('L.L.” suaugusiųjų konkurse I premiją laimėjęs rašinys)
DALIA STANIŠKIENĖ
Šį rytą skubėdama į parduotuvę, pakelėje sutikau Kristų. Jis buvo nuskuręs, suplyšusiais drabužiais ir vos vilko kojas. Tempė popierinį krepšį, iš kurio kyšojo pusiau išgertas butelis... Jis žvelgė į mane prigesusiu žvilgsniu, o jo akyse aiškiai išskaičiau skausmą, nusivylimą, liūdesį. Bandžiau nusukti akis, bet nepajėgiau. Jo pavargusiose akyse aiškiai išskaičiau klausimą: "Kur taip skubi?” — "Į parduotuvę, — norėjau atsakyti, — vakarienei maisto”. Jis susvyravo. Atrodė, kad tuoj nukris. Matyt, buvo seniai nevalgęs. Ištiesė savo drebančią ranką į mane. Apsidairiau, bet aplink nebuvo kitų žmonių. O žmonės pravažiuojančiuose automobiliuose į mus net nepažvelgdavo. Paėmiau jo ranką (ji buvo šalta ir šiurkšti) ir pavedžiau jį prie pakelėje stovinčio suoliuko. Atsisėdom. Abu. Jis dar vis tebelaikė mano ranką, ir jo sušalę pirštai pradėjo šilti. Šalia nukritusio prie suolelio popierinio krepšio gulėjo maža knygelė, kurios pageltusius lapus pradėjo vartyti iš kažkur atskridęs vėjas. Iš apiplyšusių lapų iššoko žodžiai, kurie šilta srove liejosi į mano ausis ir širdį...
"Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė”. Paprastumas, neturtas, kūdikiška dvasia... Rodos, girdžiu Jį man kalbant: "Neturi ištaigingų, turtais prikrautų namų — nereikia rūpintis, kaip juos išlaikyti, apsaugoti nuo vagių... Turi daugiau laiko artimui padėti, turi daugiau laiko man. Nereikia ieškoti draugų kitų turtuolių eilėse: gali džiaugtis ir savo dvasiniais turtais, dalintis su kitais vargdieniais. .
"Bet, Viešpatie, — sakau, — argi žmonės norės dalintis su manim Šv. Rašto turtais, malda? Juk daug kam tikėjimas, malda — tai toks privatus reikalas, viešai nepatogu. ..” — "Būkite tartum vaikai, — atskamba balsas, — o vaikai nepažįsta žodžių: nepatogu, gėda, bijau būti atstumtu...” — "Girdžiu, Viešpatie, girdžiu — liepi man rizikuoti.. .”
Tiesa, būti dvasiniu vargdieniu gali ir turtuolis, kuris kitiems padeda, dalinasi, kurio gyvenimo centre — ne jo turtai, bet Kristus. O ir neturtingas ne būtinai jau yra dvasingas vargdienis. Nes būti dvasingu vargdieniu — tai galėti apsieiti ir be turtų, ir mokėti apsieiti su turtu. Tai žinoti, kad visa — ir turtai — priklauso nuo Jo.
"Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti”. Prisimenu, kai prieš keletą metų gavau liūdną telegramą iš Lietuvos: mirė tėvelis. Laidotuvių dieną susirinkom visi ir čia — šeima, giminės, draugai jungėmės kartu su tais už marių mišių aukoje. Prieš altorių stovėjo puokštė margiausių žiedų, kuri vėliau atsirado mano namuose. Tai buvo mano draugių būdas mane paguosti. Toks paprastas dalykas, bet taip daug tada man reiškęs. ..
Kasdien sutinkame liūdinčių. Tačiau, paskendę savuose reikaluose ir rūpesčiuose,, ne visada juos pamatome. Skausmas, liūdesys — tai neišjungiama gyvenimo dalis. Negaliu ir net nenoriu jo paneigti. Tačiau reikia žmonių, kurie padėtų skausmą ir liūdesį pakelti.
"Palaiminti romieji: jie paveldės žemę”. Kartais pagalvoju, kad sunkiausia būti tikru krikščioniu pilkoje kasdienybėje, kai dienos bėga paprastai, be didelių nelaimių ar sukrečiančių įvykių: lengva tada tekėti su srove, besirūpinant sava gerove, savais reikalais, išnaudojant gautas dovanas, bet užmirštant tų dovanų Davėją ir kitus, su kuriais turėtume Jo dovanomis dalintis. Visi trokštame romumo, o tame kasdieniniame bėgime, tame skubėjime pasidarome baisiai neramūs.
Kartą lankiau jau daug metų vežiojamoje kėdutėje sėdinčią draugę. Buvau visokių kasdieninių rūpesčių prispausta ir nerami. O ji sėdėjo savo kėdutėje bejėgė, ligos prispausta ir šypsodamasi klausė manęs, kaip sekasi. Kaip tos Kristaus minimos lelijos, ji nieko negalėjo padaryti, o buvo rami, šypsojosi... Atėjau jos paguosti, o pasisėmiau iš jos ramybės ir išėjau praturtėjusi, pasiruošusi dalintis atrasta ramybe su kitais...
"Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti”. Krikščioniškos meilės pagrindas nėra jausmas, o įsipareigojimas. Motina Teresė yra vienas iš gražiausių šių laikų pavyzdžių. Ne žodžiais, o konkrečiais darbais ji savo krikščionišką meilę išreiškia. Bet nereikia keliauti į Indiją ieškoti alkstančių ir trokštančių. Užtenka jų ir savame mieste, savoje parapijoje. O kaip lengva užsimerkti, nematyti ir negirdėti, pasislėpti už mūrinių rezidencijų sienų ir nuslopinti pagalbos reikalingųjų balsus, paleidus stereo aparatus ar įbedus akis į televizijos ekraną. O alkstančių ir trokštančių teisybės — pilna mūsų Lietuva... Mes dažnai tempiam tenai drabužius ir kitokias materialines gėrybes, namie palikę knygas ir žurnalus, nes bijome "papulti į bėdą”. Užmirštame Nijolės Sadūnaitės žodžius: "Kaip gera, kad mūsų gyvenimo laivelį vairuoja gerojo Tėvo ranka. Kai Jis prie vairo — niekas nebaisu. Tada nežiūrint, kaip sunku bebūtų gyvenime, mokėsi kovoti ir mylėti”. Ir stengtis pasotinti tuos, kurie alksta ir trokšta teisybės.
"Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo”. Suskamba darbe telefonas. Senutė ieško daktaro, bet jis ateis tik po pietų. Ji nusimena. Ilgai aiškina savo problemas. Klausausi ir pradedu nekantrauti. Ne, į tą klausimą negaliu atsakyti. Taip, teks skirti pasimatymą su daktaru. Ir vėl ji kalba, aiškina. Jau noriu ją nutraukti, bet staiga suprantu: jie vieniša, jai reikia žmogaus, ji ieško, kas ją išklausytų. Palaiminti gailestingieji... Gal mano kelios paaukotos minutės ir raminantys žodžiai palengvins jos sunkią, vienišą kasdienybę...
"Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą”. Mes matome tai, ką norime matyti. Tyraširdžiai bando matyti gera kituose. Jie kiekviename sutiktame veide randa Dievo veido šešėlį. Ieškodami rasime krislelį gėrio net ir didžiausių nusikaltėlių gyvenime. O gėrio kartais nematome savo namuose... Vaikus barame ir baudžiame už kiekvieną prasižengimą, o pagirti už gerą darbą, už atliktą paslaugą ar pagalbą namuose dažnai užmirštame. Sunku kartais parodyti meilę, kai matome, kad jie klysta ir eina ne tuo keliu, kuriuo turėtų eiti. O tada kaip tik tą meilę reikia daugiau rodyti. Juk meilė turėtų būti besąlyginė. Tai įrodė mums Kristus, mirdamas už mus ant kryžiaus.
"Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais”. Vakar grįžau iš darbo išsisėmus ir pavargus. Vos įžengus pro duris, susidūriau su dukra: susiginčijom dėl kažkokio menkniekio; trinksėjo durys, pakilo balsai ir nervai... Vienas kritiškas po sunkios darbo dienos sugrįžusio vyro žodis, ir "išsprogau”... Sudie, vakaro ramybe! Užmiršau, kad visi pavargę, įsitempę, kad kiekvienas turime savų rūpesčių, nesvarbu ar jauni, ar vyresni esam, kad nė vienas nesuplanavom kito užgauti. Lengva bažnyčioje kaimynui ištiesti ranką ir palinkėti ramybės. Bet kaip sunku kartais būti tos ramybės nešėju, taikdariu savo namuose, kai išgirsti aštresnį žodį, ar kai draugų tarpe iškyla nuomonių skirtumai, ar savoje organizacijoje, kai kiekvienas jaučiasi teisingas ir nepajudinamas. O būti taikdariu — tai gydyti, ne skaudinti ar kaltinti; bendradarbiauti, o ne kontroliuoti; išsiaiškinti, o ne dar daugiau sumaišyti. Būti taikdariu — tai prisiminti, kad visi esame Dievo vaikai.
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė”. Džiaugtis, kad esi persekiojamas? Kokia nesąmonė! Kančios neturim mėgti, bet turim išmokti ją pakelti. Nijolė Sadūnaitė — gražiausias pavyzdys. Jos žodžiai teisme mums kalba apie tokį džiaugsmą: "Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už 'LKB Kroniką’, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Tai reiškia, kad aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę? Meilė žmonėms — visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises — gražiausioji meilės daina”.
Štai ką reiškia būti krikščioniu! Bet mūsų čia niekas nepersekioja. Malda galinga — tai mūsų ginklas. Ir atkreipimas pasaulio dėmesio į persekiojamųjų kančias — raštu, žodžiu, kiekviena proga, visokiais būdais. O kur veikla su mūsų jaunimu, organizacijos, lituanistinės mokyklos... Juk visa tai — netiesioginė kova prieš prispaudėjus, pagalba prispaustiesiems. Prisimenu vienos giminaitės žodžius Vilniaus gatvėje, apsidairius, ar kas negirdi: "Kuo daugiau jūs ten triukšmą kelsit, tuo mums geriau...” Kaip lengva patogaus gyvenimo užliūliuotam visa tai užmiršti... Ir vis vien save vadinti krikščioniu...
Pravažiuojančio sunkvežimio garsas sugrąžino mintis į dabartį. Švietė skaisti saulė. Tebesėdėjau ant pakelės suoliuko. Pavargėlio jau nebebuvo. Ant žemės tebegulėjo popierinis krepšys su pusiau išgertu buteliu. Tebejutau ir jo spėjusią sušilti ranką savojoje. Ant mano kelių gulinčioj pageltusiais lapais knygelėj perskaičiau saulės spindulių nušviestus žodžius: "Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis... Mylėk savo artimą, kaip save patį”.