(Suaugusiųjų konkurse IV premiją laimėjęs straipsnis)
Dalia Staniškienė
“Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus”. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti” (Lk 5,5).
“Viešpatie, ir šiandien Tavo rankoj,
Tartum paukščiai žydinčiais sparnais,
Mūsų naktį šviesios viltys lanko,
Kad širdis nemirtų po kalnais. . .”
B. Brazdžionis
Maldos pagrindas yra visiškas pasitikėjimas Dievu. Pal. Jurgis Matulaitis savo užrašuose rašė: "Ar ne ramesnis esi žmogus, ar ne drąsiau žiūri į ateitį, kai visiškai su gyvu tikėjimu esi Dievo Apvaizdai atsidavęs?.. Juk nė plaukas nenukrinta nuo mūsų galvos, nė mažiausias paukštelis nepragaišta be Dievo žinios. Tad drąsiai eikime į tikslą, tvirtai tikėdami, kad Dievo Apvaizdos ranka mus veda ir neša”.
Kaip tai pritaikyti šeimoje? Kaip Jam pavesti visus rūpesčius, vargus, bėdas ir nepasisekimus? Pirmiausia reikia padaryti Kristų savo šeimos centru ir spręsti visus klausimus bei problemas Jo mokslo šviesoje.
Iguassu kriokliai.
Bet kaip sunku visiškai pasivesti Jo valiai! Neseniai turėjau tokį pergyvenimą. Buvo graži, saulėta žiemos diena. Nuvežiau savo automobilį nuplauti į automatą. Ne kartą čia buvau, bet šį kartą buvo kažkas kitaip. Kai tarnautojas paprašė pereiti į neutralų bėgį, ir automobilis pradėjo slysti pirmyn, staiga pajutau visišką bejėgiškumą. Įvažiavus į pastatą, kai dideli automatiški šepečiai, tartum gigantiškos geležinės rankos, ėmė mojuoti virš manęs, ir bėgantis muiluotas vanduo nebeleido nieko matyti, pajutau paniką! Visokios mintys apniko: kas būtų, jei šitaip ir likčiau sėdėti bei žiūrėti į besišvaistančias geležines rankas?! O jei skiltų lango stiklas ir ta muiluoto vandens srovė užpiltų mane? Arba sugestų plovimo mašina, ir negalėčiau iš čia išeiti, ir jei pritrūktų oro?.. Panika didėjo, bet staiga iš kažkur šovė mintis: juk Dievas nori, kad šitaip pasivestume Jo valiai, kai meldžiamės, kai sprendžiam problemas, kai ieškom atsakymų į klausimus, kuriems nėra žmogiškų atsakymų... Jis nori, kad tada įdėtume save į "neutralų bėgį” ir, padarius visa, kas žmogiškai įmanoma, perleistame vairą Jam. Ir tikėtume, kad Jis žino mūsų problemas, kad jas paėmė ir sprendžia. Ir vėl nerami mintis: bet kaip aš galiu tikėti, kad Jis tikrai mano problemas perėmė, kai aš dar vis jas turiu, kai mano maldos neatrodo išklausytos, kai niekas nepasikeitė?., Ir į šį klausimą iš kažkur atplaukė labai aiškus atsakymas: "Viskas Mano laiku ir Mano būdu... Tu žinai, kad problemas atidavei Man, kai širdyje jauti ramybę ir džiaugsmą. . .”
Staiga pamačiau saulę ir dangaus mėlynę. Iš automato buvau išlindus. Langai švarūs, blizga. Viešpatie, koks geras jausmas užliejo: galiu eiti, daryti, ką noriu, važiuoti, kur noriu! Stipriai rankomis suspaudžiau vairą ir paspaudžiau pedalą. Buvo gera žinoti, kad aš laikau vairą, bet Jis vairuoja ir veža — ir mane, ir mano šeimą...
Būna atvejų mūsų gyvenime, kai labai aiškiai pamatom ir pajuntam, kad esame Dievo rankoje, kad patys nieko negalim, bet kad Jis veda ir saugo.
Prisimenu, bėgant iš Lietuvos, dar karui nesibaigus, buvome apsistoję kažkur Austrijos kalnuose, mažam kaimely. Vieną gražią saulėtą dieną mamytė mane ir mažą broliuką išsivedė pavaikščioti po kalnelius. Mes bėgiojom ir skynėm žibutes, kurių buvo pilnos atšlaitės. Toli apačioje buvo matyti traukinių stotelė. Visi trys stebėjom, kaip pamažu stotelėn riedėjo traukinys. Nudžiugom, nes tuo traukiniu iš kito kaimo turėjo su maistu grįžti mūsų senelis. Staiga iš gryno dangaus, be jokio perspėjimo, išniro lėktuvas ir paleido bombas. Siaubo apimti matėm, kaip traukinys ir stotelė paskendo liepsnose. .. Senelis! .. Tik daug vėliau sužinojome, kad jis į tą traukinį nespėjo ir grįžo kitu. Ir mamytė, ir mes išgyvenome bejėgiškumo ir baimės momentą. Tada buvau vaikas ir to įvykio prasmės negalėjau suprasti. Vėliau daug kartų apie tai galvojau. Šiandien žinau, kad senelis tada buvo Dievo globoje, kad mirties tą dieną išvengė ne kokiu nors sutapimu, bet todėl, kad tai buvo Dievo planas, kad jis dar nebuvo gyvenime savo misijos baigęs. Senelis dar ilgai gyveno ir mirė, būdamas 93 metų amžiaus. Jo meilę pajutom ne tik mes, bet ir jo anūkai bei proanūkiai.
Ne, senelio išsigelbėjimas tada nebuvo atsitiktinumas. Ir mūsų didysis pavyzdys, kaip atsiduoti Dievui, palaimintasis Jurgis Matulaitis į atsitiktinumus gyvenime netikėjo. Seselės O. Mikailaitės knygoje apie jį rašoma: "Kritiškais gyvenimo momentais jis tikėjimo akimis įžiūrėjo ne palankius atsitiktinumus, o rūpestingai jį vedančią Dievo Apvaizdos ranką”. Jis dažnai kartodavęs šią maldą: "Bučiuoju Tavo Apvaizdos ranką; visiškai atsiduodu Tau, Viešpatie, mane vesti..." To visiško pasitikėjimo dėka ta Apvaizdos ranka jį vedė per gyvenimą iki dangaus vartų, o mums suteikė naują užtarėją pas Aukščiausiąjį.
Kai prieš kiek metų gulėjau ligoninėje po vėžio operacijos, prisimenu minčių košmarą ir baimę: kas bus, jei vėžys išsiplėtęs? Kas augins mažamečius vaikus, jei mirsiu? Kodėl, Viešpatie, man tai turėjo atsitikti? Prisimenu taip pat ir tą ramybę, kuri užliejo, kai atsukau savo veidą ir širdį į Jį ir tariau, visiškai tuo tikėdama: "Tavo valia, Viešpatie. Jei nori, gyvensiu”. Ir Jis leido man gyventi. Bet jau tada, ligoninėje gulėdama, supratau, kad tik Jame yra tikras gyvenimas — nesvarbu, ar čia žemėje, ar ten...
Labai stipriai pajutau savo bejėgiškumą ir Dievo jėgą, kai prieš keletą metų, grįžtant iš apsilankymo Lietuvoje, buvau sulaikyta Maskvos muitinėje. Tas teroras ir baimė bei visiškas bejėgiškumas, kuriuos išgyvenau per keletą valandų tardymo metu, man buvo didžiausia pamoka, koks žmogus yra mažas ir bejėgis kartais būna ir kokia didelė maldos ir Jam pasivedimo galia. Stovėjau ten nei gyva, nei mirusi ir jaučiausi visiškai visų apleista. Tegalėjau tik melstis. Kai pagaliau atsidūriau lėktuve šalia dukros, ir Maskvos bokštai pradėjo tolti, pajutau, kad galiu dar verkti... Bet geriausiai šiandien prisimenu ne tas ašaras ir baimę, o mane bandžiusios raminti dukros žodžius: "Mama, tu valandą kitą išgyvenai baimę, o jie, ten likę, tame gražiame kalėjime turi gyventi bijodami visą savo gyvenimą”. Taip, aš buvau bejėgė ir nužmoginta, bet Jis mane vedė ir ves, kol aš pati Jo rankos nepaleisiu.
Šie ir daug kitų pergyvenimų ir per tuos pergyvenimus gautos naujos įžvalgos man daug padėjo, sprendžiant problemas, kovojant su audrom, kurias nuolat kiekvienoj šeimoj sutinkam. Žinau, kad be visiško pasivedimo Jo valiai, be maldos nebūčiau ten, kur dabar esu.
Larry Christenson savo knygoje "The Christian Family” rašo, kad šeimoje, norint, kad vaikai tikrai pažintų Dievą ir turėtų su juo artimą asmenišką ryšį, pirmiausia reikalinga tėvų malda. Jokie pamokymai, disciplina, religinės pamokos nėra svarbesni ir neturi didesnės įtakos už tėvų maldą. Savo nuoširdžios maldos jėga ir pavyzdžiu pereiname iš teorijos į realybę. Ne mūsų žodžiai, kad Dievą reikia mylėti, o maldai ir Dievui skirtas laikas parodo vaikui, kad tai, ką sakome, nėra tik tušti žodžiai. Tėvų pavyzdys ir ištesėjimas maldoje yra pati geriausia pamoka vaikams, kaip tikėti ir pasitikėti Dievu. Rezultatų galima greit nematyti, bet tai nereiškia, kad jų nebus ar kad Dievas mūsų maldų negirdi. Jei jo motina būtų nustojus melstis, neturėtume šiandien didžiojo šv. Augustino ir jo žodžių: "Sau mus sutvėrei, Viešpatie, ir mūsų širdis bus nerami tol, kol nepasieks poilsio Tavyje”. Kasdien turime prisiminti ir kartoti: "Viskas Jo laiku ir Jo būdu”.
Negrąžinsime nutolusio sūnaus ar dukros atgal į Jo Bažnyčią, vesdami juos per prievartą už rankos. Jeigu tai ir pavyktų padaryti, tai nieko nereikš, jei jie patys savo valia neatsuks atgal širdies į Dievą. Jokia pagalba neįmanoma, kol žmogus pats jos neieško ir jai neatsiveria.
Nepakeisime vaikų moralinio gyvenimo, kai jie nuklysta, juos atstumdami, jų atsisakydami, juos pasmerkdami. Juk ir Kristus ėjo, kalbėjo ir draugavo su nusidėjėliais.
Jokios problemos neišspręsime šeimos gyvenime (o tų problemų nuolatos iškyla kiekvienoje šeimoje), jei elgsimės taip, lyg tik mes visus teisingus atsakymus turėtume, o visi kiti klysta ir turi keistis. Galutinė išvada: galime pakeisti tik save pačius. Tada savo pavyzdžiu, savo užsidegimu nejučiomis keisime ir kitus, jei būsime atviri Jam ir Jo malonei, jeigu Juo pasitikėsime.
Vėl cituojame pal. Jurgį Matulaitį: "Dievas ir Jo garbė tegul būna vidurys viso mano gyvenimo; ašis, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai”. Kokia palaima, kai tai pajuntame savo šeimose! Tada ir sunkiausios valandos būna lengvai pakeliamos.
Vėl grįžkime prie pirmosios šio rašinio minties: maldos pagrindas yra visiškas pasitikėjimas Dievu. Jei tai pavyktų įsisąmoninti, lengviau atsirastų atsakymai ir sprendimai visoms šeimų problemoms; atsirastų naujų jėgų ir su gyvenimo vėtromis kovoti.
"Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų” (Jn 16,23-24).
Šie Kristaus žodžiai turėtų stiprinti pasitikėjimą Dievu. Jeigu Jis su mumis, kas gi prieš mus? Ko gi turime bijoti? Kam kankintis ir jaudintis dėl neaiškaus rytojaus, dėl vaikų, dėl pasaulio?
Tereikia daryti kasdien tai, ką galima ir ką turime daryti, ir, įdėjus savo gyvenimo "mašiną” į neutralų bėgį, leisti Jam traukti.
O palaiminta ramybė, kai pajėgsiu Jam atiduoti savo gyvenimo vairą! ...