaurinėje Europoje, kiek yra viduramžio šimtmečių, pradedant Karoliu Didžiuoju” (21 psl.). Mes šioje apžvalgoje susilaikome nuo renesanso pasireiškimo tiksliųjų mokslų srityje ir norime domėtis tik tuo vaidmeniu, kurį jis vaidino religinėje ir filosofinėje srityje, ir tai daugiau neigiamu požiūriu.

     Dėl renesansiškos galvosenos į būtį pradėta žiūrėti, kaip į abstraktų žodį, o ne kaip į tikrovę. Vietoj būties atsirado egzistencija. Žinoma, į dėmesį konkrečia žmogaus egzistencija netenka žiūrėti, kaip į nekrikščionišką dalyką. "Stengdamiesi būti angelais, daugumas pasidaro žvėrimis” (Piet Fransen, "Intelligent Theology”, vol. 3., 107 psl.). Galbūt humanizmas kilo dėl per didelio krikščioniško tikėjimo suplakimo su asketizmu. P. Fransen, S.J., sako, jog atrodo, kad per dideliame apsimarinimo vertinime glūdi nepasitikėjimas normaliomis žmogaus vertybėmis” (109 psl.).

     Tačiau renesanso dėmesys žmogui su savim nešė iškreiptą Dievo sampratą. Renesansinio žmogaus santykį su Dievu yra išreiškęs Paracelsus šiais žodžiais: "Aš esu priklausomas nuo Dievo jo raštinėje, bet Dievas yra priklausomas nuo manęs mano raštinėje” (Santillana, 194 psl.). Paracelsus yra šveicaro daktaro Pilypo Baumasto (gyv. 1493-1541) slapyvardis. Poetas Angelus Silesius renesansinio žmogaus santykį su Dievu taip pat panašiai aptarė: "Aš žinau, kad be manęs Dievas negalėtų išsilaikyti nė minutės. Tačiau jeigu aš pavirsčiau nieku, jis mano neviltyje man suteiks dvasią” (Santilla, 194 psl.).

     Apie renesanso laikotarpio žmogaus Dievo sampratą galima pasakyti tai, kad ji neteko savo absoliutinio, pasaulį ir žmogų kuriančio pobūdžio. Dėl to tiek žmogaus, tiek Dievo klausimas pasidarė problematiškas. Dėl to ir krikščionybė, kuri tuo laikotarpiu atėjo į Lietuvą, tiesa, buvo pilna krikščionybė, tačiau ji neturėjo tokios tvirtos Dievo sampratos, kuri buvo anksčiau išugdyta Vakarų krikščionybėje. Kad lietuvių tautoje Dievo samprata buvo užkrėsta renesanso abejonių, liudija Adomas Mickevičius. Tiesa, jis rašė jau devynioliktojo šimtmečio pradžioje, ir mes neturime pagrindo manyti, kad jo pavaizduota Dievo samprata yra buvus žinoma nuo lietuviškos krikščionybės pradžios. Galbūt ji yra atėjusi vėliau. Tačiau ji yra būdingai renesansinė.

     Adomas Mickevičius savo "Vėlinėse” leidžia Konrado dvasiai diskutuoti su Dievu. Apsiginklavęs meilės galia ir gavęs ją iš gimimo, Konradas Dievui sako:

     "Iš kur ir tu esi ją gavęs,
      nes nieko neradai, kai kurti atėjai”.

     Toliau Konradas save gretina su Dievu, sakydamas:

     "Ir vien tik žmonės nuodėmingi,
     nors ir akli, bet nemirtingi,
     nenori mums abiem tarnauti vis, deja,
     ir man, ir tau.
     Todėl ieškot kelių į žmogų suskatau.
     Čia danguje
     galingas esu aš iš niekieno malonės,
     bet noriu viešpataut ir širdyse žmonių”.

(“Vėlinės”, Justino Marcinkevičiaus vertimas, Vilnius, 1958 m., 179-180 psl.).

     Lietuvių tauta priėmė krikščionybę tada, kai ten Dievo sąvoka buvo susilpninta ir aptemdyta renesanso kultūros. Viena iš renesanso sužadintų apraiškų religiniame gyvenime buvo atsiradimas "mistinės nakties”, mąstant apie religines tiesas. Šio šūkio kūrėjas buvo kard. Nicolas, kuris raštuose yra žinomas Cusanus vardu.

3. BAROKINĖ KULTŪRA

     Bruožas, kuriuo Vilnius skiriasi nuo daugelio kitų miestų, yra jo barokinės bažnyčios. Kadangi kitokios architektūros jame beveik nėra, tai barokas sudaro Vilniui jo charakterį. Tam yra aiškus istorinis pagrindas, nes 16-17 šimtmečiai, kai čia pasireiškė intensyvus krikščioniškas gyvenimas, kaip tik buvo barokinės architektūros žydėjimo laikai.

     Šiandien jau yra įprasta kalbėti ne vien apie barokinę architektūą, bet ir apie barokinę kultūrą ir apie barokinę krikščionybę. Ypač yra pagrindo kalbėti apie barokinę krikščionybę, turint prieš akis lietuvišką krikščionybę. Mat lietuvių tautoje nėra pasireiškusi tikslia prasme viduramžinė krikščionybė, bet yra pasireiškusi tokia krikščionybė, kuri buvo suformuota Tridento bažnytinio susirinkimo, ir jai čia atstovavo bažnyčių statytojai — barokiniai menininkai.

     Tad pažvelkime, kas yra ta barokinė dvasia, kuri reiškiasi lietuviškoje kultūroje ir krikščionybėje. Bendrą barokiškos kultūros aptarimą yra davęs suomiškos kilmės rusų kultūros filosofas Pitirim Sorokin. Pasak jo, bruožas, kuriuo barokas skiriasi nuo viduramžinės kultūros, yra tas, kad "rimties dvasia ir nesukrėstas tikėjimas bei giedra yra iš jo išnykę” ("Social and Cultural Dynamics”, 1957, 131 psl.).

     Toliau Sorokin gretina barokinį meną su viduramžiniu, kurį jis vadina idealistiniu. "Idealistinis menas yra giedras ir ramus. Septynioliktojo šimtmečio religinis menas yra persotytas beveik patalogišku, tam tikra prasme sadistišku ir gąsdinančiu jausmingumu bei patosu” (131 psl.). Paskui jis atkreipia dėmesį į tai, kad tuo laikotarpiu šventųjų ir kankinių vaizdavimas pasidarė perkrautas vaizdinio pasibaisėjimo. Šio laikotarpio religiniame mene nebeliko vidinės rimties. Pati mirtis čia pasidarė vizualine realybe. Atsirado kaukolių ir skeletų vaizdavimas (131 psl.).

     Renesanso įtakoje ir mirtis apsivilko jausmiškai priimtinais drabužiais. "Popiežius Klemensas IX savo meliodramoje mirtį vadina saldžiuoju žavesio šaltiniu”. Taip rašo didžiojo baroko skulptoriaus Bemini analizuotojas Maurizio Fagiolo ("Bemini”, De Luca-Scala, Roma, 1981, 76 psl.).

     Pats baroko kūrėjas Bemini savo skulptūrose mirtį vaizduoja judriu berniuku. Bernini yra davęs pradžią visai naujam antkapio tipui, kurio pavyzdžiu yra Urbono VIII antkapis Šv. Petro bazilikoje Romoje.

     Pasak Sorokin, vaizdavimo formos šiuo laikotarpiu pasidarė labiau tapybiškos ir mažiau linijinės; labiau dinaminės ir mažiau statinės; labiau alegorinės ir mažiau simbolinės (131 psl.). Išrasta perspektyvos technika sudarė menininkui galimybę suteikti realybės pobūdį nerealiems dalykams. Taip atsirado vizualinės apgaulės galimybė. Idėja persunktas viduramžinis menas buvo pakeistas vizualine alegorija (132 psl.).

     Barokinis menas išvirto teatriniu menu (132 psl.). Su tuo sutinka ir Maurizio Fagiolo. Vaizduojamasis menas pasidarė scenos dalyku. Nepaprastas dėmesys perspektyvai sugebėjo kurti daugelį erdvių, kurios vedė paskui save žiūrovo dėmesį ir panėrė į tapsmą net ir tai, kas buvo pastovu. Buvo norėta pasakyti, kad daiktai pasirodo ir išnyksta. Tai reiškėsi ir bažnytiniame gyvenime. Tikėjimo platinimo įstaiga (De propaganda fide) rūpinosi inscenizuoti šventes. Pasak Fagiolo, Svenč. Sakramento garbinimas įgavo teatrinių formų. Tais laikais buvo įvesta keturiasdešimt valandų Švenč. Sakramento adoracija. Taip pat procesijos su Švenč. Sakramentu įgavo barokinio teatriškumo pobūdį (56 psl.).

     Devintinių procesijos lietuvių bažnytiniame gyvenime yra ryškus barokinės dvasios liudijimas. Daugybė altorių, išdėstytų įvairiuose aukštuose Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje, yra dėmesio perspektyvai padarinys. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje yra aukšto lygio teatrinio baroko pavyzdys: su savo 2000 nepasikartojančių personažų, įjungtų į skirtingas temas, yra toks meniškas paminklas, kuris savo verte išeina anapus vien lietuvių tautos ribų. Taip sako A. Spelskis, puikaus šios bažnyčios albumo autorius ("Po baroko skliautais”, Vilnius, 1967 m., 18 psl.).

(Bus daugiau)