Mielasis Žirmūnai,

     Tegul ir ne Jums buvo adresuotas paskutinis laiškas šeimos reikalais (LL, 1987 m., Nr. 11, p. 380), bet manau, kad jis buvo ir Jums naudingas, nors ir mergaitei rašytas.

     "Bepigu jums, kunigams, kalbėti apie geros, sėkmingos šeimos idealus, kai patys šeimų neturite ir jų problemų neišgyvenate. Idealai eina savo keliu, o gyvenimas — savo. Kažin ar yra, ar gali būti tokių idealių šeimų kasdieniniame, konkrečiame gyvenime?” Tai ne vienas yra išsitaręs. Todėl šį kartą ir noriu atkreipti Jūsų dėmesį nors į vienos gražios, idealios šeimos pavyzdį. Tokių šeimų yra ir daugiau, bet, viename laiške visų neaprašysi. O jos spinduliuoja savo aplinkai ir apčiuopiamai rodo. kad ir šiais supermoderniais amerikietiški gyvenimo laikais gali būti ir yra tikrai krikščioniškų šeimų.

Ralph Martin su žmona ir šešiais vaikais.

     Čia aprašomos šeimos tėvą teko man sutikti porą kartų ir klausytis jo paskaitų. Klausėmės daugiau kaip 900 kunigų. Visi susižavėjome tiek jo mintimis, tiek duodamais konkrečiais gyvenimo pavyzdžiais Tas šešių vaikų tėvas yra Ralph Martin Keletą metų darbavosi Belgijoje ir kituose Europos kraštuose. Dabar jau ilgesnį laiką veikia Ann Arbor, Michigan. Yra išleisti keletas jo knygų aktualiomis mūsų laikų problemomis. Jo knygos turi pasisekimą net ir jaunimo tarpe. Šiemet sukanka 20 jo vedybinio gyvenimo metų. Ta proga vienas žurnalistas užsuko pasikalbėti su juo ir su jo žmona. Pokalbis buvo išspausdintas "Servant Ministries” žurnale, 1987 m. gruodžio mėn. numeryje. Manau bus verta Jums irkitiems į tą pokalbį įsigilinti, rengiantis kurti krikščionišką šeimą.

     ŽURNALISTAS: Šiais metais jūs minėsite savo vedybinio gyvenimo 20 melų sukaktį. Kokie būtų jūsų prisiminimai, žiūrint į nueitą 'šeimos gyveninio kelią?

     ONA: Pirmas mano įspūdis — kaip greitai prabėgo tie mūsų gyvenimo meteliai! Tiesa, visi taip sakome, ir tai yra tikri tiesa. Dabar tie 20 metų neatrodo labai ilgas laikas, ir šešetas vaikų nebeatrodo tokia didelė šeima. Gal todėl, kad jie patys jau ir apsirengia, ir dantis išsivalo. Esu dėkinga už kiekvieną savo vaiką ir, žinoma, ir Ralph. Jis man yra toks vyras, kokio aš visada norėjau — dievobaimingas vyras.

     RALPH: Kai aš pažvelgiu atgal, junti užliejantį dėkingumo jausmą Dievui, kai jis mane palaimino tokia pasišventusi krikščioniška žmona, tokia moterimi, kur drauge su manimi gali kelti savo mintis ir širdį prie Dievo. Juk tai yra visų svarbiausias ir labiausiai pageidautinas žmonos brruožas. Aš tai numačiau jau prieš vedybas, nors dar ne taip aiškiai. Dabar tai žinau iš patirties.

     Mudu su Ona visą savo vedybinį gyvenimą esame krikščioniško sąjūdžio "Dievo Žodis” nariai, kuriam taip pat sukanka 20 metų. Už tai taip pat esame Dievui dėkingi. "Dievo Žodžio” sąjūdis prasidėjo, trims vyrams ir man atsikėlus į Ann Arbor darbuotis Michigan valstybinio universiteto katalikų studentų tarpe. Dabar sąjūdžiui priklauso 1700 suaugusių asmenų. Jis tapo ekumeniniu. Ona ir aš buvome pirmoji susituokusi sąjūdžio pora, o vyriausias mūsų sūnus — pirmasis jame gimęs vaikas. Dabar Dievas padidino mūsų vaikų skaičių iki 1300.

     ŽURN.: Užsiminėte apie vaikus. Koks judviejų patyrimas per tuos 20 metų?

     RALPH: Svarbiausias ir paprasčiausias dalykas tai yra tas, kad vis jutome, kaip labai mums reikalinga Dievo pagalba. Mes negalime auginti vaikų vien savo jėgomis ir išmintimi. Mudu nuolat ieškome Dievo ir meldžiamės už vaikus bei už save pačius. Kartais tikroji problema nėra vaikai, bet mes patys — tėvai.

     Mes taip pat žinome, kad nei mūsų natūralieji sugebėjimai, nei mūsų krikščioniškoji bendrija negali garantuoti, kad mūsų vaikai ištvers ir nenutols nuo tikėjimo. Dabar dar jie visi tebemyli Dievą ir nori sekti Kristumi. Bet šiais laikais veikia stiprios įtakos atitraukti jaunimą nuo Kristaus. Todėl Ona ir aš dažnai meldžiamės, prašydami Dievą išminties ir pasigailėjimo.

     ONA: Vaikus auginant, Viešpats parodė pagrindinį dalyką — pasitikėti Juo, atliekant gimdytojų vaidmenį. Tai ne visuomet lengva! Bet kai susirūpinu kuria nors iškylančia problema, kreipiuosi į Jį. Jis man parodo, kad vaikai yra Jo ir kad Jis juos globoja.

     Šiemet viena opiai jautri sritis buvo patikėti Viešpačiui vaikų mokslinimą. Iki šiol kasmet siuntėme vaikus į katalikiškas mokyklas. Šiais metais yra kas kita. Elzbietukė eina į krikščionišką "Dievo Žodžio” vadovaujamą mokyklą, bet kiti mūsų vaikai eina į viešąsias mokyklas. Rachelė su Katriute eina į artimiausią mūsų gatvėje esančią mokyklą, o Jonas su Marija — į vietinę aukštesniąją mokyklą. Tos mokyklos aplinka yra labai nevarkinga. Aš jaučiuosi labai nejaukiai ir nerami, kad juodu turi kasdien susidurti su ta bloga aplinka.

     RALPH: Kaip daugelis mūsų laikų aukštesniųjų mokyklų, taip ir ši yra labai supasaulėjusi ir materialistinė. Daugelis mokinių "bando” narkotikus ir seksą. Daugelis jų ateina iš pairusių šeimų. Mokykloje vyrauja jokių taisyklių nežabojamas elgesys, nepagarba mokytojams ar bet kuriam kitam autoritetui.

     Įvairios grupės, pvz., "Planned Parenthood”, skleidžia stiprią ideologinę propagandą. Jos apmoka kai kuriuos studentus ir juos moko, kaip tą propagandą skleisti, būti savo draugams "patarėjais” ir "šaltiniais”. Jų nusiteikimas yra toks, kad priešvedybinis lytinis santykiavimas esąs visai normalus ir geras dalykas, kad problema nėra lytinis palaidumas (tokio visiškai nėra!), o tik kaip išvengti pastojimo...

     ONA: Klasės draugai ir draugės taip pat visaip spaudžia įsijungti į visokias grupeles (gangs), kurios, mums atrodo, nieko gero nežada. Bet mudu su Ralph manome, kad mūsų vaikai toje mokykloje yra tik mokslo žinių pasisemti, o gyvenimo bei ryšių centras yra šeima ir krikščioniškoji bendrija. Tai reiškia, jog dažnai jiems reikia pasakyti — ne! Mums, tėvams, tenka grumtis su ta problema, tačiau mes žinome, kad reikia daryti tai, kas teisinga, nors vaikams tai ir nepatiktų.

     RALPH: Joną ir Mariją būtume galėję siųsti į katalikišką mokyklą, bet, atvirai kalbant, mes manėme, kad ten juos gali sumaišyti. Kai kurių katalikiškų mokyklų atmosfera yra gana pasaulietiška. Tai gali sukelti vaikams abejonių, kas yra tikrasis Kristaus mokslas. Viešųjų mokyklų atmosfera yra bloga, bet jose yra gana aiškus skirtumas tarp Dievo ir pasaulio karalystės. Tai padeda mūsų vaikams lengviau susiorientuoti, kas yra teisinga ir kas neteisinga, o katalikiškoje, bet liberališkos atmosferos prisigėrusioje mokykloje jiems būsų sunkiau susigaudyti ir atskirti tiesą nuo atmieštos krikščionybės.

Ibaraki paviljonas, Tsukuba, Japonijoje.

     Mudu su Ona taip pat galvojome, kad galėtų būti naudinga mudviejų vyresniesiems vaikams susidurti su tokiu pasauliu, kokį jie ras, išėję į gyvenimą. Mes stengiamės juos aprūpinti stipresniais šeimos ir mūsų bendrijos ryšiais. Tai gal nebūtų galima patarti visoms šeimoms, bet mūsų šeimoje iki šiol, atrodo, šis metodas turi gerų pasekmių.

     ŽURN.: Koks yra svarbiausias ir pirmutinis jūsų vaikų auklėjimo tikslas?

     ONA: Mes labiausiai rūpinamės ir norime, kad vaikai patektų į dangų. Mums nėra svarbiausias rūpestis, kad vaikai būtų populiarūs, turtingi ar sėkmingi šiame gyvenime. Mes norime, kad jie gyventų su Dievu ir dėl Dievo.

     Jau prieš metus vaikai patyrė didelį dangaus troškimą, kai netikėtai žuvaudamas nuskendo labai artimas ir mylimas jų pusbrolis Tim. Jo mirtis buvo stiprus smūgis mūsų šeimai. Visi gyvai pajutom, kaip yra svarbu visuomet būti pasirengusiam bet kurią akimirką susitikti su Dievu. Tim buvo pasirengęs. Jis nuoširdžiai mylėjo Viešpatį, ir mes tikime, kad jis yra su Juo. Dabar, kai mūsų vaikai pagalvoja apie savo kelionę į dangų, jie savaime pagalvoja ir tai, kad ten vėl bus drauge su Tim. Tai skatina juos dorai gyventi.

     RALPH: Tim žuvo netrukus po kitos mūsų gero kaimyno ir draugo mirties automobilio avarijoje. MikeWatson buvo arti 40 m. amžiaus, "Dievo Žodžio” sąjūdžio narys, geras vyras žmonai ir geras tėvas vaikams ir tikrai pasiaukojęs Dievui. Jo mirtis surišo mus dar tvirtesniu ryšiu su "anuo pasauliu”. Mes jautriai išgyvenome tą tikrovę, jog dangus yra tikroji mūsų tėviškė.

     Kartais vaikai klausia: "Ar galima tai daryti? Ar galima?” Tada Ona ir aš klausiame save: "Ar tai, ko vaikas prašo, artins jį prie dangaus, ar nuo jo tolins? Ar stiprins, ar silpnins jo troškimą sekti Viešpačiu?” Tai yra mūsų kriterijus ir viską nulemianti pirmenybė, auklėjant savo vaikus.

     ŽURN.: Koks yra jūsų šeimyninio gyvenimo stilius? Jus pažįstantieji sako, kad pas jus viskas yra labai kuklu ir paprasta. Ar tai tiesa?

     RALPH: Esame nusiteikę pasitikėti Dievu, kad Jis aprūpins visus tikruosius mūsų reikalus. Kartais turėjome daugiau, kartais mažiau. Kai mudu susituokėme, mano mėnesinė alga buvo 125 dol., o visas abiejų turtas tilpo nedidelio automobilio bagažinėje. Bet Viešpats mudu laimino. Dabar turime didelius namus savo šeimai ir dar vietos svečiams priimti. Neturime madingos prabangos, bet yra patogu ir išnaudojama kiekviena namų pėda. Turime 1987 metų Fordo "Station wagon” — jo mums pakanka.

     Kartais turėjome daugiau negu mums reikėjo. Tada galėjome padėti kitiems. Kai kartais per mažai turėjome, tada kiti mums padėjo. Kiekvienu atveju stengiamės nepaleisti iš akių tai, jog turime tarnauti Dievui, o darydami tai, ką turime daryti, žinome, kad Viešpats pasirūpins mumis.

     ONA: Sunku priskirti mūsų gyvenimo stilių kuriai nors kategorijai. Tiesa, daug kas mano, kad mes gyvename labai kukliai. Bet tai yra reliatyvu. Neseniai turėjome svečią iš neturtingo Afrikos krašto. Mūsų dideli namai ir viskas, ką turime, jam darė didelį įspūdį, nors tai, ką turime, amerikiečių akimis žiūrint, yra gana paprasta ir kuklu. Kas bebūtų, stengiamės būti patenkinti tuo, ką Viešpats mums parūpina, negeisdami ką nors daugiau. Stengiamės persiimti apaštalo Pauliaus nusiteikimu, kaip jis rašo filipiečiams: "Aš išmokau būti patenkintas savo būkle. Moku gyventi vargingai ir moku būti turtingas” (4,11). Norime priimti ir riebius, ir liesus laikus, kokius Viešpats panorės suteikti.

     Ralph ir aš visada bandome pavesti Dievo karalystės valiai visus savo išteklius. Kai prašėme namų, vis prašėme tokių, kad galėtume priimti svečius. Ir Jis mums parūpino tokius namus. Per daugelį metų turėjome daug svečių. Jie mums buvo didelė palaima.

     RALPH: Manau, galima sakyti, jog svetingumas yra mūsų gyvenimo stiliaus dalis. Tai jau yra tapę antra mūsų prigimtimi taip, kad mes to jau nė nepastebime, kiek šioje srityje padarome. Atverti svečiams savo namus buvo gera proga pasitarnauti mūsų krikščionims broliams ir sesėms. Tačiau nemanau, kad mudu su Ona būtume kada nors susėdę ir tarę: "Dabar būsime svetingi”. Tai atsitinka kažkaip savaime.

     Neilgai trukus po vedybų, pradėjome atverti savo duris pavieniams mūsų krikščioniškosios bendrijos nariams. Daug kas su mumis gyveno. Tiek daug, kad jau nebežinome nė jų skaičiaus. Ir dabar turime du nevedusius gyventojus ir vieną merginą. Visi trys yra labai pasiaukoję Dievui, ir jų pavyzdys turi daug įtakos mūsų vaikams.

     ŽURN.: Ką patartumėte šių eilučių skaitytojams?

     RALPH: Būkite artimi Viešpačiui. To mudu visada siekėme. Stengiamės vienas antrą padrąsinti ieškoti, klausyti ir pasitikėti Dievu bei tapti šventi. Su kiekvienais praeinančiais metais vis stipriau jaučiame, kad mūsų išsilaikymo viltis yra būti visai arti Dievo. Dabar tai yra svarbesnis ir kritiškesnis reikalas negu bet kada anksčiau.

     ONA: Sutinku. Dar pridėčiau, kad svarbi dalis laikymosi arti Dievo yra ištikimybė asmeniškai maldai. Kartais dėl jos tenka gerokai pasitempti. Tai pareina nuo aplinkybių. Bet pagaliau įsitikinau ir juste pajutau, kad pats svarbiausias dienos reikalas yra pabuvoti ir pabendrauti su Dievu. Dabar nė kiek nerūpi, ko tai pareikalautų — gal neatsiliepti į čirškiantį telefoną, gal kiek vėliau pakloti lovą ar kas kita bebūtų. Dievas pirmoje vietoje, todėl skiriu laiko maldai ir to laikausi.

     Maldos metu Viešpats man vadovauja ir skatina teisingai žiūrėti į gyvenimą bei visus jo reikalus. Jeigu Jis visa to ir nedarytų, tai vis tiek aš Jam būčiau skolinga šlovinti, garbinti ir dėkoti vien todėl, kad Jis yra Dievas, o aš Jo kūrinys. Taigi, ką norėčiau visiems savo draugams pasakyti, yra tai, ką pati patiriu: kasdien skirti laiko praleisti su Dievu!

     Tai va, Žirmūnai, ar nėra dėl ko pasidžiaugti ir ko pasimokyti iš tos šeimos gyvenimo? Tokių šeimų yra ir daugiau, tik mes nekreipiame į jas dėmesio, o jos nedrįsta neužkalbintos dalytis su mumis nei savo išgyvenimais, nei savo šeimos gyvenimo stiliumi. Todėl ir nepatiriame, kaip nuostabiai Dievas veikia tiek paskirų asmenų sielose, tiek šeimų gyvenimo reikaluose.

     Svajoji susikurti laimingą šeimą, tai, Ralph ir Onos pavyzdžiu, padaryk Dievą savo ir savo šeimos gyvenimo centru, širdimi ir ašimi, apie kurią viskas suktųsi. Tada ir linksmomis, ir sunkiomis valandomis Viešpaties palaima visada jus lydės.

     Sudiev iki kito karto!

Kun. Jonas