Danutė Grajauskaitė

(Jaunimo konkurse IV premiją laimėjęs rašinys )

     Asmuo, gyvendamas žmonių apgyvendintame krašte, instinktyviai susiranda sau tinkamą žmonių grupę. Jeigu tokia grupė yra organizuota ir jos nariai veikia tam pačiam tikslui, tai ji vadinama organizacija.

      (Žmogui problema iškyla tada, kai reikia apsispręsti, kokiai organizacijai priklausyti. Kun. S. Yla taip aiškina: "Žmogaus būtis jau pačia prigimtimi yra veikli, bet jo problema — pasirinkti veiklos kryptį, palenkti ją geram tikslui, o svarbiausia — rasti veiklos prasmę ir misiją”.

Danutė Grajauskaitė.

     Jei žmogus pasiryžta tapti lietuviškos veiklos nariu, tai jau yra vienas pasirinkimas. Jis klystų, manydamas, kad to jau užtenka, ir stotų į bet kokią organizaciją. Lietuviškoje veikloje yra trys skirtingi tikslai, trys skirtingos misijos. Tiems tikslams siekti yra skirtingos organizacijos. Kai žmogus nusprendžia, kokiems tikslams jis dirbs, tik tada jo dalyvavimas tose organizacijose tampa prasmingas.

     Pati pagrindinė veikla yra asmeninė — sau. Žmogus nusprendžia, kad jo siekis bus pabendrauti su kitais, kurie turi tas pačias tautines šaknis. Gal jie kartu suorganizuos universiteto lietuvių klubo išvykas ar dalyvaus pensininkų grupės ekskursijose. Gal šiose organizacijose nebus lietuviškos atmosferos, nebus jaučiama lietuviška dvasia, nebus girdima lietuvių kalba, bet vis tiek bus naudinga tam asmeniui, kuris tokio bendravimo siekia. Šitokia veikla tose organizacijose dalyvaujančiam asmeniui sukuria tautinio susibūrimo jausmą ir teikia tam tikrą pasitenkinimą.

     Antra veiklos kategorija yra tokia, kuri naudinga išeivijai. Žmogus, pasirinkęs tokią organizaciją, dirba, kad išlaikytų lietuvybę už Lietuvos ribų. Šio tikslo siekimai lengvai suprantami tautinių šokių grupėse, lietuviškuose choruose ir teatro sambūriuose. To paties tikslo siekimą matome lituanistinėse mokyklose, parapijose ir net lietuviškose šeimose. Nors šeima nėra formali organizacija, bet vis tiek joje siekiama tų pačių tikslų, kaip ir organizacijose. Šeimoje stengiamasi išlaikyti ir lietuvišką kultūrą, ir kalbą, ir kitas vertybes, pvz. religiją. Žmogus, dalyvaudamas tokiose organizacijose, pasidaro labai naudingas išeivijai.

     Trečiosios kategorijos organizacijos yra tokios, kurių veikla tiesiogiai naudinga Lietuvai. Šių grupių nariai rašo laiškus sąžinės kaliniams, aktyviai dalyvauja žmonių teisių konferencijose, kelia krašto vyriausybėms pavergtų tautų problemas ir t.t. Pagrindinis šios veiklos tikslas — Lietuvos išlaisvinimas. Ši veikla skiriasi nuo pirmų dviejų tuo, kad jos darbai vykdomi už lietuviškos visuomenės ratelių. Mūsų gyvenamuose kraštuose yra supažindinami kitataučiai su Lietuvos kultūra, kalba ir politine padėtimi. Šios organizacijos stengiasi pasiekti tuos žmones, kurie turi didelę įtaką valdžioje ir gali padėti Lietuvos reikalams. Kai kurie kartais abejoja šios veiklos efektingumu, bet pogrindiniame "Aušros” laikraštyje Lietuvos jaunimas šią veiklą labai vertina. "Mes ne vieni! .. gėrimės jų tautine veikla, jaučiame paramą” ("Aušra”, nr. 26, vasaris 1981). Organizacijos, dirbančios šiam tikslui, be abejo, yra Lietuvai labai naudingos.

     Visos šios trys lietuviškos veiklos kategorijos siekia kokio nors gero ir naudingo tikslo. Tie tikslai gali būti pasiekti palaipsniui. Žmogus, įstojęs į pirmosios kategorijos (asmeninė nauda) organizaciją, gali pamažu susidomėti lietuvių kultūra ir tada įstoti į antros kategorijos organizaciją. Čia jis gali užsidegti ypatinga lietuviška dvasia bei noru dirbti, kad galėtų pagerinti dabartinę Lietuvos padėtį. Problema gali susidaryti tada, jei šis procesas neina palaipsniui ir nėra sąmoningas. Tai atsitinka tada, kai žmogus patenka į tokias organizacijas, kurių tikslai yra skirtingi nuo jo. Tokiais atvejais gali kilti abejonės, ar verta lietuviškose organizacijose dalyvauti. Suprantant, kad visos trys minėtos veiklos kategorijos yra vertingos ir naudingos, žmogus turi apsispręsti, į kurias organizacijas jis stos, kur jo veikla bus naudingiausia Lietuvai bei lietuviškiems reikalams.