PAULIUS RABIKAUSKAS
Kalbant apie Jogailos krikštą ir Lietuvos krikščioniškąja tapimą, tuojau užplūsta lietuvių-lenkų santykių per kelis amžius košmaras. Sunku tada ramiai galvoti ir svarstyti. Įsismaginę imame koneveikti visus lenkus, priskirti jiems daugybę blogybių, kurios buvusios kraunamos ant lietuvių sprando, ir nepastebime, kad drauge suniekiname ir ano meto Lietuvos atsakingus vyrus. Prasideda jau su Krėvos aktu. Buvo sakoma, jog tai lenkų falsifikatas. Bet yra išlikęs jo originalas; pats jį savo rankose turėjau, lankydamasis Krokuvoje katedros kapitulos archyve. Tada buvo primetamas Lietuvos valdovams negarbingas lenkams pasidavimas, jiems tarnauti nuėjimas.
Bet ar taip iš tikrųjų buvo? Ar Jogaila, ar kiti Lietuvos kunigaikščiai, ar pats Vytautas, kuris irgi prikabino savo antspaudą prie Krėvos akto ir po to vyko į Krokuvą intronizuoti Jogailos Lenkijos karaliumi, ar jie visi buvo neišmanėliai, savo tautos išdavikai? Nepamirškime, jog Lietuva XIV a. pabaigoje buvo didelė ir galinga valstybė. Labiau bijojo lenkai lietuvių, kaip lietuviai lenkų. Pvz., Krėvoje buvo specialiai pažadėta, jog lietuviai suteiks laisvę Lietuvoje esantiems karo belaisviams lenkams, ir nieko nepasakyta apie lietuvius karo belaisvius Lenkijoje. Matyt, tokių lenkų belaisvių Lietuvoje būta nemaža, kad jiems skirtas atskiras akto punktas.
O dėl su Lenkija išvien ėjimo lietuviai buvo iš tikro apdairūs. Krėvos akte, kai reikėjo pasisakyti apie šį su Lenkija susidėjimą, lietuviai pavartojo mažiau įprastą, ypatingą žodį applicare, kuris reiškia "priglausti”, prišlieti”, o ne kokiu nors būdu "suvienyti” ar sujungti”. Tik vėliau, ypač XV a. pirmoje pusėje, lenkai tam terminui ėmė duoti tikros unijos prasmę.
Ir Lietuvos krikštą krašto valdovai stengėsi taip atlikti, kad lenkai jame nesimaišytų nei jam nevadovautų. Viskas turėjo išeiti iš pačių lietuvių. Taip buvo Vilniuje 1387 m., panašiai buvo pakartota ir Žemaičių krikšto metu. Nei Gniezno metropolitas, nei kas kitas nepageidaujamas ten negalėjo įsikišti. Vytautas su Jogaila 1413 m. nuvyko į Žemaitijos gilumą krikšto pradėti, o Konstancos visuotinio susirinkimo įgaliotieji vyskupai užbaigė visą procedūrą. Be Lenkijos prisidėjimo buvo įkurtos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos. Nei karaliaus, nei Vytauto, nei popiežiaus pirmuose raštuose jos nepriskiriamos jokiai metropolijai. Ir kai reikėjo kanoniškai įforminti Vilniaus vyskupijos įsteigimą, 1388 m. į Lietuvos sostinę atvyko Poznanės vyskupas Dobrogostas, ne metropolito siųstas, o paties popiežiaus tam reikalui paskirtas.
Taigi lietuvių-lenkų santykiai prasidėjo be ypatingos vienų nuo kitų priklausomybės, kaip lygių su lygiais. Bet tuojau pat pats gyvenimas talkino lenkų Lietuvoje klestėjimui, ypač kultūriniame gyvenime. Lietuvoje iki tol nebuvo mokyklų, nebuvo išsimokslinusių žmonių. Tai buvo pavėluoto krikšto ir su tuo susijusios krašto kultūrinės ir dvasinės izoliacijos pasekmė. O Lenkijoje jau daugiau kaip 400 metų klestėjo Bažnyčia ir visa daugiausia jos rankose — kaip ir kitur viduramžiuose — sutelkta kultūrinė veikla. Kiekvienas kunigas mokėjo bent šiek tiek skaityti ir rašyti, o vyskupais tapdavo platesnio išsilavinimo dvasiškiai. Lenkijai vienokiu ar kitokiu būdu nebuvo visai svetimi Vakarų Europoje tuomet suklestėję teologijos, teisės ir medicinos mokslai, buvo žinoma notariato praktika, praktikuojama rankraštinė knygų gamyba. Kai pradedančiai augti Lietuvoje krikščionybei prireikė kunigų, prireikė knygų (liturginių ir kitokių), teisės patarėjų, vyskupijų kurijose raštininkų, iš kur juos paimti, jei Lietuvoje nebuvo nei kam, nei kur tokių žmonių paruošti? Reikėjo kviestis iš svetur, pirmiausia iš Lenkijos, su kuria juk buvo sutarta išvien eiti. Kultūrinis lenkų pranašumas savaime įtaigojo ir luominį iškilimą bei geresnės vietos visuomenėje užėmimą. Tai buvo natūrali raida, dėl kurios nežinau kaip būtų galima kaltinti lenkus. Nežinau taip pat — bent bendro su Lenkija gyvenimo laikotarpiu — ar Lietuvoje buvo kada nors tyčiomis įstatymais slopinamas lietuviškumas ir specialiai remiamas lenkiškumas. To nebuvo nei bažnytiniame gyvenime, nei visuomeniniame veikime. Todėl neverta nervintis dėl to, kas vyko ne dėl kieno nors blogos valios, o tiktai pačia savo inercija, ir kas dabar nebepakeičiama.