Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

     Tarp įvairių gana gausių Marijos pasirodymų įvairiuose pasaulio kraštuose ne kartą ji pasirodo verkianti. Čia paminėsime tik vieną Bažnyčios ištirtą ir pripažintą atvejį, buvusį 1953 m. rugpjūčio 29 – rugsėjo 1 d. Italijoje, Sicilijos saloje, Sirakūzų mieste. Vienoje tik iš vardo katalikiškoje, bet komunistiškai nusiteikusioje ir religijos nepraktikuojančioje šeimoje iš ant sienos kabančio Marijos paveikslo akių riedėjo ašaros keturias su pertraukomis dienas. Ištyrus paaiškėjo, kad tai buvo tikros žmogaus ašaros. Visa šeima atsivertė. Tą įvykį Bažnyčia pripažino tikru.

     Marijos ašaros skatina susidomėti aplamai verkimu ir ašaromis mūsų gyvenime. Tą susidomėjimą stiprina ir Evangelija, kurioje skaitome, kad Kristus ne kartą verkė, o taip pat padėjo, pagelbėjo verkiantiems. Evangelijoje rašoma, kad Jėzus prie Lozoriaus kapo susigraudino ir pravirko (Jn33, 35). Jis verkė dėl Jeruzalės ateities, prisiminęs, kad ji bus sugriauta (Lk 19,41). Jis mato prie savo kojų suklupusios viešosios nusidėjėlės ašaras (Lk 7,38) ir jas įvertina — jos gausias nuodėmes atleisdamas, jos visą elgesį didele meile vadindamas (Lk 7, 47). Šios nusidėjėlės atneštas alabastro indas su kvapiu tepalu, kuriuo ji Viešpaties kojas patepė (Lk 7,37-38), sukelia mintį, palyginimą, kurį galėtume šiuo sakiniu išreikšti: "Kaip iš įskilusio indo sunkiasi skystimas, taip dvasiškai sužeista, įžeista, apvilta, neteisybės patyrusi paplūsta ašaromis širdis”.

     Praėjusio šimtmečio religinis filosofas, krikščionis, danas S. Kierkegaard (miręs 1855 m.), svarstydamas ašarų vaidmenį, pastebi, kad juokas — tai paties žmogaus padaras, nes jis dirbtinai sukeliamas, o verkimas yra natūralesnis — tai dieviškos malonės dovana. Todėl, anot šio filosofo, "girdime žmones sakant: lai duoda Dievas, kad aš gerai verkti galėčiau”. Atrodo teisingas tas danų posakis, nes patirtis rodo, kad išsiverkimas skausmą lengvina, nes "ašarų drėgmė apsaugo nuo skausmo ugnies” (Z. Maurina, dvasinga latvių rašytoja).

     Yra teologiškai nusiteikusių rašytojų, kurie ašaras svarsto iš religinio taško, net jau yra kalbama apie tam tikrą ašarų teologiją. Jie gretina ašaras su pasąmonėje glūdinčio prarasto rojaus ilgesiu, su Evangelijoje vaizduojamu sūnaus paklydėlio skaudžiu troškimu grįžti į tėvo namus. Jiems ne kartą net kyla klausimas: ar kartais ašaros nėra stipriausia maldos rūšis? Juk, nesulaukus žmonių paguodos, ne kartą pravirkstame Dievo akivaizdoje. Šiam klausimui -tvirtinimui pagrįsti bei pailiustruoti prisimenama šv. Augustino motinos šv. Monikos ašaros dėl sūnaus paklydimų ir beveik visuotinai pripažįstama, kad ji išmeldė, išverkė krikščioniškam pasauliui šv. Augustiną. Jos ašarose buvo tiek meilės Dievui ir sūnui. Tai buvo sudvasintos, sėkmingesnės už žodžius ašaros.

     Kalbant apie ašarų teologiją, negalima neprisiminti neseniai mirusio Paryžiaus stačiatikio teologo P. Evdokimovo, kuris savo parašytuose labai geruose teologiniuose veikaluose gailesčio ašaras gretina su krikšto vandeniu.

     Kad ašaros yra artimos religijai, tai seniai pastebėjo ir įsitikino krikščionybės mistikai, kurie jas pavadino charizmomis — Dievo malonės dovanomis. Dėl to mišioluose buvo atsiradę maldų, prašant ašarų dovanos.

     Ašaros stovi ir tiesos tarnyboje, nes, anot E. Heilo, ašaros turėtų būti tiesos kalba, kai tiesa jau negali kalbėti, kai ji užgožiama melu.

     Kai kurių šventųjų gyvenimas buvo lydimas labai dažnų ašarų, kurių kilmė ir priežastis gamtiškai nesuprantama, mįslinga. Taip buvo su šv. Ignacu Loyola, kurio dienoraštyje pasisakoma apie labai dažnus verkimo priepuolius. Jis dažnai verkdavo mišias laikydamas. Gal tos šventųjų ašaros kildavo iš susigraudinimo, kad jų praeities gyvenime buvo laikotarpių, kai jiems Dievas nerūpėjo; gal kai kurie verkdavo dėl nuodėmėse skęstančio pasaulio, dėl jo abejingumo Dievo meilei. Taip, pavyzdžiui, verkdavo, klausydamas išpažinčių šv. Jonas Vianney, kai matė nusidėjėlių gailesčio trūkumą. Vienam tokiam nusidėjėliui nustebus dėl šventojo ašarų, jis paaiškino: "Verkiu, nes tu neverki”.

     Leon Bloy, pasaulietis, mistikas, rašytojas, kurs savo radikaliais krikščionybės pasireiškimais, savo knygomis daugelį Prancūzijoje nuo religijos nutolusių intelektualų atvertė (pvz., kad ir katalikų filosofą J. Maritain su žmona), labai vertino ašaras, religiniais motyvais išlietas. Jis jas vadino brangiais akmenimis ir sielos krauju. Savo dienraščiuose jis rašė: "Jau daugiau kaip 30 metų aš ilgiuosi vienintelės laimės — šventumo. To ilgesingo verkimo vaisiai mane gėdina ir gąsdina. Kas man lieka — tai mano išlietos ašaros. Aš neturiu kito turto. Aš tiek daug esu verkęs, kad šiuo atžvilgiu esu turtingas”. Kitu atveju jis pasisako, kad jei kas gero, gražaus ir naudingo jo raštuose randama, tai visa tai jam buvo duota, kai jis dėl savo ir kitų sielų padėties verkė. Jam atrodė, kad jo maldos, ašarų lydimos, buvo vaisingesnės. Nenuostabu, kad šio mistiko rašytojo laidotuvėse 1917 m. Paryžiuje jo dėka atverstieji ar dvasiniam gyvenimui pažadintieji balsiai verkė kukčiodami, tartum atsilygindami už tas ašaras, kurias jis dėl jų buvo išliejęs.

     Žinomas, dabar dar gyvas Prancūzijos komunistų sąjūdžio sekretoriaus sūnus Andrė Frossard, atsivertęs katalikybėn, vienoje savo knygoje apie ašaras taip yra rašęs: "Laimingi, kurie verkia, nes nėra nešvarių ašarų... kiekviena jų turi savo pradžios šaltinį kitame pasaulyje”. Tikrai, kokia palaima yra lietus po ilgos sausros! Kokia didelė Dievo malonė, kai širdis, sunkių nuodėmės papročių užkietinta, atitirpsta, besiveržiant iš akių gailesčio ir meilės ašaroms... Frossard gretina ašarą su Viešpaties kruvino prakaito lašu, pralietu Alyvų darže.

     Šventos ir gražios yra ašaros, kurios liejamos dėl mums artimų žmonių kančios. Kaip žavingas tokio žmogaus jautrumas, kurs gali kenčiančiam savo artimui pasakyti: "Visos tavo ašaros krinta į mano širdį.

     Tik dabar po aštuoniasdešimt metų su viršum susipratau, koks aš Tau, Brangiausioji Mama, buvau nedėkingas, kaip nevertinau Tavo didžios meilės man!

     Užjaučiu tave, drauge su tavim kenčiu”. Niekada negalime pasilikti nejautrūs ir kurti, kai artimas verkia, nes jo verkimas — tai dėl ko nors nusiskundimas, o neretai ir apkaltinimas. Matydami kurį nors verkiantį, turėtume save paklausti, ar jis kartais neverkia dėl manęs. Ar aš neturėčiau pareigos padidintu meilės švelnumu jo ašaras nušluostyti ir sustabdyti? Maldaukime Dievą to širdies jautrumo, kad niekada negalėtume šaltai žiūrėti į verkiantį žmogų, kad nepraeitume pro jį, kokio nors gero žodžio netardami... Nepamirškime ir tai, kad už labai liūdno veido, kurį temdo kokia nors mums nežinoma kančia ar rūpestis, slepiasi nematomos ašaros.

     Marijos ašaros įvairiuose jos pasirodymuose ar paveiksluose — ašaras pašventina. To pašventinimo reikia, nes "galbūt jokie tvarinijos turtai nebuvo taip niekinami kaip ašaros” (E. Hello).