Kunige Jonai,

     Baigiu studijas. Pats laikas planuoti tolimesni gyvenimo kelią. Svajoju vesti. Padraugauju su mergaitėmis. Bet kai regiu vieną kitą draugų ar pažįstamų po metų kitų vedybinio gyvenimo išsiskiriant, tai susimąstau, kodėl jie išsiskyrė? Argi jiedu viens kito nemylėjo? Ko jiems trūko? Skyrybų teisme paprastai kaltę verčia ant kits kito. Jūs, kunigai, susiduriate su daugeliu tokių problemų. Ką jūs manote? Ką reikia daryti, norint tokio liūdno nusivylimo galo išvengti? Kaip santuokoje gyventi, kad nereikėtų vėliau gailėtis?

     Esu tikintis. Naudojuosi sakramentais ir malda. Nerūkau. Retai kada išgeriu stiklą vyno ar ką nors stipresnio baliuje ar vestuvėse. Į ką turėčiau atkreipti ypatingą dėmesį, rengdamasis vedyboms ir vedęs?

     Dėkoju už Jūsų nuomonę.

Žirmūnas

Mielasis Žirmūnai,

     Ačiū už pasitikėjimą! Džiaugiuosi Jūsųrimtu nusiteikimu, žengiant ateitin, blaiviai apsigalvojant ir net pasitariant, o ne šokant įsimylėjėlio užrištomis akimis į rimto gyvenimo vandenis.

     Palengvinai atsakymą į klausimus, pasisakydamas esąs tikintis ir kad naudojiesi malda bei sakramentais. Taip jau turime bendrą pagrindą mudviejų pokalbiui.

     Bet kokion kelionėn rengdamasis, žmogus turi žinoti, kur ir ko keliauja, kaip ilgai žada ten būti, tada žino, ko reikia kelionėn pasiimti (kad ir daugiau ar mažiau dole-riukų įsidėti). Panašiai reikia žinoti, kodėl aš noriu pasukti vedybiniu keliu? Kur tas mane nuves? Kas yra vedybinis gyvenimas? Ar aš pats turiu tokių savybių, kurios įgalins mane pagrįstai tikėtis pasisekimo? Ir iš viso, pats pirmasis ir svarbiausias klausimas apgalvoti būtų, ko iš manęs nori mano Kūrėjas Dievas? Ar jis neturi numatęs mano gyvenimo ypatingo plano? Jei taip būtų, tai jis, būdamas gėris, meilė ir laimė, tikrai man nori gero, laimės. Jei į tai nekreipčiau dėmesio, tai galėčiau nueiti klaidingu, ne man Apvaizdos skirtu keliu, klaidžioti ir būti nepatenkintas ir nelaimingas. O kaip daug jaunuolių, tiek vaikinų, tiek mergaičių, apie tai nė nepasvajoja!

     Iš to, ką čia parašiau, turėtų būti aišku, jog mano atsakymas ar patarimas negalės būti trumpas. Ar turėsi kantrybės viską perskaityti keliuose "Laiškų lietuviams” numeriuose?

     Visų pirma, kas iš tiesų yra vedybos ir kokia jų bei iš jų kylanti šeimos vertė? Tai įsisąmoninus, paaiškės, kokių savybių reikia turėti galvojantiems tuoktis.

     Manau, jog nė kiek neperdėsiu, rašydamas, kad daugybei jaunuolių, vaikinų ir merginų, vedybos atrodo tik natūralus būtinas susiporavimas gyvenimo malonumams turėti. Žinoma, gal pasitaikys ir vieną ar du vaikus turėti. Bet tai jau antraeilis reikalas. Svarbiausia "self-realization”. Kas taip į vedybas žiūri, tas dar nėra įkopęs į paukščių ir gyvulėlių instinktų santvarką. Tie poruojasi tiktai savo veislei padauginti ir tik tam skirtu laiku. Žmonės gali tą instinktą paversti tartum narkotiku savo nieko neribojamam malonumui (fun) turėti. Koks tai yra iškrypimas iš Kūrėjo numatytos tvarkos, gali paaiškėti, įsigilinant į tai, ką pasakė viso pasaulio vyskupai, susirinkę į II Vatikano susivažiavimą. Jie kalbėjo apie vedybų ir šeimos šventumą. Štai keletas ištraukų. Jos kupinos dieviškos išminties ir iš tikėjimo plaukiančios galvosenos.

     "Kūrėjo leista ir savais įstatymais aprūpinta glaudi susituokusiųjų gyvenimo ir meilės draugystė kyla iš vedybų sutarties, tai yra iš neatšaukiamo asmens sutikimo.

     Taip iš žmogiško veiksmo, kuriuo besituokiantieji atiduoda save viens antram ir viens antrą priima, Dievo patvarkymu ir visuomenės akyse kyla pastovus ryšys. Dėl vedusiųjų, jų vaikų ir visuomenės gerovės ši šventa jungtis jau nebepriklauso nuo žmogaus valios. Pats Dievas yra įkūręs vedybas su įvairiomis jų gėrybėmis ir tikslais. Jie visi yra labai svarbūs žmonių giminės išlikimui, paskirų šeimos narių išugdymui bei amžinajam jų likimui ir pačios šeimos bei visos žmonijos orumui, pastovumui, taikai ir klestėjimui.

     Savo prigimtimi vedybos ir jų meilė yra skirtos gimdyti ir auklėti vaikams, kurie tampa tarsi jas atbaigiančiu vainiku. Vyras ir žmona po vedybų sutarties 'yra jau nebe du, o vienas kūnas’ (Mt 19,6). Glaudžiu savo asmenų bei veiklos sujungimu draugėn vienas antram padeda ir tarnauja; kartu jie išgyvena to susijungimo reikšmę ir kasdien vis labiau suartėja. Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja pilno vedusiųjų ištikimumo vienas antram ir kartu jų vienybės nesuardomumo.

     Pats Kristus gausiai palaimino šią daugiapusę meilę, kilusią iš dieviškosios meilės versmės ir paimtą pavyzdžiu jo vienybei su Bažnyčia. Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta bei ištikimybės sandora, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios sužieduotinis ateina į vedusiųjų krikščionių gyvenimą moterystės sakramentu. Atėjęs pasilieka, kad susituokusieji abipusiu pasiaukojimu ir amžina ištikimybe vienas antrą mylėtų, kaip jis mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją pats save (Efez 5,25).

     Tikra vedybinė meilė yra įjungiama į dieviškąją meilę. Ją valdo ir turtina Kristaus atperkamoji galia ir išganomoji Bažnyčios veikla, sėkmingai artindama vedusiuosius prie Dievo, teikdama pagalbą bei tvirtybės aukštosioms tėvo ir motinos pareigoms atlikti. Todėl vedusieji krikščionys ypatingu sakramentu yra stiprinami ir tarsi konsekruojami kilniesiems savo luomo uždaviniams vykdyti. To sakramento galia atlikdami savo vedybines ir šeimos pareigas, perimti Kristaus dvasios, vedusieji pasiekia vis didesnio savo pačių tobulumo bei vienas antro pašventimo ir kartu bendromis jėgomis vis tobuliau garbina Dievą.

     Kai tėvai vadovauja pavyzdžiu ir bendra šeimos malda, jų vaikai... lengviau ras kelią į žmoniškumą, išganymą ir šventumą. Vedusieji, kuriems yra skirtos tos kilniosios tėvo ir motinos pareigos, uoliai auklės savo vaikus, ypač religiškai, nes auklėjimas pirmoje vietoje yra tėvų uždavinys.

     Būdami gyvi šeimos nariai, vaikai savo būdu padeda tėvams siekti šventumo. Už gera, kurį iš tėvų patyrė, jie atsilygins dėkingumu, meile ir pasitikėjimu; jie išties tėvams gelbstinčią ranką, patekus į vargą arba slegiant senatvei. . .

     Kadangi krikščioniškoji šeima kyla iš vedybų, kuriose atsispindi meilės sutartis tarp Kristaus ir Bažnyčios ir per kurias į tą meilės sutartį įsijungiama (Efez 5,32), ji visiems apreikš gyvą Atpirkėjo buvimą pasaulyje ir tikrąją Bažnyčios prigimtį. Tai ji atliks vedusiųjų meile, dosniu vaisingumu, vienybe ir ištikimybe bei gražiu visų savo narių bendradarbiavimu”.

     Tai va, mielasis Žirmūnai, kokio moterystės idealo reiktų siekti svajojančiam apie sutuoktuves. Tai yra toks didingas, svarbus ir garbingas dalykas, kad jau seniai vienas didžiųjų Bažnyčios mokytojų moterystę pavadino "maža Bažnyčia” arba net "namine Bažnyčia”. Tik pasvajok — namai, šeima, Bažnyčia! Ar tokia kalba šiandien suprantama moderniųjų žmonių, net tikinčiųjų?

     Kai sakoma, kad šeima yra maža Bažnyčia, tai pirmoji išvada yra, jog šeima reprezentuoja Kristų jo santykiuose su žmonėmis, kad tuos santykius šeima padaro realius ir turi svarbų vaidmenį atlikti visai Bažnyčiai. Kaip žinai, moterystė yra vienas septynių Bažnyčios sakramentų. Ir tai toks, kurį vienas antram teikia patys susituokiantieji, ne kunigas, kai kitus sakramentus paprastai teikia kunigas. Kiti sakramentai (išskiriant kunigystę) teikia Dievo malonę paskiriems asmenims. Moterystės ir kunigų šventimai ypatingu būdu yra socialiniai-bendruomeniniai sakramentai. Jie teikia malonę bendruomenei. Vyro ir moters bendruomenei ir jų šeimai. (Kunigystės sakramentas yra Bažnyčios narių labui). Todėl moterystė yra "didis sakramentas”, šventinąs vyrą ir žmoną ir jų šeimą, ir tai, anot apaštalo Pauliaus, dėl jos "paslaptingo ryšio su Kristumi ir Bažnyčia”. Moterystės sakramentas ir šeima tampa malonę teikiančiu šaltiniu. Kaip Kristus Bažnyčiai yra Išganytojas, šventintojas, jos atbaigėjas, taip moterystės sakramentas vedusiems ir jų šeimai yra išganymo, šventinimo ir asmenybių atbaigimo šaltinis. O kadangi visos išganymo malonės yra gautos Kristaus kryžiaus mirtimi, tai ir moterystės sakramentas yra to kryžiaus paslapties regimas ženklas. Jeigu regime daugelį "sugriūvančių moterysčių” tai yra todėl, kad vedusieji nesuprato, jog moterystė nėra tik malonumams teikti luomas, bet yra Kristaus išganingojo kryžiaus dalia. Vedusiems tenka apsispręsti, ar jie drauge su Kristum neš moterystės gyvenime pasitaikančius kryžius, ar turės atsiskirti nuo Kristaus ir jo mums paliktos Bažnyčios. Todėl krikščioniška moterystė nėra tiktai susituokusiųjų asmeniškam labui ugdyti, bet yra savo pačių ir visos šeimos tikėjimui, vilčiai ir meilei puoselėti.

     Ar nereiktų, mielasis Žirmūnai, gerai įsisąmoninti, jog be šeimos ir jos vaisingumo negali būti ne tik tautos, bet nė Bažnyčios. Ypač Bažnyčia yra Kristaus atpirktųjų meilės ir tikėjimo nuolat gaivinama draugystė. Tokia turi būti ir šeima. Jei krikščioniška šeima galėtų laikytis ir be Bažnyčios organizacijos, kaip tai atsitinka, kai persekiojimų metu bažnyčios uždaromos ir vyskupijos panaikinamos, tai Bažnyčia negali laikytis be šeimų. Šeimos sudaro parapijas, parapijos sudaro vyskupijas, tos savo ruožtu visą Bažnyčią. Taigi, kaip vienas autorius rašo, "Moterystė yra branduolys, apie kurį spiečiasi pirmoji Bažnyčios ląstelė šeima, toliau parapija ir vyskupija ir visa Bažnyčia”. Koks tai didingas, garbingas ir palaimos kupinas yra vedybinis gyvenimas, žiūrint tikėjimo akimis! Tokį didingą uždavinį kaip reikiant atlikti neįstengia vyrai ir moterys be charakterio, be gyvo tikėjimo, be vienybės su pačiu Dievo Sūnumi V. Jėzum Kristumi. Todėl tenka gilintis į tuoktis besirengiančiųjų asmeniškas ypatybes, kurios iš jų garantuotų pasisekimą ar nesėkmę. Apie tai kitą kartą.

Kun. Jonas