Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.

     Per šių metų Sekmines Čikagos arkivyskupas kard. Bernardin parašė tam tikrą pareiškimą apie dvasinį atsinaujinimą, pavadintą "Come, Holy Spirit”. Norime supažindinti skaitytojus su svarbiausiomis to pareiškimo mintimis.

Šios kardinolo mintys ir mums, lietuviams, atšventusiems krikščionybės jubiliejų ir Marijos metus, padės palaikyti ir sustiprinti savyje bei kituose gyvą krikščionišką dvasią ir paskatins atsinaujinti.

     Šį savo raštą kardinolas pradeda popiežiaus Jono XXIII malda, ruošiantis II Vatikano susirinkimui: "Ateik, Šventoji Dvasia, naujom Sekminėm atnaujink savo Bažnyčią mūsų laikais!” Po šio susirinkimo Bažnyčios dėmesys buvo nukreiptas į asmeninį ir bažnytinį atsinaujinimą bei Bažnyčios vaidmenį moderniajame pasaulyje. Katalikų charizmatinis atsinaujinimas yra autentiška Bažnyčios dvasinio atsinaujinimo dalis.

Argentinos lietuvių jaunimas.

     Mat šis atsinaujinimas gyvai liudija Gerosios Naujienos centrinius, pagrindinius elementus, pvz., Dievo Tėvo meilę, Jėzaus viešpatavimą, Šv. Dvasios galią, sakramentinį ir bendruomeninį gyvenimą, maldą, charizmas ir evangelizacijos būtinumą. Jo istorinės, išorinės formos, kuriomis įkūnija tuos pagrindinius elementus, nėra kieno nors griežtai įsakytos, bet žmonių laisvai pasirinktos, pvz., maldos grupės, bendruomenės, seminarai, konferencijos, spauda. Pastoviai prisiimantis ir sėkmingai naudojantis tuos pagrindinius elementus katalikų charizmatinis atsinaujinimas negali ir neturi būti nustumtas, lyg koks pašalinis dalykas Bažnyčios gyvenimui.

     Po šių stiprių pareiškimų kardinolas duoda autoritetingų paaiškinimų apie būdingus charizmatiniam atsinaujinimui dalykus, o taip pat pateikia kai kuriuos perspėjimus.

     Atsivertimas.Tikras krikščioniškas atsivertimas nėra koks nors visam laikui galiojantis įvykis, bet per visą gyvenimą vykstančios pastangos sekti Kristų, eiti Jėzaus keliu. Tai reiškia nuolatinę kovą leisti Šv. Dvasiai gilinti juose tikėjimą, gautą per krikštą, gręžimąsi nuo savimylos į Dievo ir artimo tarnybą, atsivertimą į gyvenimo grožį.

     Tačiau pasitaiko momentų, kai asmenys patiria esminį dvasinį pasikeitimą savo gyvenime. Čia kardinolas rašo apie save: "Prieš 10 metų, pavyzdžiui, aš pats staiga suvokiau, kad, norėdamas būti tikrai pajėgus ganytojas, kuris eitų ir tamsiausiu slėniu su savo žmonėmis (plg. Ps 22,3), turiu teoretiškai ir praktiškai Jėzų pastatyti pirmoję savo gyvenimo vietoje. Tada asmeninė malda pasidarė mano kasdienos dalis, ir nuo to laiko viskas pasikeitė. Aš turėjau leisti Viešpačiui, o ne sau pačiam tvarkyti visą mano gyvenimą. Aš tebeturiu savo žmogiškas silpnybes, tačiau pamačiau pagrindinį skirtumą savo dvasiniame gyvenime — gilesnis tikėjimas, naujas artumas ir intymumas su Viešpačiu, kuris teikia prasmę ir perspektyvą viskam, ką sakau ir darau.

     Daugelis charizmatinio atsinaujinimo narių turėjo panašų savo dvasinio pasikeitimo ar atsivertimo pergyvenimą. Jie buvo katalikai nuo pat gimimo. Jiems charizmatinis atsinaujinimas parodė kelią patirti ir išlaikytisubrendusiojo laisvą įsipareigojimą Jėzui ir Bažnyčiai. Dalyvavimas atsinaujinime ugdo jų vidinį troškimą leisti Dievui laisviau veikti gyvenime. Atšalusiems ir indiferentams jis yra atgijimas religiniam gyvenimui. Pradiniame 'Gyvenimas Dvasioje’ seminare per 4-8 konferencijas jie gauna apmokymą ir meldžiasi, stipriai pajunta savo nuodėmių blogybę, gresiantį amžiną pražuvimą, dėkingumą ir meilę savo Išganytojui. Šis procesas pasiekia viršūnę, kai kiti atsinaujinimo nariai, nuoširdžiai melsdamiesi, deda ant jo savo rankas. Tas momentas vadinamas 'krikštu Šv. Dvasioje’ (Baptism in the Spirit). Daugeliui tai yra ypatingos malonės momentas. Jie patiria tam tikrų Dvasios charizmų ir dovanų "išsiliejimą”. Jos ankstyvesniaisiais laikais būdavo gaunamos per Krikštą ir Sutvirtinimą. Charizmos, nuo kurių ir šis atsinaujinimas gavo vardą, yra Dievo dovanos, panaudojamos Bažnyčios labui, t.y. naudojantysis tą dovaną prašo ir leidžia Dievo galiai veikti per jį ir jame kitų tikinčiųjų labui. Labiau žinomos yra gydymo, stebuklų darymo, tikėjimo, pranašavimo, kalbų ir kalbų aiškinimo dovanos (plg. 1 Kor 12, 8)”. Kai kurias jų kard. Bernardin paaiškina.

     Kalbų charizma.Neturėjusiems progos arčiau su šia charizma susipažinti gali atrodyti labai keista. Bet juk pasitaikydavo ir jums, kai norėdavote Viešpačiui Dievui kalbėti, nežinodavote, ką ir kaip sakyti. Kalbų dovana, kuri atrodo, kaip kalbėjimas ar giedojimas nesuprantamais žodžiais ir garsais, yra paprastas, nesudėtingas būdas melstis arba viena kontempliatyvios maldos forma. Atsisakoma žodžių su protiniu turiniu ir leidžiama širdžiai naujais garsais, nesuprantamais žodžiais arčiau jungtis su Dievu. Kartais tokia malda interpretuojama, "išverčiama” turinčio kalbų aiškinimo dovaną.

     Gydymo charizma.Viešpats Jėzus pats pagydė daugybę ligonių, išvarė piktųjų dvasių ir davė galią savo apaštalams gydyti, tepant ligonius aliejais. Gydymas ilgus šimtmečius buvo gyvybinė Bažnyčios misija, teikiant ligonių patepimo sakramentą, lankant ligonines, stebuklingas vietas ir t.t.

Kūno ar dvasios gydymas gali vykti ir charizmatinės maldos rėmuose. Tai Dievo darbas ir Dievo karalystės artumo pasirodymas.

     Pranašystės charizma.Tai kita plačiai atsinaujinimo sąjūdyje pasireiškianti dovana. Ji suprantama Šventraštyje vartojama prasme — Dievo vardu kalbėjimas, raginimas, įspėjimas. Kartais ji yra ir išpranašavimas, paskelbimas būsimų įvykių. Pranašystės charizma Dievas vis nukreipia klausytojų dėmesį į pagrindinius tikėjimo ir doros dalykus.

     Perspėjimai.Atrodo, kad charizmatinio atsinaujinimo sąjūdyje vykstantieji reiškiniai daugeliui katalikų, pasauliečių ir kunigų, yra nežinomi ir neįprasti. Be to, ir patys charizmatikai gali juos neaiškiai suprasti ar praktikuoti. Todėl ir kardinolas Bernardin duoda vieniems ir kitiems paaiškinimų bei išmintingų perspėjimų.

     Ypač daug neaiškumų, didesnių ar mažesnių nesusipratimų sukelia vadinamasis "Šv. Dvasios krikštas”. Papasakojęs minėtą savo pergyvenimą, kardinolas rašo: "Šis įvykis nelenktyniauja su sakramentiniu krikštu ir sutvirtinimu, jų neignoruoja.Iš tikrųjų jais ir remiasi. Jo ir jo dovanų patyrimas reiškia tik tiek, kad asmenys, ant kurių rankas uždedant melstasi, pasidarė galintieji sąmoningiau ir stipriau pajusti

     Šv. Dvasios artumą patiriamo džiaugsmo ramybės ir pasitikėjimo dėka. Tas pasitikėjimas veda į didžiadvasišką tarnybą kitiems. Nuo šio dvasinės transformacijos momento jiems Jėzaus vadinimas Viešpačiu įgauna gilesnę reikšmę, keliaujant per gyvenimą”.

     Daug kam atrodo keistas charizmų reiškimasis ir labai išplitęs juo pasinaudojimas. Pagal charizmatikų vadovus, jomis pasinaudojimas turėtų būti katalikų gyvenime normalus reiškinys. JAV vyskupų komitetas doktrinos reikalams 1969 m. taip sako apie charizmas: "Būtų labai sunku sulaikyti Šv. Dvasios veikimą, kuri taip aiškiai save apreiškė ankstyvojoje Bažnyčioje. Mes turime būti dėkingi Dievui už mūsų laikais išliejimą tų dovanų ir malonių, kuriomis palaimino Bažnyčią pačioje jos pradžioje”.

     Kardinolas labai aiškiai perspėja: "Dėl geresnės tvarkos ir Bažnyčios gerovės jos ganytojai turi ištirti tas dovanas ir skatinti jas naudoti taip, kad visa Bažnyčia augtų tobulumu ir šventumu. Apie kalbų dovaną visiems reikėtų žinoti, kad, anot, šv. Pauliaus, ji nėra pati svarbioji Šv. Dvasios dovana. Jai neturėtų būti teikiamas per didelis dėmesys” (plg. 1 Kor 12,31-13,1). Taip pat kardinolas įspėja, kad į gydymą nebūtų žiūrima kaip į spektaklį sutraukti minias ar plėsti gydančiojo populiarumą.

SĄJŪDŽIO REIKŠMĖ ČIKAGOS ARKIVYSKUPIJAI

     Popiežius Jonas Paulius II katalikų charizmatinį atsinaujinimą vadina "labai svarbia viso Bažnyčios atsinaujinimo dalimi” (1979 m. gruodžio 11 d.). Jis pats ėmėsi iniciatyvos privačiai ir viešai susitikti su šio sąjūdžio vadovais.

     Charizmatinio atsinaujinimo sąjūdis yra gyvas ir stiprus Čikagos arkivyskupijoje. Joje yra daugiau kaip 150 maldos grupių, kuriose dalyvauja daugiau kaip 10.000 įvairaus amžiaus, įvairios etninės kilmės, įvairios socialinės ir ekonominės padėties žmonių. Savaitiniai grupių susirinkimai yra maldos, Viešpaties garbinimo, dvasinio gyvenimo ir atsiliepimo į Bažnyčios bei pasaulio reikalus laikas.

     Pirmiausia tuose susirinkimuose giesmėmis, himnais ir psalmėmis garbinamas Dievas. Bendras garbinimas dažnai pereina į meldimąsi garsiai ar tyliai kalbomis. Pasidalinama visą gyvenimą ar praėjusią savaitę patirtomis malonėmis ir pergyvenimais (sharing). Už visa tai visi drauge dėkoja Viešpačiui. Paskui klausosi Dievo žodžio iš Šv. Rašto ištraukų, pačių dalyvių pasirinktų, kartais klausomasi kitų dalyvių, turinčių pranašystės charizmą. Pirmiausia tyliai išklausoma, o paskui atsiliepiama padėkos, atsiprašymo, Dievo garbinimo ar prašymo maldomis. Po to būna iš anksto paruoštas trumpas pamokymas apie tikėjimo tiesas, Bažnyčią, dorą, dvasinį gyvenimą. Paskui meldžiamasi pagal vadovų nurodytas intencijas.

     Pasibaigus šioms maldoms, būna tarpusavio pabendravimas. Didesnėse maldos grupėse turintieji gydymo charizmą susirenka atskiroje patalpoje, meldžiasi ir deda rankas ant gydymo prašančiųjų.

     Kard. Bernardin rašo: "Maldos grupių, kaip ir kitų katalikų bendruomenių nariai teikia visokeriopą pagalbą jos reikalingiesiems. Tačiau kiekviena veikla turi būti įjungta į aktyvų parapijos gyvenimą. Tai yra mano troškimas, kad kiekviena katalikų charizmatinio atsinaujinimo grupė ir tarnyba būtų prijungta ir prie atitinkamos parapijos arba bažnytinės institucijos, ir prie katalikų charizmatinio atsinaujinimo centro Čikagoje (CCRC). Iš to kyla abipusis atsakingumas.

     Aš skatinu Atsinaujinimo narius dalintis su savo parapija, ko jie išmoko apie džiaugsmą Viešpatyje, ypač apie džiaugsmingą Eucharistijos šventimą, taip pat nepasiduoti pagundai pasitraukti į šalį. Tai ugdo naujas viltis ir padeda pašalinti nepagrįstą neigiamą kritiką ar kitų teisimą. Labai raginu klebonus ir visus veikiančius pastoracijoje mielai priimti Atsinaujinimo narius į savo parapines bendruomenes, atidaryti parapijos duris maldos grupių susirinkimams ir ugdyti jų veiklą. Esu dėkingas, kad daug kas taip daro. Tačiau stipriai pabrėžiu, kad kunigai ir kiti veikiantieji pastoracijoje tai darytų iš nuoširdaus rūpesčio savo žmonėmis, atsiliepdami į jų autentiškus reikalus ir troškimus. Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvienas kunigas prisidėtų prie Atsinaujinimo. Bet tai yra kvietimas kunigui mielai patarnauti Atsinaujinimo nariams ir jų grupėms”.

     Tarp Čikagos arkivyskupijos ir charizmatikų yra stiprus ryšys. Jiems arkivyskupijoje atstovauja Catholic Charismatic Re-newal Center. Ispaniškai kalbantieji yra susiorganizavę į savo atskirą centrą. Lietuvių maldos būrelis yra Cicero mieste, kuris jau gyvuoja 13 metų. Pirmiau 8 metus buvo dar kitas būrelis prie Jaunimo centro Čikagoje. JAV-se yra apie 9 milijonai charizmatikų.

IŠVADOS

     Kardinolas, padaręs savo minčių santrauką, paminėjo įvairias išvadas: "Dvasinis mūsų ir Bažnyčios atsinaujinimas yra naujųjų Sekminių širdis. Atvirumas Šv. Dvasios veikimui yra iššūkis mūsų laikams. Katalikų charizmatinio atsinaujinimo geri padariniai yra nuostabus to atvirumo ženklas. Jis yra autentiškas gyvenimo Bažnyčioje stilius (Way of life). Tai yra taip pat Kristaus kūnui įvairiais būdais teikiama dovana... Nors kiekvienas krikščionis savaip atsiliepia į Dievo malonę, tačiau visi priklauso tam pačiam Kristaus kūnui, t.y. Bažnyčiai. Į jį kiekvienas narys yra įjungtas, ir jie vienas kito reikalingi. Charizmatinis atsinaujinimas tarp ko kita įneša į mūsų bendruomenę Dievo garbinimą, džiaugsmo ir gyriaus balsus”.

     Tad jeigu mūsų arkivyskupas, vyskupai ir paskutinieji popiežiai taip vertina charizmatinį atsinaujinimą, tai negalima susipratusiam katalikui nustumti jį į šalį, negiamai apie jį kalbėti ar net pajuokti ir šmeižti. Ir arkiv. kard. Bernardin, nors pats nepriklauso atsinaujinimo sąjūdžiui, pateikia praktiškas asmeniškas išvadas: "Ne kiekvienas yra pašauktas būti charizmatiku. Tačiau visi yra skatinami leisti Dievo Dvasiai juose veikti. Visi katalikai turi girdėti visuotinį Dvasios šauksmą, stipriai raginant mus keisti visų gyvenimą, atsiversti ir dvasiškai augti”.

     Nežinau, kokiame dvasiniame stovyje yra šio rašinio skaitytojas. Gal indiferentas, atšalęs, tik "sekmadieninis” katalikas, iš papratimo atliekąs savo religines pareigas. Gal toks, kuriam Viešpats sako: "Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad tu būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas... aš išspjausiu tave iš savo burnos” (Apr 3,15).

     O gal esi pasinešęs į sunkias nuodėmes, turįs blogų įpročių ir nepajėgiantis jų atsikratyti? Gal vis pasiduodantis savo silpnybėms ir apsileidimams? O kaip su religiniu apsišvietimu, bendravimu su Dievu, kaip su dvasiniu brendimu?

     Kiekvienam jų katalikų charizmatinio atsinaujinimo sąjūdžiai, būreliai gali būti gera pagalba. Norintis pasitaisyti, pakilti tenueina bent kartais į jų susirinkimus, šventes, konferencijas. Jų gyva dvasia, stipri religinė nuotaika ir broliška malda padės norinčiam pajusti savo nuodėmingumą ir šauktis Išganytojo pagalbos.

     Kita kardinolo išvada: "Ne kiekvienas nori parodyti kitiems savo giliausius jausmus arba juos išreikšti išorinai, tačiau visi yra pašaukti sueiti į asmenišką, intymų bendravimą su Jėzumi, savo Išganytoju ir Viešpačiu”.

     Ar mes stengiamės atsiliepti į tą šauksmą, būtinumą ir įsakymą: "Mylėk Dievą visa savo širdimi?” Ar jau artimai pažįstame ir mylime savo Išganytoją? Nuėjimas į tų sambūrių susirinkimus, konferencijas, dalyvavimas susitelkimo savaitgaliuose, rekolekcijose, ypač uždarose, padėjo šimtams ir tūkstančiams. Padės ir mums pajusti ir patirti Jėzaus gerumą, artumą, meilę ir atlaidumą. Padės jam atsiliepti nuoširdžia padėka, pagarba ir meile.

     Dar kita išvada: "Atsinaujinimas kviečia mus pripažinti visišką mūsų priklausomumą nuo Tėvo, ir kas esame, ir ką darome. Be to, atsinaujinimas savo pranašišku balsu yra vyrams ir moterims iššūkis atiduoti save Dievo galiai ir malonei”.

Juk pajutimas begalinio Dievo gailestingumo, parodyto mums, nusidėjėliams, sukelia taip pat pajutimą Dievo didingumo, visagalybės ir meilės savo tvariniui. Užtai kyla noras parodyti jam pagarbą, pasitikėjimą, atsidavimą, paklusnumą jo valiai ir tėviškiems įsakymams. Taip pat kyla ryžtas ir pastangos dalyvauti Išganytojo vedamoj žūtbūtinėje kovoje išgelbėti sielas, padaryti žmones laimingus ir paklusnius Dievui.

     Be to, Dievo žodis, skaitomas Šv. Rašte, girdimas per pamokslus, konferencijas, vis skatina pasivesti Dievui savo kasdieniniais darbais ir įsipareigojimais.

     Ir dar kitas kardinolo patarimas: "Nors ne visi meldžiasi kalbomis, tačiau visi yra šaukiami atidžiai ir pastoviai melstis Dvasioje už visą tikinčiųjų šventąją bendruomenę” (plg. Efez 6,18).

     Tai tas pat, ką šv. Paulius rašė: "Jūs esate gavę įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: 'Abba, Tėve! ..’ Taipogi Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti; todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais” (plg. Rom 8,15,26).

     Taigi susitelkusiam, nuolankiai prašančiam, besistengiančiam ateina Šv. Dvasia \ pagalbą. Nejučiomis prisijungusi, ji pradeda drauge su besimeldžiančiu garbinti žodžiais ar be žodžių Dievą Tėvą, išpažinti, kad "Jėzus Kristus yra Viešpats”, jausti ir reikšti jam meilę; taip pat "neišsakomais maldavimais” prašyti už artimuosius, gimines, draugus, parapiečius, kunigus, vyskupus ir visą Bažnyčią; užtarti puolusius pažįstamus ir nepažįstamus; permaldauti už nusidėjėlius; trokšti, kad visi pažintų Dievą; kad jis pats ir kiti jungtųsi su Viešpačiu Jėzumi darbuose, kančioje, mišių aukoje, Komunijoje ir dvasios ilgesiuose. Visa tai reikia "melstis Šv. Dvasioje”, o persiėmus tokiais nusiteikimais — "gyventi Šv. Dvasioje”, gyventi Kristuje, gyventi tikrąja krikščioniška dvasia.

     Kaip skaitytojas gal jau pastebėjo, charizmatinio atsinaujinimo ir kitų panašių sąjūdžių bei sambūrių kelias yra dvasinio stiprėjimo ir augimo kelias. Jis pereina tris dvasinio brendimo tarpsnius, kaip juos nusako dvasinio gyvenimo mokytojai. 1. Valymasis (purgation) nuo sunkių, lengvų ir pusiau laisvų nuodėmių, nuo netvarkingos savimylos, savigarbos ir kūniškumo. 2. Apšvietimas (illumination) — šviesėjantis pažinimas Dievo Tėvo, Jėzaus Kristaus, Šv. Dvasios, tikėjimo ir doros. 3. Trijų Švenč. Trejybės narių nuoširdesnis, gilesnis ir dažnesnis garbinimas, pastangos jungtis su Dievo valia, norais, planais ir pačiais trimis asmenimis; jų garbinimas, tarnyba ir meilė.

     Taigi tikintysis, dalyvaujantis charizmatinio atsinaujinimo ar kituose panašiuose sąjūdžiuose, yra įgalinamas siekti nuolatinio stiprėjimo ir brendimo. Kitiems jis yra nurodymas, kuriuo keliu eiti, kokiomis priemonėmis naudotis; ar bent yra paskatinimas siekti dvasinio stiprėjimo ir subrendimo. Daug tikinčiųjų pasinaudoja gydymo charizma, ir yra Dievo pagydomi iš savo dvasinių, psichinių ir kūniškų ligų. Taip pat mums yra iššūkis: jeigu jie galėjo tai pasiekti mūsų laikais — galėsiu ir aš!