Vaiva Vygantaitė
Aklumas gali būti laikomas didžiausiu žmogaus nepatogumu ir nelaime. Aklumas gali ištikti turtingus ir vargšus, gudriuosius ir neišmanėlius, o taip pat visus kitus žmones. Iš tikrųjų akli žmonės nuo reginčiųjų skiriasi tiktai tuo, kad negali matyti. Tačiau akluosius Dievas kartais apdovanoja kitais talentais.
Aklumas yra regėjimo netekimas. Pasaulyje yra apie 40.000.000 aklų žmonių, o Jungtinėse Amerikos Valstijose — apie pusantro milijono legaliai aklų gyventojų. Legaliai aklais yra laikomi tie, kurie gali atskirti tamsą nuo šviesos ir matyti daiktų formas. Akliems žmonėms gyvenimas yra sunkus, nes jiems dažnai neįmanoma susirasti darbo.
Aklus galima skirstyti į dvi grupes: tie, kurie yra akli iš prigimties, ir tie, kurie apanka kada nors gyvenime, nors yra gimę su regėjimu. Dvi svarbiausios priežastys, dėl kurių kūdikiai gimsta akli yra: 1) kai motina, būdama nėščia, vartoja kuriuos kenksmingus vaistus, pakenkiančius negimusiam kūdikiui; 2) jeigu motina, laukdama kūdikio, suserga kuria pavojinga liga, pvz., vokiškaisiais tymais.
Gimęs su regėjimu, žmogus gali apakti dėl ligos arba nelaimės. Keturios pagrindinės ligos, sukeliančios aklumą, yra: kataraktai, diabetinė retinopatija, glaukoma ir makulės sunykimas. Kataraktai pasirodo kaip balzgana plėvelė, kuri aptraukia akies lęšiuką. Kai ta plėvelė visiškai sutirštėja, žmogus praranda regėjimą. Kataraktai gali būti pašalinami operacijos būdu. Žinoma, jeigu operacija nepavyksta, žmogus lieka aklas. Diabetinė retinopatija ištinka žmones, sergančius cukrine liga. Operacija šios ligos atveju nedaug tepadeda. Glaukoma paveikia optinį nervą akyje, kai ašarų liaukos užsikemša ir skystis susirenka akyje. Šią ligą galima gydyti vaistais ir operacijomis. Iš visų aklumą sukeliančių ligų pavojingiausia yra makulės degeneracija (sunykimas). Ji atsitinka, kai kraujas negali patekti į akies retinos centrą. Sirgdamas šia liga, žmogus mato tik akies retinos pakraščiais ir jo regėjimas palaipsniui visai išnyksta. Šiuo metu liga dar nėra pagydoma. Šalia eilės ligų, nuo kurių žmogus netenka regėjimo, yra ir pašalinių priežasčių. Tai įvairūs akies sužeidimai, nelaimės, bakterijos ir užkrėtimai.
Jau nuo senų laikų žmonės tiki, kad aklieji yra nenaudingi visuomenei. Net ir šiais moderniais laikais panašus įsitikinimas tebeegzistuoja. Seniau sveikieji bijojo ir vengė aklųjų. Žmonės manė, kad aklumas yra Dievo bausmė. Jeigu naujagimis gimdavo aklas, kartais tėvai jį net nužudydavo. Pvz., Egipte akli naujagimiai būdavo skandinami Tigro upėje. Aklieji visais laikais gyvendavo skurdžiai, rengdavosi skarmalais, miegodavo gatvėse ir elgetaudavo prie bažnyčių arba miestų aikštėse. Seniai pastebėta, kad kai kurie aklieji pasižymėdavo ypatingai talentais. Vieni sugebėdavo kurti poeziją kiti tapdavo gerais muzikais, treti juokdariais — gyvendavo karalių rūmuose ir juokindavo svečius. Tačiau daugumas aklųjų negalėjo užsidirbti pragyvenimo, nes niekas nemokė jų amatų ar užsiėmimų.
Šiais laikais į akluosius kreipiama daugiau dėmesio. Tyrimai rodo, kad aklas vaikas turi būti auklėjamas, kaip ir visi kiti vaikai. Jam reikia dėmesio, meilės, disciplinos, užuojautos ir kantrybės. Aklas vaikas nežino, kad jis skiriasi nuo kitų žmonių, Jis niekuomet nėra matęs kitokio pasaulio kaip tik tą, kuris neturi spalvų, formų, šviesos ar tamsos. Tėvų pareiga jį supažindinti su aplinka, išmokyti saugiai ir naudingai gyventi nematomoje aplinkoje. Mažam vaikučiui patiks žaisliukai, kurie duoda kokį nors garsą. Jis atpažįsta savo tėvus iš jų balsų. Aklas vaikutis vėliau rėplios, vėliau vaikščios, kaip normalūs vaikai. Tėvai turi jį išmokyti valgyti, kantriai, paėmę jo rankutę, su kuria vaikas laiko šaukštą, judesiu parodydami, ką su šaukštu daryti. Būdvardžiai aklam vaikui nieko nereiškia. Jis gali suprasti, kas yra karšta, šalta, kieta, minkšta, švelnu, aštru, tik liesdamas, ragaudamas. Kadangi dabar aklieji ir neaklieji vaikai kartu lanko mokyklą, tai aklieji turi išmokti viską, ką ir turintieji regėjimą. Aklieji greitai išmoksta žaidimų, kuriuos žaidžia regintieji vaikai. Akli gimę gana lengvai prisitaiko prie visuomeninio gyvenimo.
Kai žmogus apanka jau suaugęs, jam prisitaikyti yra daug sunkiau. Kadangi žmogus gerai prisimena, kaip jis gyveno regėdamas, aklumas jam teikia daug daugiau skausmo ir nepatogumo. Vyresniems žmonėms daug sunkiau išmokti naujų dalykų, kaip vaikams. Net ir "braille” sistemos raidyną, kurį visame pasaulyje naudoja aklieji, suaugę labai sunkiai išmoksta, kai tuo tarpu vaikams jis yra daug lengvesnis. Aklieji išmoksta vaikščioti su lazdelės arba šuns pagalba. Tai suteikia jiems tam tikro savarankiškumo. Žmonės, kurie tikrai mėgina ir stengiasi, gali nugalėti savo aklumo sukeltus nepatogumus ir prisitaikyti prie gyvenimo amžinoje tamsoje.
Geras pavyzdys asmens, nugalėjusio savo aklumą, yra Helen Keller. Ji buvo ne tik akla, bet ir nebylė. Kai ji buvo septynerių metų amžiaus, jos auklė Anne Sullivan pradėjo ją mokyti ir auklėti. Sulaukusi 16 metų, Helen Keler išmoko kalbėti ir nutarė lankyti Radcliffe kolegiją. Vėliau ji visaip stengėsi padėti kitiems nelaimingiesiems akliems ir nebyliams, ¡steigdama fondus, rinkdama aukas ne tik Amerikoje, bet ir kituose kraštuose. Už savo įnašus ir darbus Helen Keller yra apdovanota medaliais, pažymėjimais ir premijomis daugelyje pasaulio kraštų. Svarbiausias jos įnašas yra tas, kad Hellen Keller atkreipė pasaulio dėmesį į aklųjų ir nebylių sunkumus kasdieniniame gyvenime. Tai, kas normaliems žmonėms yra vieni niekai, aklieji, nebyliai ar kiti nelaimingieji tik per didelį vargą ir pasiryžimą gali atlikti.
Kai buvo pradėta rūpintis aklųjų mokymu, jiems buvo steigiamos specialios mokyklos, atskirai nuo reginčiųjų vaikų. Tos mokyklos paprastai turėdavo savus bendrabučius, kuriuose apsigyvendavo aklieji, suvažiavę iš įvairių vietų. Tačiau tokia mokymo sistema pasirodė neveiksminga. Aklieji vaikai pasigesdavo savo šeimų ir namų aplinkos. Bebūdami tik su aklaisiais, jie nepriprasdavo tvarkytis normalių žmonių pasaulyje, kuriame jiems teksią praleisti likusį savo gyvenimą. Kai vėliau, pabaigę mokyklą, jie turėjo įsijungti į reginčiųjų žmonių visuomenę, tas įsijungimas būdavo dar sunkesnis. Atskyrimas nuo reginčiųjų ir uždarymas specialiose mokyklose dar labiau paryškindavo skirtumą tarp "aklųjų ir normaliųjų”. Pirmasis pradėjęs jungti akluosius ir reginčiuosius vaikus mokyklose buvo pedagogas William A. Hadley 1922 metais. Jis apako jau sulaukęs 55 m. amžiaus. Išmokęs skaityti"braille” sistema, jis nutarė ir kitus mokyti susirašinėjimo būdu. Dabar Hadley įsteigtoji mokykla turi per 100 skirtingų sričių kursų, kuriuos galima pasirinkti ir atlikti per tam tikrą metų skaičių. Mokykloje mokosi gimnazistai, universitetų studentai, aklų vaikų tėvai, vyresnieji akli, o taip pat neseniai praradę regėjimą. Namų darbai atliekami juostelėmis: užrekorduotas darbas pasiunčiamas mokytojui, o pataisyta juostelė grįžta pas studentą.
"Braille” sistema susideda iš 6 iškeltų taškų. Iš tų šešių taškų sudaromos 63 skirtingos kombinacijos. "Braille” prasidėjo 1819 m., kai Louis Braille, aklas Paryžiaus Karališkosios aklųjų mokyklos mokinys, paveiktas prancūzų armijos karininko Charles Barbier bandymų su pakilusiais taškučiais ir brūkšneliais naktinės komunikacijos reikalams, sugalvojo abėcėlę akliesiems. Ši abėcėlė buvo pavadinta jo vardu.
"Braille” sistemos rašyba yra skaitoma su viena ranka (retai abiem), vedžiojant pirštu eilutes iš kairės į dešinę. Rašant naudojamas specialus smailas įrankis, kuris padaro pūstus taškiukus popieriuje. Rašoma iš dešinės į kairę, paskui popierius apsukamas ir skaitoma iš kairės į dešinę. JAV-se yra per 45.000 žmonių, skaitančių ir rašančių "braille” sistema.
Šiuo metu aklieji yra daug geriau įsijungę į visuomenę. Žmonės juos priima į savo tarpą, jie gali gauti darbus, gauna federalinės valdžios paramas. Tačiau jų gyvenimas vis tiek yra sunkus, nes dažnai jie susiduria su pasityčiojimu, panieka ir diskriminacija. Aklieji teigia, kad reginčiųjų elgesys dažnai yra skaudesnis ir sunkiau pakeliamas, negu pats aklumas. Žmonės, kurie turi regėjimo dovaną, turėtų parodyti daugiau užuojautos neregiams ir priimti juos į savo tarpą kaip sau lygius, o ne kaip kažkokius "pusžmogius”, nes regėjimo netekimas nereiškia, kad tie žmonės neturi jausmų.
Vaiva Vygantaitė yra dar tik 14 metų moksleivė. Jos tėvas yra žinomas Čikagoje akių gydytojas, tai gal jo profesija ir dukrą paskatino pasirinkti aklumo temą savo rašiniui. Vaiva labai mėgsta rašyti, gerai moka lietuvių kalbą, tad tikimės iš jos susilaukti geros spaudos bendradarbės.