Spausdinti

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Žodis "liturgija” reiškia darbą bendram labui, politines ir religines piliečių pareigas. Liturgija yra Dievą garbinanti ir žmogų šventinanti tarnyba, kurią per Kristaus kunigystę ženklais vykdo Šv. Dvasios patepta bažnytinė bendruomenė, trokšdama pripažinti Dievo didybę ir jam įrodyti savo priklausomybę. Liturgijos tikslas, be Dievo garbinimo, yra taip pat ir mokyti žmones apreikštųjų tiesų, suburti juos į vienos minties ir širdies bendruomenę, kad jie pajėgtų savo gyvenimu skelbti Kristų. Todėl liturgija nėra vien tik dvasininkų reikalas. Pasauliečiams yra skiriamos tam tikros pareigos, kad jie dalyvautų liturgijos apeigose ne kaip stebėtojai, bet kaip aktyvūs jų atlikėjai. Tai tikinčiųjų bendruomenės dievogarba Kristui, o per jį dangiškajam Tėvui. Liturginis bendruomeniškumas netelpa ankštuose rėmuose. Visa tai geriau suvokti galima tik liturgija gyvenant ir į ją pasineriant.

     Sakramentai, ypač mišios, yra skirti bendruomenei. Kiekvieno sakramento kryptis yra bendruomenė. Bendruomenės kryptis ryški kunigų šventimo ir moterystės sakramentuose, kuri siekia pagausinti Dievo tautą, praturtinant ją naujais nariais dieviškojo ir žmogiškojo buvimo plotmėje.

     Pirmųjų keturių šimtmečių mišiose buvo labai ryškus bendruomeninis pradas. Jose visos maldos buvo kalbamos balsiai. Visos maldos būdavo visų dalyvių vardu už visus brolius. Mišios vykdavo visiems suprantama kalba. Bet pakeitus kalbą žmonėms, kaip tai įvyko ketvirtame šimtmetyje, buvo pakeista kalba ir liturgijoje, paskiau ją padarius visų bažnyčių liturgine kalba. Po kitų liturginių pakeitimų, altoriui vietą parinkus prie sienos, kunigam nusisukus nuo maldininkų, nebesijautė tikinčiųjų sujungto bendruomeniškumo. Ir taip ilgiems amžiams sustingo tikinčiųjų savaimingas bendruomeninis polėkis į Dievą.

     Antrasis Vatikano susirinkimas mus, tikinčiuosius, vėl iš dalies grąžino į pirmųjų amžių krikščionių išgyventą bendruomeniškumą. Paplitus mišioliukams, kilo noras pagyvinti tikinčiųjų dalyvavimą liturgijoje. Bažnyčia imta laikyti pakrikštytųjų bendruomene, kurios visi nariai yra veiklūs. Imta įsitikinti, kad dvasininkai neturėtų patys vieni atlikti tai, kas skirta pasauliečiams. Tikintieji ne tik gali, bet ir privalo veikti liturgijoje. Liturgija reikalauja visų dalyvių išorinio ir vidinio veiklumo. Todėl II Vatikano susirinkimas ryžosi daryti visa: peržiūrėti tekstus, ženklus, o ypač leisti gimtąją kalbą, kad liturgija taptų suprantamesnė ir kad tikintieji lengviau ją suprastų. Išorinėje liturgijos bendruomeniškoje veikloje reiškiasi kunigas, ministrantai: diakonas ir subdiakonas, skaitytojai, patarnautojai, choras, giedotojai. Liturgijos dalyviai nėra tik nebyliai ir sustingę stebėtojai, bet įvairiomis formomis įsijungę tikintieji. Taip paskiras žmogus pasijunta bendruomenės nešamas prie Dievo. Pabrėžiant Bažnyčios, liturgijos ir tikinčiųjų bendruomeniškumą, išorinį veiklumą, kyla klausimas, ar nenukenčia paskiras žmogus, ar jis nepaskęsta susirinkusiųjų būryje, lyg beformėje minioje, kur užtenka tik išore būti ir veikti. Ar neužslopinamas žmogaus vidinis veiklumas? O kaip su iškilmingumu? Liturgijai rūpi deramas iškilmingumas ir grožis, bet virš jų yra dvasinis gylis. Liturgija reikalauja gyvų krikščionių, o ne tų, kurie joje dalyvauja tik atlikdami pareigas. Tikrai ir tobulai liturgijoje dalyvauja tie bažnytinės bendruomenės nariai, kurie Dievo dovanas priima ir Dievą garbina visa savo būtybe.

     Kalbėdami apie išorinį ir vidinį liturgijos bendruomeniškumą, susiduriame su žmogaus kasdienybe, silpnybėmis. Lengva tikinčiajam atlikti sekmadienio pareigą, atsinešant su savimi praėjusių dienų išgyvenimus, džiaugsmus ir rūpestį, ašaras ir juoką, bet sunku ir reikia didelės dvasinės stiprybės Dievą garbinti visa savo būtybe.

     Išorinis ir vidinis liturgijos išraiškos žiburys yra kunigas. O liturginį grožį, iškilmingumą galima palyginti su dykumos tamsoje uždegtu laužu, kuris įsiliepsnojęs priglaudžia paklydusius, sušildo sušalusius. Grožis atitraukia nuo kasdienybės, pakyla dvasiniai polėkiai, įgauna naujus minties jėgos pasireiškimus. Jei giliai tikinčiam pati liturgija spindi dvasiniu grožiu, taurumu, kilnumu, tai atėjusiam į Dievo namus dėl pareigos, sekmadienio būtinumo ar laikantis giminystės bei draugiškumo ištikimybės, liturginis iškilmingumas ne vienam atveria naujus horizontus; girdėtas žodis prakalba sava kalba.

■ Rytų Europoje, Maskvos kontroliuojamuose kraštuose, gyvena beveik dešimtadalis pasaulio katalikų.