Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS LAIMĖJIMAS

     Jau nepriklausomybės metu mūsų kalbininkai nuolat kėlė klausimą dėl kai kurių mūsų rašybos taisyklių, spragų, neaiškumų. Buvo siūlyta visokių reformų, bet nebuvo spėta jų įvykdyti. Atėjus į Lietuvą rusams, beveik visi mūsų žymiausieji kalbininkai pasitraukė į vakarus. Nors Lietuvoje domėjimasis kalbos dalykais nesustojo, bet trūko jėgų imtis konkretesnių ir didesnių užsimojimų. Tačiau jaunimo domėjimasis lietuvių kalba nesustojo, galbūt jis dar padidėjo. Daugelis ryžosi studijuoti universitete lietuvių kalbą. Pamažu priaugo gerų kalbininkų. Visiems buvo aišku, kad reikia tęsti dar nepriklausomybės laikais kalbininkų pradėtą rašybos suvienodinimo ir patobulinimo darbą.

     Pagaliau 1976 metais pasirodė įvairių kalbininkų kolektyvinis darbas "Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba”. Kaip šios knygos pratarmėje rašoma, čia buvo "stengtasi apžvelgti ne tik aiškius, bet ir kalbos praktikoje nenusistovėjusius rašybos bei skyrybos atvejus ir juos kiek galima suvienodinti. Atsižvelgta į spaudoje keltas pastabas bei pasiūlymus šiais klausimais. Ką nors keičiant, darbo autorių bei rengėjų tikslas buvo palengvinti lietuvių kalbos rašybą bei skyrybą”.

     1977 metais prie Lietuvos Mokslų Akademijos buvo įsteigta Lietuvių kalbos komisija, kuriai pirmininkavo K. Korsakas, o sekretoriavo K. Ulvydas. Komisija tuoj ėmėsi darbo. Pasinaudodama "Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos” rekomendacijomis, svarstė vieną po kito ten pateiktus klausimus, juos priimdama, modifikuodama ar atmesdama.

     1984 m. ši komisija buvo atnaujinta: pirmininku buvo išrinktas J. Palionis, o sekretorium — A. Piročkinas. Komisija tęsė darbą toliau, ypač daug diskutuodama ir svarstydama svetimų kalbų asmenvardžių it vietovardžių rašymą bei transkripciją.

     Po šios įžangos-paaiškinimo grįžkime prie rašinėlio temos — koks buvo tas Lietuvių kalbos komisijos laimėjimas? Minėtame leidinyje "Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba”, aiškinant apie didžiųjų raidžiu rašymą, tarp kitko buvo minima, kad didžiąja raide rašomi švenčių pavadinimai: Naujieji metai, Gegužės pirmoji, Pergalės diena, Tarptautinė moters diena... Joninės, Petrinės, Užgavėnės, Sekminės, Kalėdos, Žolinė, Vėlinės, Velykos.

     Kai komisija svarstė šį klausimą, matyt, įsikišo Partija ir po komunistinių švenčių išskaičiavimo liepė pridėti šią pastabą: "Tokie švenčių pavadinimai, kaip: joninės, pet-rinės, vėlinės, užgavėnes, sekminės, kalėdos, velykos, pagal įsigalėjusią tarybinių metų tradiciją, rašomi mažąja raide”. Taip buvo komisijos nutarta 1978 m. kovo 30 d. Bet štai 1987 m. kovo 19 d. komisijos buvo nutarta tą pastabą išbraukti. Tai čia ir yra tas mūsų minėtas komisijos laimėjimas, dėl ko ją reikia sveikinti.

     Ta pridėta pastaba, tas įsakymas švenčių vardus rašyti mažąja raide, be abejo, buvo tikra nesąmonė ir kvailystė. Tokius žodžius vartojo ir vienas aukštas partijos pareigūnas, su kuriuo kartą teko šiuo klausimu kalbėtis. Kiekvienam aišku, kad toji pastaba buvo įdėta ne kokiais nors moksliniais ar lingvistiniais sumetimais, bet grynai partiniais ir ateistiniais. Kaip mes, tikintieji. Dievo vardą iš pagarbos rašome didžiąja raide, taip jie, netikintieji, krikščioniškų švenčių vardus norėjo rašyti mažąja raide iš paniekos.

     Visi šios komisijos nutarimai buvo pirmiau spausdinami "Kalbos kultūroje”, "Mūsų kalboje” ir kituose leidiniuose; dabar jie visi išleisti atskira brošiūrėle "Mokslo” leidyklos Vilniuje 1987 m. Tiems, kurie domisi mūsų rašyba, būtų naudinga šią brožiūrėlę įsigyti per savo draugus ir pažįstamus Lietuvoje. Brošiūrėlės pavadinimas: "Lietuvių kalbos komisijos nutarimai”.