(Tęsinys)

SESUO ONA MIK AILAITĖ

SUNKIAUSIA VYSKUPO PAREIGA

     Kunigas Edmundas Basys, buvęs Vilniaus arkivyskupijos valdytojas 1946-49 metais, savo atsiminimuose paminėdavo, kaip į kuriją mėgdavo ateiti buvęs Matulaičio kancleris 1921-25 m. kanauninkas Liucijonas Chaleckis. Šis pasakodavo apie tuos laikus, kada pats dirbo kurijoje.

     "Sunkiausia vyskupo našta — pareiga apgalvoti”. Šį priežodį lotynų kalba dažnai kartodavęs vyskupas Matulaitis. Ar jis yra kitų, ar jo paties sugalvotas — nesvarbu. Gana to, kad vyskupas jį mėgo.

     Kancleris Chaleckis kartą paklausė:

     —    Kodėl, Ekscelencija, manote, kad sunkiausia vyskupo našta yra apgalvoti?

     —    Matot, — atsakė vyskupas, — be sumanaus, gero ir kruopštaus apgalvojimo nėra gero administravimo. Svarbu pažinti du dalykus: tiesą ir Dievo valią. Tiesą surandame geru įsigilinimu, įsigalvojimu bei apsvarstymu, o Dievo valią pažįstame per mąstomąją maldą. Apsvarstymas ir malda — tie du veiksniai pažadina, palenkia ir paskatina mus ta kryptimi, kuri labiausiai atitinka Dievo valią. Iš to gaunamas darnumas mūsų širdies su Jėzaus Širdimi: mes norime, ko Jis nori; mes mylime, ką Jis myli; mes ieškome, ko Jis ieško.

ŽAVUS KUKLUMAS

     Nelengva įspėti Matulaičičo asmenybės patrauklumo mįslę. Ji sudėtinga. Bet iš savo patyrimo žinome, kad kuklus žmogus dažnai patraukia kitus. Nežiūrint didelio mokslo, neeilinių gabumų, aukštų pareigų, įtakingų draugų, Matulaitis visad liko kuklus, paprastas.

     Sykį du Vilniaus seminarijos klierikai atėjo pas savo vyskupą pasiskųsti dėl patiriamų sunkumų seminarijoje. Tai buvo du trečiojo kurso klierikai — Kazimieras Gečys ir Nikodemas Švogždys. Gečys, suklupęs prie vyskupo kojų, prašė, ar Matulaitis, būdamas marijonų vyriausiu vadovu, nepriimtų juodu pas marijonus. Seminarijoje jie jau iškęsti nebegali. Pasilenkęs Gečys siekė bučiuoti vyskupo kojas.

     Švelniai uždėjęs ranką ant jo galvos, vyskupas Matulaitis tarė:

     —    Nereikia taip. Nereikia bučiuoti kojų net ir vyskupui. Visi mes esame lygūs žmonės prieš Dievą. Prašau atsisėsti čionai, — ir nurodė abiem klierikams kėdes.

     Kitą sykį pas vyskupą atskubėjo susijaudinęs kunigas klebonas prašyti naujo paskyrimo.

     —    Aš su tokiu mokslu ir energija turiu smilkti tokiame užkampyje!

     —    Mielas klebone, — guodė jį vyskupas Jurgis, — jūsų angelas sargas turi dar mažesnę parapiją — tik jus vieną. Ir to vieno parapiečio jam pilnai užtenka.

     Kiek patylėjęs, jis nusišypsojo ir, ranka parodęs į kleboną, dar pridūrė:

     —    Ir kai jis (angelas) pabaigs su šita parapija, jis nieko prieš neturės pradėti iš naujo su kita, dar mažesne parapija.

     Vienais metais Vilniaus universitete buvo šaukiamas Lenkijos vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų direktorių suvažiavimas. Pakvietimą dalyvauti tame suvažiavime atsiuntė ir vyskupui Matulaičiui. Pakvietimas buvo atsiųstas pavėluotai, tad nebuvo laiko paruošti kalbą. Pakvietimas buvo taip sustatytas, kad net vyskupo kancleris, pats būdamas lenkas, pasipiktino.

     —    Praneškite, — pasakė vyskupas, — kad susirinkime dalyvausiu. Jūs eisite su manim drauge, mane palydėsite.

     Nuėjus į puošnią universiteto salę, pasirodė, kad vyskupo žodis nustumtas į trečią vietą. Pirma turi kalbėti suvažiavimo rengėjų atstovas, paskui — valdžios pareigūnas, o tik tada — vyskupas. Tais laikais tai buvo viešas įžeidimas. Tačiau vyskupas tylėjo ir ramiai laukė savo eilės.

     Jam pakilus, salė nuščiuvo, užviešpatavo mirtina tyla. Suprasdami, koks svarbus asmuo į juos kalba, susirinkusieji sukluso. Kai kurie sėdintieji toliau nuo tribūnos net susisuko laikraščius į tūteles, kad geriau girdėtų.

     Ir pirmiesiems kalbėtojams plojo, bet kai pabaigė vyskupas, nuaidėjo tokie triukšmingi plojimai, kad atrodė, jog ir salės lubos įgrius.

     Grįžus į namus, kancleris Chaleckis prabilo:

     —    Ekscelencija, pasakėte šiltą ir nuotaikingą žodį. Niekas nei prieš jus, nei po jūsų taip nekalbėjo. Ir tai po to, kai suvažiavimo rengėjai taip pasielgė su savo vyskupu. Jūsų santūrus elgesys ir dalyvių ovacijos turėjo nustebinti rengėjus.

     —    O kaip jūs būtumėt pasielgęs tokiu atveju?

     —    Ekscelencijos vietoje aš būčiau visai nekalbėjęs. Vyskupui priklauso pirma vieta, o jie jums davė kone paskutinę. Ar tai ne akibrokštas?

     —    Jei aš dar šiandien turėčiau apleisti Vilnių ir išvykti negrįžtamai, — atsakė vyskupas, — tai ir tuo atveju būčiau pasakęs tą patį, ką ir šiandien. Ir nebūčiau atsisakęs nuo pasiūlyto žodžio.

IŠ KUR JAM VISA TAI?

     Jurgio Matulaičio nepaprasta įtaka, nepaprasta galia paliesti žmonių širdis plaukė iš gilių jo dvasios šaltinių, išgrynintų tyros Dievo meilės, kurios sroves nuolat papildė malda ir kančia.

     Dar būdamas jaunas kunigas, Matulaitis dažnai ragindavo vaikus ir jaunimą eiti aplankyti Kristų Švč. Sakramente. Vienam berniukui kartą taip pasakė:

Popiežius su lietuviais kunigais po audiencijos.   Felici nuotr.

     — Jėzus dalina rožes tiems, kurie ateina į bažnyčią jo lankyti. . .

     Tas rožes rinko ir pats Matulaitis. Profesoriaudamas Petrapilio Dvasinėje Akademijoje, nepraleisdavo progos užeiti į koplyčią. Akademijos studentai stebėdavo, kaip jis po paskaitų visad pasukdavo tuo koridoriumi, kuris vedė į koplyčią. Savo kambarį galėjo pasiekti ir kitu keliu, bet tuo nėjo.

     Kol jam dar nebuvo užkrautos sunkios vyskupo pareigos, kun. Matulaitis 1918 m. dažnai užeidavo į savo įsteigtų Vargdienių seserų vienuolyną Marijampolėje. Savo dvasios dukterims duodavo konferencijas ir jų koplyčioje aukodavo šv. mišias.

     Kam teko dalyvauti Jurgio Matulaičio laikomose mišiose, tas greitai jų nepamiršdavo. Visi pajuto, kaip buvo gera drauge melstis. Mišių aukos metu jo veidas savotiškai pagražėdavo. Jo balse buvo girdėti kažkokia jautri gaida.

     Taip pasakoja viena sesuo, 1918 m. buvusi Marijampolės vienuolyne:

     "Mes labai laukdavome progos dalyvauti jo laikomose mišiose. Būdavo kažkas neaprašoma, neišreiškiama žodžiais. Tais momentais įsiviešpataudavo susikaupimas ir gilus gilus mišių aukos paslapties išgyvenimas. Matei ir jautei, kad ant altoriaus vyksta be galo šventas, be galo didis Kristaus kančios ir mirties ant kryžiaus pakartojimas, prasmingiausiai švento žmogaus suprastas ir išgyvenamas.

     Šalia jo ir su juo tokiais atvejais ir mes jautėme didį dvasios pakilimą, savęs nuIskaistinimą, atgimimą ir galingą ryžtą dirb-ti ir aukotis jo nužymėtiems tikslams”.

     Gyvendamas Vilniuje, namuose Didžiojoje arba Pilies gatvėje (dabar Gorkio), vyskupas Matulaitis turėjo privačią koplytėlę. Čia dažniausiai aukodavo šv. mišias 5,30 val. ryto. Patarnauti kartais pasikviesdavo klierikus iš kunigų seminarijos, kad, pusryčius valgant, galėtų su jais pasikalbėti.

     Atėję klierikai, rasdavo vyskupą beklūpanti, susikaupusį. Ir patarnautojui atėjus, vyskupas dar klūpėdavo, mąstydavo.

     Klierikų pasakojimu, mišias laikė ramiai, lėtai, šventai — giliai susikaupęs ir pamiršęs šį pasaulį. Pakylėjimo metu jam iš akių per skruostus nuriedėdavo dvi ašaros.

     Savo Užrašuose Matulaitis dažnai užsimindavo apie maldos reikšmę veikliame gyvenime. Jis pats iš prigimties buvęs veiklos žmogus. Be nuolatinės maldos siela vysta ir džiūsta; jėgos išsenka ir išsibaigia, dvasia išsiblaško (1910.XI.14).

     Tą pamoką išmokti tenka kiekvienam — kartais sunkiu būdu. Grįžęs į Lietuvą po ištrėmimo į Sibirą, kun. Juozas Vailokaitis prisipažino: "Kristų ir kalno palaiminimus supratau, kada Sibire avis ganiau”.

     Matulaitis anksti pasisavino šv. Benedikto, vienuolinio gyvenimo kūrėjo Vakaruose, paliepimą: "Melskis ir dirbk!” Jis meldėsi ne tik sau, bet ir už kitus, už globojamuosius, už ganomuosius, už visus, su kuriais teko santykiauti.

     1925 m. pabaigoje grįžęs į Lietuvą kaip apaštalinis vizitatorius, ark. Matulaitis pasibaisėjo esama būkle:

     "Kai gyvenau Vilniuje, dažnai gaudavau įspūdį, kad esu pragaro prieangy. O čia man teko susidurti nebent su pačiu Liuciferiu, kuris su visų piktųjų dvasių legionu dirbo, kad išgriautų Bažnyčios pamatus Lietuvoje. Santykius su Šv. Sostu radau kuo blogiausius”.

     Jis nenusiminė, nenuleido rankų. 1926 m. sausio 3 d. savo Užrašuose taip rašė:

     "Dirbau dieną ir naktį, meldžiausi ir pasninkavau. Dievas laimino mano darbą, ir po mėnesio pajutau, kad atmosfera pradėjo gerėti. Pirmąjį mėnesį miegojau tik vieną naktį 6 valandas, o paprastai tik nuo trečios iki penktos. Sekantys mėnesiai buvo geresni. Beveik visus svarbiausius reikalus pasisekė laimingai sutvarkyti ar bent paruošti Šv. Tėvo nuosprendžiui. Šv. Tėvas buvo labai patenkintas atlikta vizitacija”.

     Sunkiausia, kaip visi žinom, atleisti ir melstis už priešus. Ir tai Matulaitis jau buvo sugebėjęs padaryti, nuvykęs į Romą, atsisakius iš Vilniaus vyskupo sosto. Apsistojo pas lenkus vienuolius, tėvus rezurekcionistus. Rašė, kaip visokiais būdais bandė parodyti, kad jo širdyje nėra kartėlio prieš tuos, kurie jį taip vargino Vilniuje.

     "Buvau su maldininkais per mišias, kurias Šv. Tėvas laikė, o paskui ir per audienciją. Visa tai dariau, kad lenkai matytų, jog aš jokio pykčio ant jų neturiu. Kalbose, kur galėdamas ir kiek galėdamas, ką buvau gero patyręs pas lenkus ir Lenkijoje, gyriau. Tegul Viešpats Dievas juos visus laimina ir visa gera jiems teikia. Pagaliau, ką blogo kentėjau, tai ne lenkų buvo darbas, o tik kai kurių partijų politika. Ir už juos meldžiausi, ir pasižadėjau širdingai melstis” (Užrašai, 1925.VIII.13).