(Jaunimo konkurse II premiją laimėjęs rašiny s)

Rima Polikaitytė

     Dievas sutvėrė žmogų, bet nepaliko jo vieno. Rojuje Adomui davė Ievą. Išvaryti iš Rojaus, mūsų pirmieji tėvai susilaukė vaikų. Jų vaikai taip pat sukūrė šeimas ir daugino žmoniją, kuri išsiplėtė po visą žemės rutulį.

     Sociologai teigia, kad žmogui nėra gerai

Rima Polikaitytė.

būti vienam. Kol vaikas yra visai mažas, jam pakanka bendrauti su šeimos nariais. Kai paūgėja, vaiką reikia supažindinti su mokyklos aplinka. Dar vėliau tėvai vaikui turi surasti užsiėmimų ir draugų už mokyklos ribų.

     Lietuviams tėvams į talką ateina lietuviška veikla ir organizacijos. Savo dalyvavimu lietuviškoje veikloje nuo mažens tėvai man rodė pavyzdį. Kai suėjau trejų metukų, mane nuvedė į ansamblį. Ten mokiausi dainuoti lietuviškas dainas, šokti tautinius šokius ir bendrauti su savo amžiaus vaikais. Tą rudenį, kai pradėjau lankyti pirmą skyrių, tėvai supažindino su ateitininkų organizacija. Pas jaunučius ir vėliau pas jaunius buvo labai smagu. Susirinkimuose bei iškylose žaisdavom, sportuodavome, rankdarbius darydavome ir skaniai pasivaišindavome.

     Gimnazijoje atsivėrė dar platesnis veiklos pasaulis. Po pamokų kasdieninėje ir lituanistinėje mokykloje dabar šoku tautinių šokių grupėje, priklausau Pedagoginio instituto Etnografiniam ansambliui ir vadovauju "Rūtos” rateliui. Pas moksleivius ateitininkus aktyviai dalyvauju susirinkimuose, išvykose, kursuose ir stovyklose. Visas vasaras praleidžiu "Dainavoje”, kur pati stovyklauju, vadovauju jaunučiams arba globoju jaunų šeimų prieauglį.

     Dalyvaudama lietuviškoje veikloje, neturiu daug laisvo laiko. Tačiau nesigailiu, kad neturiu laiko sėdėti valandų valandas prie televizijos arba neprasmingai gaišti laiką su draugais. Džiaugiuosi, kad, dalyvaudama lietuviškoje veikloje, galiu padėti savo pavergtai tautai ir save asmeniškai lavinti.

     Lietuviška veikla padeda išlaikyti lietuvišką dvasią. Jaunimas, kuris priklauso ideologinėms organizacijoms, ansambliams bei tautinių šokių vienetams, ilgiau nenutaus negu tas jaunimas, kuriam niekas neįdomu. Net nepajusdami, jaunuoliai palaiko mūsų papročius ir tradicijas. Kartais susirinkimuose ir stovyklose jie daugiau išmoksta apie savo tėvų šalį negu šeimoje arba formalioje mokyklos klasėje. Jie turi daug progų kalbėti lietuviškai, kad geriau išmoktų savo tėvų kalbą. Veikloje jie gali skleisti mūsų kultūrą ir svetimtaučius painformuoti apie mūsų tautos nelaimę. Per organizacijas jaunuoliai gali atkreipti žmonių dėmesį į žmogaus teisių laužymą Lietuvoje. Svarbu visiems įrodyti, kad lietuviai yra kultūringi ir geri žmonės, kurie troško savo kraštui laisvės.

     Lietuviška veikla taip pat asmeniškai lavina jaunimą. Dalyvavimas organizacijose mus praturtina ir padaro mūsų gyvenimą įdomesnį. Susirinkimuose ir organizacijose vis ko nors naujo išmokstame. Įsigydami daugiau žinių, praplečiame akiratį. Mes taip pat gauname pasitikėjimo savimi ir nebijome viešumos, kai reikia organizuoti arba vadovauti. Veikloje mes išmokstame bendrauti su kitais žmonėmis ir užmezgame daug naujų draugysčių, kurios bus labai svarbios, kai pradėsime galvoti apie šeimų kūrimą.

     Nėra abejonės, kad lietuviška veikla yra prasminga mūsų jaunimui. Tačiau reikia pastebėti, kad veikla niekada negali būti svarbesnė už mokslą. Turime pavyzdžių jaunų veikėjų, kurie blogai mokosi, nes yra per daug įsivėlę į veikimą. Be kasdieninių pamokų jie dar turi įvairių darbelių, lanko lituanistinę mokyklą arba Pedagoginį lituanistikos institutą, šoka tautinius šokius, veikia pas skautus ir ateitininkus, rašo lietuviškoje spaudoje, dalyvauja visuose lietuviškuose renginiuose ir t.t. Tokiems jaunuoliams, savaime aišku, nebelieka laiko mokytis.

     Visi lietuviškos veiklos puoselėtojai sutinka, kad lietuvio jaunuolio pirma pareiga yra gerai mokytis, įsigyti profesiją ir pasiruošti gyvenimui. Tik likusį nuo mokslo laiką gali skirti lietuviškai veiklai. Atradę "aukso vidurkį”, lietuviai jaunuoliai bus naudingesni ir sau, ir savo tautai.

     Malonu kalbėti apie jaunimą, kuris dalyvauja lietuviškoje veikloje. Tačiau nėra paslaptis, kad aktyvių narių skaičius mūsų organizacijose mažėja. Visur matosi daugiau vyresnių negu jaunų veidų. Kodėl daug jaunų žmonių nejaučia pareigos dalyvauti kultūriniame gyvenime? Kodėl jų mažai lankosi koncertuose, vaidinimuose, operos spektakliuose?

     Priežasčių, kodėl jaunimas nenori dalyvauti lietuviškoje veikloje, yra daug. Jaunus žmones paveikia namų aplinka bei draugai. Jeigu tėvai visai nesidomi lietuvybe, vaikai irgi nesijungs ir nesirūpins. Tačiau, jeigu tėvai bus "superpatriotai”, toks tėvų perdėtas rūpestis gali vaikus atstumti. Yra daug pavyzdžių, kur veiklių visuomenininkų tėvų vaikai vengia bendrauti su lietuviais ir susikuria savo "pasaulį”. Taip pat, draugų ir aplinkos paveikti, jaunuoliai greitai dingsta iš lietuviškos bendruomenės.

     Vyresnio amžiaus lietuviams skaudu, kai jie, senatvės slegiami, kviečia jaunimą į veiklą, o jaunimas nenori užimti jų vietų. Visų akys nukreiptos į jaunimą, kuris turi pradėti vadovauti organizacijoms, ruošti šventes, minėjimus ir koncertus. Vyresnioji karta nori įtikinti jaunus žmones, kad lietuviška veikla yra prasminga, nes ji teikia naudos mūsų tautai ir praturtina žmogaus gyvenimą. Jaunimas turi išgirsti tą kvietimą ir jausti pareigą įsijungti į darbą. Jauniems žmonėms reikia stengtis suprasti, kad be jų lietuvybės liepsna išeivijoje greitai užges.

     Nors pavergtoje Lietuvoje priešas visokiais būdais naikina tautinį sąmoningumą, mes išeivijoje turime būti stiprūs. Jeigu mūsų jaunimas jaus pareigą dirbti lietuviškoje veikloje, mūsų senoji, garbingoji lietuvių tauta niekada neišnyks.