Tu mylėjai mane dar negimusį. Svajojai, laukei. Jau tada telkei ir davei man geriausias savo kūno sultis. Tik jų maitinamas, tik šilto Tavo širdies kraujo gaivinamas, vysčiausi, augau iš menkučio gemalėlio į vis didesnį žmogiuką, į vis sunkesnę Tau naštą, prisidedančią prie visų kitų nelengvo Tavo gyvenimo naštų naštelių. Tu nesiskundei. Dėkojai Dievui, nes laikei mane didžia jo gerumo dovana. Kaip būčiau turėjęs anuomet Tau dėkoti, kaip Tave mylėti, kai kiekviena prisidedanti mano gyvenimo akimirka plaukė iš Tavęs. Tos dienos, savaitės ir mėnesiai buvo mudviejų intymiausios akimirkos.
Nežinau, Mama, kaip Tu tada jauteisi, ką galvojai, svajojai. Aš tai tikrai nieko negalvojau ir nesvajojau, tik traukiau ir traukiau iš Tavęs šiltus gyvybės syvus, kartais net pasispardydamas. Tu tai jautei, bet ne-pykai. Tau tai buvo ženklas, kad aš gyvas. Tu net nežinojai, kad aš buvau berniukas, o ne mergaitė. Tu mane mylėjai tokį, koks aš buvau.
Tu tada tikrai nelaukei nei mano dėkingumo, nei meilės, nes žinojai, kad dar negaliu mylėti, negaliu būti dėkingas. Aš buvau Tavo laimė, Tavo džiaugsmas. Ar ne taip tada jautė Tavo širdis?
Pagaliau nutrūko tas mudviejų intymiausias gyvenimo ryšys. Aš nuo Tavęs buvau atskirtas... Tu pirmą kartą mane pamatei. O aš tada dar nemačiau Tavęs. Tu džiaugeisi manimi. Ir tėvelis džiaugėsi. Tik aš nesidžiaugiau. Ne iš džiaugsmo krykštaudamas atėjau į Tavo pastogę, o tartum nepatenkintas garsiai pravirkau. Bet ir tas pirmas mano pravirkimas buvo Tavo ausims maloni muzika — berniukas gyvas! Gimdymas pasibaigė laimingai. "Ačiū Dievui” — Tu sušnibždėjai.
Visa to, Brangioji Mama, Tu man niekad neišpasakojai, bet dabar, po aštuoniasdešimt metų, žinau, kad taip buvo. Jei tai būčiau anuomet žinojęs, būčiau puolęs Tau ant kaklo, išbučiavęs ir dėkojęs už mano gyvybės ir prasidedančio gyvenimo stebuklą! Ko tada nepadariau, tai šiandien mieliausiai padaryčiau. Tavo kapo žemelę apkabinęs išbučiuočiau. Deja, Tavo kapą lankyti man draudžiama. Tik iš tolo sūnaus svajonėmis galiu Tave lankyti, dėkoti ir sakyti: "Myliu Tave, Brangiausioji Mamute, myliu, labai myliu. Ačiū už kiekvieną Tavo širdies pulsą, už kiekvieną atodūsį, už gimdymo patirtą skausmą, už milijonus mano labui nužingsniuotų žingsnelių.
Kokia nuostabi, Mama, Tavo meilė! Nors pridariau Tau nemaža vargo ir skausmo, nors ašaras ir kraują gimdydama liejai, bet nenusviedei manęs šalin, o tuojau glaudei prie iškankintos savo širdies, tuojau ėmei mane maitinti. Taip mėnesis po mėnesio gyvenome tokioje artimoje vienybėje. Dienas ir naktis manimi rūpinaisi, man tarnavai. Neskaičiavai nei savo žingsnių, nei valandų, nepaisei, kad buvai pavargus, nemiegojus, negaluojanti. Pakako man tik suniurzgėti, ir tuojau atsiradai prie mano lopšelio. Visada turėjai man laiko, visada raminai, guodei, ašaras šluostei, prie savęs glaudei, švelnius žodelius man šnibždėjai. Tada nesupratau, kaip labai mane mylėjai. Jauste jaučiau, jog esi man gera, ir kai tik galėjau, vis prie Tavęs rėpliojau ar bėgau, glaudžiausi, kai tik kas negero man atsitikdavo. Taip, Tu buvai man gera, aš tai jaučiau, bet ar už gerumą Tau dėkojau?
Metai po metų lindo į mano kaulus ir sąnarius. Pradėjau tįsti vis į didesnį bernioką, vis pridėdamas daugiau rūpesčių prie Tavo vargingo gyvenimo naštos, ypač po tėvelio mirties. Rūpinaisi, kaip užauginsi mane geru žmogumi, kaip išleisi į mokslus, vos porą hektarų nekokios žemelės turėdama. Ir kelius nuklūpėjai, maldaudama Dievą paimti mane savo globon. Apvaizda išklausė Tavo prašymų. Ji atvėrė man duris į gimnaziją ir pagaliau kone į visą platųjį pasaulį. Bet ir už tai aš Tau anuomet nekaip tepadėkojau. Dešimtys kilometrų įsibrovė tarp mudviejų, man į mokyklą išėjus. Nutolau aš nuo Tavęs. Draugai ir draugės tapo artimesni, pripildė mano mintis ir širdį. O Tu, vargų vargelių prie namų prirakinta, retai kada tegalėjai mane aplankyti, nors aš Tau labai rūpėjau. Manau, kad gyvenai viltimis, jog, kai Jonelis baigs mokslus ir gaus gerą darbą, ir Tavo gyvenimas palengvės. Deja, visos Tavo viltys subliūško, kai Tau pasisakiau norįs eiti į vienuolyną. Tylėjai. Keletą dienų nieko apie tai neprasitarei. Pagaliau pasakei: "Eik, kur tave Dievas šaukia. Tau kelio nepastosiu. Nedaug savo gyvenime teturėjau gerų dienų. Kaip nors išvargsiu. Dievas neapleis”. Neatsimenu, ar tie Tavo žodžiai mane nors kiek sujaudino. Į vienuolyną vis dėlto išvažiavau. Ir tai ne kur nors arti, kur būtum galėjus aplankyti, o už tūkstančių kilometrų, kur viso Tavo gyvenimo svajones nusivežiau. Ir kaip aš Tau atsidėkojau už tokią nesavanaudišką meilę? Pirmą kartą po dešimt metų pamačiau Tavo veidą, spinduliuojantį laime, ir džiaugsmo ašaras, riedančias Tavo vargo išvagotais skruostais, kai per primicijų mišias dėjau Švenčiausiąjį į Tavo burną. Mylėjai Dievą visą gyvenimą, ir kaip būtum galėjus nesidžiaugti dabar, gaudama Viešpatį iš savo sūnaus rankų?
Kai po poros metų vėl Tave aplankiau atsisveikinti, nes man teko laimė plaukti j Ameriką misionieriaus darbui, tai Tu ir džiaugeisi, ir liūdėjai. Džiaugeisi, nes tikėjai, jog man tai buvo ypatinga Dievo dovana. Liūdėjai, nujausdama, kad tai yra paskutinis mudviejų pasimatymas šioje žemėje. Kaip Marija išleido savo Sūnų tarnauti Dievui Tėvui, pasilikdama vienų viena, taip ir Tu, Mama, likai viena visam dar ilgokam gyvenimo galui. Kaip aš Tau atsilyginau už tokią nesavanaudišką meilę? Net laiškais ne taip dažnai Tave telankiau, kaip būčiau galėjęs ir privalėjęs daryti.
Kai dabar, jau seniai Tau esant amžinybėje, prisimenu, kokia gera man buvai, kaip labai mane mylėjai, taip ir negaliu atsikratyti apaštalo Pauliaus žodžių: "Meilė kantri, maloninga, ji nepavydi... neieško savo naudos... pamiršta, kas buvo bloga... Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria”. Tavoji meilė kaip tik tokia ir buvo. Už ją aš Tau niekad neatsilyginau panašia meile. Šios Motinos dienos proga galiu tik susigėdęs prašyti: "Brangioji Mamute, atleisk už tokį didelį mano nedėkingumą!
Tai va, Mamute, kaip išliejau Tau savo širdį, nors labai pavėlavęs. Esu tikras, kad Tu atleidai ir atleidi, todėl tvirtai tikiu, kad Viešpats, kurs yra geriausia meilė, Tau neapsakomai atsilygino už tai, ko nedėkingas Tavo sūnus netesėjo. Prašyk Viešpatį, kad jis būtų man gailestingas Teisėjas.
Sudiev, Mama! Iki nebetolimo pasimatymo amžinybėje!
Dabar Tau dėkingas ir mylintis sūnus Kunigas Jonas
■ JAV naujajame, 100-jame, kongrese yra 141 katalikas senatorius ir kongresmenas. Iš jų — 95 demokratai ir 46 respublikonai. Katalikai — dabar didžiausia tikybinė grupė kongrese.