VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

8. KRAŠTUTINIAI KATALIKŲ SĄJŪDŽIAI

     Poviduramžinėje katalikiškoje visuomenėje reiškėsi ne vien liuteronai ir kalvinistai. Naujųjų amžių pradžioje atsirado keletas kraštutinių sąjūdžių, kurie tiesioginės įtakos lietuviškajai katalikybei neturėjo, tačiau netiesioginiu būdu juntamos įtakos turėjo. Dėl to čia sustosime dar prie dviejų vakarietiškosios katalikybės sąjūdžių: jansenizmo ir kvietizmo. Centrinės Bažnyčios vadovybės jie nebuvo pripažinti. Jų nepripažino nei liuteronai, nei kalvinistai.

     Pirmiausia pažvelkime į jansenizmą. Tai buvo sąjūdis, kuris doriniame žmogaus gyvenime rėmėsi išimtinai Dievo malone, nekreipdamas dėmesio į protingas žmogaus pastangas. Į protinę žmogaus valią šio sąjūdžio nariai žiūrėjo kaip į nuodėmingą kūniškumą.

Arkiv. Jurgį Matulaitį, 1926 m. atvykusį į Čikagą, pasitinka lietuviai kunigai ir kiti asmenys Grand Central stotyje.

     Iš dalies šis sąjūdis vėliau reiškėsi kaip priešingybė kitam sąjūdžiui, kuris buvo vadinamas deizmu. Nors Dievą jis suprato pasaulio kūrėju, tačiau toliau juo nebesirūpinančiu. Jansenistai, prieš tai kovodami, žiūrėjo į Kristų, kaip į Dievo pakaitalą. Pasak vieno jų vaizdingo išsireiškimo, Kristus taip užpildo dailininko drobę, kad joje nebelieka vietos Dievui su jo amžinosiomis savybėmis (plg. Ronald A. Knox, "Enthusiasm, a Chapter in History of Religion”, Galaxy Book, 1961, 220-222 psl.).

     Vienas iš jansenizmo sakinių, kuris buvo 1690 m. Bažnyčios atmestas, buvo šitoks: "Viskas, kas yra daroma ne iš krikščioniško antgamtinio tikėjimo, yra nuodėmė” (Denzinger, 1301 nr.).

     Kitas sąjūdis, užvaldęs naujųjų amžių Europą, yra prancūziškas kvietizmas. Šios krypties tikintieji atmetė žodinę maldą, iškeldami reikalavimus, kad mąstymas yra būtina sąlyga žmogaus išganymui (Knox, 240 psl.). Kontempliatyvinė malda pasidarė būdingiausia septyniolikto šimtmečio pamaldumo forma (Knox, 244 psl.). Apskritai šis šimtmetis buvo vidinio žmogaus šimtmetis. Tai atsiliepė ir filosofijoje. Tada atsirado Descarto šūkis: "Cogito ergo sum” (Mąstau, taigi esu). Tai buvo priešingybė veikliam viduramžių krikščioniui.

     Kvietistų atstovautas mąstymo sąjūdis nebuvo metodiško mąstymo sąjūdis. Jie priešinosi protinei analizei. Tai buvo tylios maldos ir įkvėptos kontempliacijos sąjūdis. Žmogui užteko pasilikti neveiklioje būklėje ir tik savo galias pavesti Dievo veikimui (Knox, 246 psl.). Žmogaus maldos centre turi atsistoti valia, tačiau jos neparodant darbais. Protingumas turi būti nutildytas (252 psl.). Pagrindinė rekomenduotina dorybė kvietistams buvo: tylėti, kentėti ir daryti atgailą ramia pasidavimo dvasia (281 psl.). Negalima nepastebėti, kad šios idėjos atėjo ir į lietuvišką katalikybę. Šis pamaldumas sudarė priežastį, dėl kurios žmogaus ginti atėjo marksizmas.

     Marksas 1847 m. laikraštyje "Deutsch-Brusseler Zeitung” rašė, kad "socialinius principus krikščionija skelbia kartu su savęs panieka, pažeminimu, pasidavimu, vienu žodžiu — su visomis šunuodegiavimo savybėmis. Proletariatas nenori, kad su juo būtų elgiamasi kaip su šunuodegiautoju ir yra reikalingas drąsos, pasitikėjimo savimi, išdidumo ir nepriklausomybės sąmonės, labiau negu duonos” (Owen Chadwick, "The Secularisation of the European Mind in the Nineteenth Century”, Cambridge University Press, London, 1975, 58 psl.).

     Ryšium su šiuo sąjūdžiu yra vertas dėmesio tais pačiais laikais iškilęs jėzuitų sąjūdis. Kaip žinome, šv. Ignacas Loyola paėmė dėmesin mąstymo maldą, bet nepaniekino nė žodinės maldos. Šv. Ignaco rekolekcijos ilgainiui pasidarė nepaprastai plati ir tinkanti jėga atkreipti žmogaus dėmesį į pilnutinį krikščioniško tikėjimo praktikavimą (Knox, 245 psl.).

     Ryškiausia kvietizmo atstovė buvo ponia Guyon, didelės išminties, bet saikingumo nepripažįstanti moteris. Kitas šio sąjūdžio vadas buvo kun. Molinos. Jis kurį laiką Romoje gyveno pas jėzuitus, bet netrukus jėzuitai juo atsikratė. Savo globon jį paėmė

     Švedijos karalienė Kristina, pamaldi ekscentrike, atsisakiusi Švedijos sosto ir grįžusi į katalikybę, apsigyveno Romoje (Knox, 299 psl.). Molinos mokė, kad iš "Tėve mūsų” maldos reika kalbėti tik vieną sakinį: "Teesie tavo valia”.

     Kvietizmas kurį laiką buvo toks populiarus, kad atrodė vadovaujanti dvasinė jėga katalikiškoje visuomenėje. Tačiau kai šio mokslo pagrindiniai teigimai 1687 m. buvo Bažnyčios pasmerkti, jis nuščiuvo. Vis dėlto juo domėjosi daugelis ano meto dvasingų žmonių ir net šventųjų, pvz., Teresė iš Avilos, šv. Jonas nuo Kryžiaus, šv. Pranciškus Salezas ir kiti. Jų kvietizmas. konflikto su Bažnyčios mokslu neturėjo.

     Ši ekskursija į kvietizmą ir jansenizmą duoda dalinį atsakymą į klausimą, kodėl lietuviškoji katalikybė pradžioje nepasireiškė aktyvia kultūrine veikla. Pasak Molinos, "norėti aktyviai veikti reiškia įžeisti Dievą, nes jis vienas nori būti veikėjas”. Tai yra vienas iš Bažnyčios atmestų sakinių.

9. BAŽNYČIOS CENTRALIZMAS

     Lietuvių tauta pradėjo savo katalikišką gyvenimą tada, kai Katalikų Bažnyčioje stipriai reiškėsi centrinis vadovavimas. Tačiau už tai nereikia kaltinti visuotinio Tridento susirinkimo. Šis susirinkimas buvo visai kas kita, negu centrinės Bažnyčios vadovybės puoselėtojas. Jame greičiau reiškėsi vyskupų vaidmens pabrėžimas Bažnyčios gyvenime. Centralistinės organizacijos pabrėžimu Bažnyčioje yra būdingas popiežius šv. Pijus V. Tridento susirinkimas jam davė tik idėjinį įrankį veikti vienijimo kryptimi. Tas įrankis buvo mišių aukojimo supratimas, sakramentų mokslas ir Dievo malonės doktrina. Jais remdamasis, popiežius Pijus V įvedė Bažnyčioje labiau centrinę liturgiją. Naujai paruoštas mišiolas buvo padarytas privalomu visiems. Taip pat iš įvairių kraštų buvo atimta iniciatyva reikštis liturginių tekstų parinkimo srityje. Nors šis liturginis potvarkis nebuvo suprastas taip, kad tai turi galioti Bažnyčioje visiems laikams, bet anuo metu tai buvo galiojantis įstatymas. Mišiole atsirado smulkūs nurodymai, kurių reikia laikytis mišių apeigose. Tada prasidėjo ir naujas rubrikų mokslas. Kai kas dėl to šį liturginį periodą vadina iniciatyvos trūkumo ir rubrikų laikotarpiu (Jungmann, 141 psl.).

     Turint prieš akis šią istorinę tiesą, ir į lietuvišką krikščionybę, prasidėjusią šiuo laikotarpiu, reikia žiūrėti šios istorinės realybės šviesoje. Galima susilaikyti nuo šv. Pijaus V veiklos vertinimo visais atžvilgiais. Norint ją pagrįsti, užtenka atsižvelgti į tą istorinę situaciją, kurioje tada buvo Bažnyčios vadovybė. Visų pirma, tai buvo Bažnyčios skilimo laikotarpis. Tai skatino Bažnyčios vadovybę gelbėtis centrinių ir vienybę gelbinčių potvarkių būdu. Bažnyčios organizacinei realybei grėsė ne tik liuteranizmas ir kalvinizmas, bet, kaip jau matėme, ir įvairios ekscentriškos religinės pažiūros toje visuomenėje, kuri buvo pasilikusi Bažnyčios vienybėje.

     Šalia to, norint vertinti Pijaus V veiklą, tenka nepraleisti iš akių, kad tada Vakarų Europa buvo didžiausios turkų invazijos akivaizdoje. Kadangi politiniai Vakarų Europos veiksniai, būdami suskilę, neįstengė organizuoti efektyvaus pasipriešinimo turkų invazijai, to organizacinio uždavinio teko imtis popiežiui Pijui V. Beveik stebuklingai jam pasisekė sutelkti Vakarų jėgas kovai su turkais ir laimėti Lepanto mūšį. Turint tai prieš akis, galima prieiti išvados, kad tada nebuvo tokie laikai, kada būtų buvę galima skatinti įvairių kraštų religinę kūrybą. Reikėjo rūpintis išgelbėjimu to, kas dar buvo likę.

     Centralizmui tada buvo stipriai atstovaujama liturgijoje. Bažnyčios vadovybė, bijodama kraštutinių įtakų, draudė versti liturginius tekstus į modernias kalbas. Pavyzdžiui, popiežius Aleksandras VII 1661 metais buvo uždraudęs prancūzams versti mišiolą į prancūzų kalbą (Jungmann, 143 psl.). Tada buvo laikomasi nusistatymo neduoti pasauliečiams mišiolo į rankas. Bet tai niekada nebuvo formuluota, kaip apskritai galiojantis Bažnyčios įstatymas (Jungmann, 144 psl.). Buvo laikomasi pažiūros, kad pasauliečiai dalyvautų mišiose, apgaubti paslapties skraiste. Iš senovės ateinanti pažiūra sakė, kad mišių kanono maldos yra tokio pobūdžio, kad tik kunigas yra joms pašvęstas. Dėl to pasauliečiams pasiliko galimybė dalyvauti mišiose tik individualaus pamaldumo būdu. Žinoma, kaip pastebi Jungmann, tai nebuvo labai įspūdingas mišiose dalyvavimo būdas.

     Turint prieš akis šį Bažnyčios vadovybės nusistatymą liturginių tekstų atžvilgiu, darosi suprantama, dėl ko lietuviai liuteronai pirmiau sugebėjo pasinaudoti spaudos išradimu leisti liturgines knygas.

     Istorinius faktus tenka imti taip, kaip jie yra buvę, ir juos suprasti buvusių aplinkybių šviesoje, nesiskubinant jų vertinti kitų laikotarpių šviesoje.

     Lietuvos jėzuitai, kurie praktiškai buvo lietuviškos katalikybės palaikytojai ir net ugdytojai, taip pat buvo centrinės Bažnyčios sampratos rėmėjai. Jie rėmė popiežių prieš vyskupų separatistinius nusiteikimus ir kitus vienybės pažeidimus. Dėl to galima suprasti, kodėl Vilniaus universitetas buvo labiau centrinės Bažnyčios vadovybės atstovybė, o ne pirmiausia lietuvių tautos kultūrinių polinkių kultivuotojas.

     Tačiau, antra vertus, jėzuitai, būdami ano meto pagrindinis inteligentų sambūris Bažnyčioje, suprato gimtosios kalbos reikšmę liturgijai. Pavyzdžiui, jėzuitai, kurie veikė Kinijoje, stengėsi gauti iš Romos leidimą įvesti kinų kalbą į liturgines apeigas. Jie suprato, kad tuo būdu būtų galimas geras senos Kinijos tradicijos ir krikščionybės junginys. Deja, jiems tai nebuvo leista. Tiesa, vėliau šv. Pijaus V toks leidimas buvo duotas, bet pasikeitusi Kinijoje politinė padėtis jau nedavė galimybės tuo leidimu pasinaudoti. (Jungmann, 144, 166 psl.).

10. JĖZUITŲ VAIDMUO LIETUVIŠKAJAI KATALIKYBEI

     Minint Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį 1979 m. Čikagoje, Loyolos universiteto prezidentas Raimundas Baumhard, sveikindamas šio minėjimo dalyvius, pastebėjo, kad jis, kaip jėzuitas, lietuviškoje visuomenėje jaučiasi sau dvasiškai artimų žmonių tarpe. Ta jo mintis yra verta ypatingo dėmesio dėl to, kad ji pasako reikšmingą religijos istorijos tiesą, jog lietuviška katalikiška visuomenė yra žymia dalimi jėzuitų dvasios auklėtinė.

     Nesileidžiant į įvairias atskiras šios įtakos studijas, atkreipkime dėmesį į pačius pagrindinius jėzuitų religinės pedagogikos bruožus, kuriais ji veikė visuomenę. Jėzuitų sąjūdis buvo būdingas scholastinės galvosenos ir krikščioniško humanizmo sujungimu. Taip vertina pagrindinį jėzuitiškos teologijos atstovą Svarezą didelis viduarmžinės teologijos tyrinėtojas Martynas Grabman ("Mittelalterliches Geistes Leben”, I tomas, Max Huber, Muenchen, 1927 m., 529 psl.). Šita kryptimi mes turime žiūrėti ir į jėzuitų veiklą Lietuvoje.

     Jėzuitų teologija yra siejama su barokine kultūra. Pagrindiniu barokinės 17-tojo šimtmečio teologijos kūrėju yra laikomas ispanas jėzuitas Rodrigo de Arriaga (1592-1667). (Plg. dr. Emil J. Scheller, "Das Priestertum Christi”, Paderborn, 1934 m., 331 psl.). Šis teologas buvęs labai įtakingas Vokietijoje, gyvenęs ir miręs Pragoję. Tenka manyti, kad jo teologinėmis pažiūromis naudojosi ir Vilniaus jėzuitai.

     Mes čia nesiimame aptarti, kiek ir kokia prasme jėzuitai derinosi su visa barokine galvosena, tačiau jų iš šio laikotarpio neįmanoma išskirti. Pavyzdžiui, jėzuitų generolas Oliva buvo didžiojo baroko skulptoriaus Berninio draugas, skatinęs jį reikštis ne tik Romoje, bet ir Paryžiuje (Maurizio Fagiolo, "Bemini”, Firenze, 1982 m., 52 psl.).

     Užtenka pasivaikščioti po jėzuitų bažnyčias Romoje ar po Šv. Kazimiero bažnyčią Vilniuje, kad pamatytume, jog jos yra apipavidalintos baroko dvasia. Tiesa, jose yra daugiau santūrumo, negu Šv. Petro bazilikoje Romoje ar apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. Jėzuitai, būdami ne vienašališki, bet susitikdami su visomis to laiko religinėmis srovėmis bei problemomis, jų neignoravo, bet toms naujai iškilusioms srovėms davė saikingesnį pobūdį.

     Koks buvo jėzuitų santykis su jansenizmu? Jansenizmas karštai pasisakė už dvasią prieš kūną. Šv. Ignacas Loyola šio klausimo negalėjo išvengti. Ir tai yra ryšku jo rekolekcijų knygelėje. Ten kaip tik matomos pastangos žmogaus dvasios neatskirti nuo kūno, bet, naudojantis vaizduote, kilti į aukštesnius mąstymus.

     Jansenistai pasisakė prieš Kristaus įvykdyto atpirkimo visuotinumą visiems žmonėms. Jie ryškino dorinį griežtumą. Tačiau 17-to šimtmečio jėzuitai kovojo už žmogaus laisvą valią ir už tam tikrą atlaidumą žmogaus silpnybėms. Taip rašo Ronald Knox ("Enthusiasm”, Oxford Univ. Press, 1961 m., 493 psl.).

     Iškilusios diskusijos su liuteronais dėl mišių sampratos jėzuitų buvo sprendžiamos pagal Tridento susirinkimo dvasią. Šis susirinkimas pabrėžė mišias kaip aukojimą. Tai buvo suprantama taip, kad Kristus mišiose aukojasi per Bažnyčią. Kristaus atstovas mišiose yra kunigas. Tačiau, pasak Jungmano, "ta dvasia stūmė į šalį pasauliečių vaidmenį mišiose, praleidžiant iš akių, kad jie turi dalį su aukojančiu kunigu” (142 psl.). Turint tai prieš akis, nenuostabu, kad viduramžiais buvęs labiau išryškintas kunigo, kaip tarpininko tarp Dievo ir žmonių, vaidmuo, šiuo laikotarpiu buvo kiek pamirštas. Jėzuitai labiau ryškino kunigo-aukotojo, o ne tarpininko vaidmenį (Scheller, 337 psl.).

     Koks buvo jėzuitų atsakymas nominalistinei filosofijai? Tiesioginio atsakymo jie nedavė. Tačiau jie davė atsakymą netiesioginiu būdu, labai glaudžiai sujungdami krikščionišką mąstymą su žmogišku apsisprendimu ir veikimu. Šia prasme jėzuitų rekolekcijos yra suvaidinusios labai reikšmingą auklėjantį vaidmenį naujųjų amžių krikščionybėje.

     Tačiau teorinėje srityje nebuvo išvengta nominalizmo. Vilniaus jėzuitų universitete buvo mokoma nominalistų doktrina. Tai praneša R. Plečkaitis savo studijoje “Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje” (Mintis, Vilnius, 1975 m.). Jis rašo, kad Durando ir Occamo pažiūrų šalininkų būta Vilniaus universitete (44 ir 170 psl.). Jis pastebi, kad Occamo ir kitų nominalistų pažiūros čia buvo jungiamos su Tomo Akviniečio pažiūromis (46 psl.). Logika čia buvo dėstoma, sekant Occamo mokslu (49 psl.). Filosofijos dėstytojas Kimbaras, kuris vadinamas lietuviu, vietomis sekė Occamu. Kitas jėzuitas Vangirdas, kuris iš pavardės taip pat atrodo lietuvis, dėstydamas taip pat rėmėsi Occamo mokslu.

     Kalbant apie Vilniaus universiteto jėzuitų filosofų reikšmę, negalima praeiti pro šalį, nepaminėjus Martyno Smigleckio. Jo filosofijos kursas Oksfordo universitete 17-me šimtmetyje susilaukė net trijų laidų. Pažymėtina, kad iš jo vadovėlio mokėsi žymus Anglijos politikas Ed. Burke. Mūsų laikais ypač vertas dėmesio Smigleckis savo ekonomijos mokslu, kuris yra ne tik nepasenęs, bet net aktualus ypač šeimos ekonomijos diskusijose. Apie tai įdomų pranešimą yra padaręs prof. Feliksas Palubinskas praėjusiame Mokslo ir Meno simpoziume Čikagoje.

     Jėzuitų reikšmė ir vaidmuo lietuvių tautos krikščionybei dar laukia savo tyrinėtojo. Reikia neužmiršti, kad moderniajai katalikybei jėzuitai yra suvaidinę niekieno neatstojamą vaidmenį. Tai rodo net tokia aplinkybė, kad Tridento susirinkimas, formuodamas diecezines kunigų seminarijas, nusižiūrėjo į jėzuitų kolegijas (Jedin, 77 psl.).

11. KAS LINKĖTINA LIETUVIŠKAJAI KATALIKYBEI?

     Lietuvių tauta patenka į krikščionišką sferą ne tos sistemos pradžioje, bet, jei taip galima išsireikšti, viduryje, panašiai kaip svečias, atvykęs į pokylį ne pradžioje, bet tada, kai pokylis jau įsismaginęs. Iš to galima padaryti kai kurias išvadas. Lietuvių tautai trūksta stipresnės Dievo sąvokos, laisvos nuo pagoniškų dievų įtakos. Didelės pirmųjų krikščionijos amžių pastangos ir kovos išlaikyti pilnaprasmę Dievo sampratą lietuvių visuomenės nėra išgyventos.

Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų centriniai namai Marijampolėje.

     Lietuvių tauta, patekdama krikščionijon tuo metu, kai pagrindinės jos sąvokos buvo jau nusistovėjusios ir aptartos dogmomis, išgyveno tam tikrą pavojų tikėjimo tiesas deklamuoti, o ne išmąstyti ir jomis gyventi.

     Lietuvių tauta priėmė krikščionybę tada, kai Bažnyčiai labiausiai rūpėjo neprarasti Kristaus sakramentinės realybės, ir dėl to ji labiau išryškino kunigo, kaip mišių aukotojo, vaidmenį. Bet dabar pasilieka uždavinys rasti mišiose pasauliečio vaidmenį. To nereikėtų siekti, nuvertinant kunigo vaidmenį. Kitaip sakant, pasilieka uždavinys rasti ryšį tarp kunigo ir pasauliečio, išryškinant kunigo-tarpininko vaidmenį.

     Krikščionybę lietuvių tauta priėmė tada, kai tiek protestantai, tiek katalikai ryškino Dievo malonės vaidmenį žmonių gyvenime. Tačiau dėl tos priežasties pasiliko nepaskatintas veikti pats žmogus. Tad reikėtų išryškinti žmogaus-veikėjo sampratą.

     Tad linkėtina lietuvių tautai daugiau religinės rimties, negu jausminio polėkio, kuriuo pasižymėjo krikščionybė tada, kai ji lietuvių tautai buvo paliudyta.

     Šv. Rašto studijos savaime yra geras dalykas, bet pats vienas Šv. Raštas yra nepakankamas pasisavinti Dievo apreiškimą. Susitelkimas vien Šv. Rašto studijoms, apleidžiant protinį apreiškimo apipavidalinimą, būtų tarsi nominalistinės galvosenos paveldėjimas, kuris tenkinosi tik Dievo malonės veikimu, suparaližuojant teisingas žmonijos pastangas formuluoti tiesas ar jomis, visuotinai priimtomis, naudotis.

     Daugiau dėmesio Bažnyčios, kaip bendruomenės, studijoms lietuviškai katalikybei reikia ir dėl to, kad marksizmas, pabrėždamas žmogaus bendrumo sąmonę, reikalauja iš krikščionių gyvesnės solidarumo sąmonės, negu jos turi lig šiol.

     Mūsų laikų aplinkybės reikalauja daugiau dėmesio bendriems žmogiškiems uždaviniams. Popiežiaus Pijaus XII enciklika apie Mistinį Kristaus Kūną (1943 m.) būtų aktualiausia medžiaga mūsų laikų ne tik religinėms, bet ir visuomeninėms studijoms.