DANUTĖ BINDOKIENĖ
Sekminės —visame krikščioniškame pasaulyje švenčiama Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė. Senovės lietuviai, dar būdami pagonys, tuo metų laiku švęsdavo pavasario ir žalumynų šventę, kurios daug papročių perkelta į dabartines Sekmines. Iš tikrųjų ne vienoje lietuvių šventėje gražiai susipynę senieji-pagoniškieji ir naujesnieji-krikščioniškieji šventimo būdai. Jie tarp savęs nesivaržo, vieni kitiems nekliudo, bet sukuria labai turtingas ir gražias tradicijas, kurios puošia tautos veidą.
Sekminių augalas — jaunas, žalias, kvepiantis, neseniai išsprogęs beržas. Berželiais ar bent berželių šakomis namus Sekminėse puošti yra būtina. Pvz., abipus išlaukinių durų pastatomi du jauni beržiukai, kad namų šeimininkas ir šeimininkė visus metus gražiai tarpusavyje sugyventų. Žmonės stengdavosi namų pastogę ar bent kambarių palubes apkaišyti beržo šakomis, kad Šv. Dvasia (kurią liaudis įsivaizdavo baltu balandėliu), atskridusi į tuos namus, turėtų kur nutūpti ir pailsėti. Tada visi namų gyventojai gyvens taikoje, bus linksmi ir laimingi.
Berželių šakos ar kiti žalumynai po Sekminių neišmetami: sudžiovinami ir pagarbiai laikomi visus metus. Tokių sudžiovintų berželių dūmai nubaido piktas dvasias, apsaugo naujai pastatytą pastatą nuo visokių negerovių; gali į šalį nukreipti piktą audros debesį ir pan.
Sekminių vaišių stalas taip pat puošiamas beržo šakelėmis. Svarbiausias vaišių patiekalas — kiaušinienė. Kai kuriose Lietuvos vietose šeimininkė virdavo virtinukus ("koldūnus”) su varške ar mėsa. Kiekvienas šeimos narys turėdavo suvalgyti po septynis virtinius, tai tuomet visus metus bus sveikas.
Seniau Lietuvoje Sekminės buvo piemenėlių šventė. Jie vaišindavosi, linksmindavosi, tą dieną neganydavo gyvulių. Iš vakaro pripindavo vainikų iš laukinių gėlių, kurios tuo metų laiku pievose marguote marguodavo, tais vainikais papuošdavo karves ir taip vainikuotas pargindavo namo. Už tai šeimininkės juos apdovanodavo. Nors dabar neturime piemenėlių ir karvių kaimenių, bet yra pasilikęs posakis, taikomas moteriškei ar merginai, kuri per daug apsikabinėjusi gėlėmis (pvz., labai gėlėta suknele, skrybėlaite, prisisegusi didžiausią gėlių puokštelę ir t.t.), kad ji "vainikuota, kaip karvė per Sekmines”.
Kadangi piemenėliai daugiausia buvo nedideli vaikai (iki maždaug 13-14 metų, o kai kada tik iki 10-11 m.), Sekmines galime lengvai paversti ypatinga vaikų švente.
Pirmiausia vaikai turi stengtis kuo anksčiau atsikelti. Jeigu kas Sekminėse ilgai miega, visus metus bus miegalius, tinginys, nejudrus. Vaikus reikia paplakti žalia beržo šakele, kad būtų žvalūs, linksmi ir sveiki. Kadangi piemenėliai Sekminėse gaudavo dovanų, vaikams galėtų būti paruoštos nedidelės dovanėlės, ypač saldumynai (piemenėlių dovanos dažniausiai būdavo kiaušiniai, pyragas, specialios bandelės, o kartais ir pinigai).
Sekminėse leidžiama vaikams gaminti pusryčius, kepant kiaušinienę visai šeimai. Į Sekminių puotą galima pasikviesti vaikų draugus ir kaimynų jaunimą. Jeigu norėtume laikytis senovės lietuvių piemenėlių tradicijos, tai kelių šeimų vaikai gali susirinkti į vienus namus, kiekvienas atsinešdamas kokį patiekalą, kurį pats pagamina puotai (žinoma, gali padėti ir mama). Piemenėliai savo puotai valgius gamindavo lauke, ant laužo, tai gera proga ir vaišes daryti prie laužo, kepti dešreles ir pan. Kad puota būtų linksmesnė, vaikai suorganizuoja "Sekminių orkestrą”, pamėgdžiodami piemenėlių ragelių muziką. Nupirkus pigių dūdelių, lūpinių armonikėlių, švilpynių ir kitų panašių instrumentų, tiek, kad užtektų kiekvienam vaikui, tai galima lengvai įgyvendinti. Žinoma, Lietuvoje piemenėliai dūduodavo savo pasigamintomis karklo žievės švilpynėmis, skudučiais, bet galime apsieiti ir su pirktiniais žaisliukais.
Sekminėse reikia suptis sūpuoklėse. Kieme po aukštu medžiu įtaisomos sūpuoklės, jų virvės apkaišomos žalumynais, ir jaunimas supasi, dainuoja. Iš viso Sekmines geriau švęsti lauke, miške, pievoje. Jaunimas susirenka, atsineša valgių ir gėrimų, pasisamdo muzikantą ir praleidžia dieną gamtoje. Mergaitės mėgina sužinoti, kuris bernelis jas mylės, už kurio ištekės. Jos pina vainikėlius iš laukinių žiedų. Prie kiekvieno vainikėlio prisega popieriuką su vyrišku vardu, o prie vieno — savo vardą. Vakare vainikėlius suleidžia į vandenį (tvenkinį, baseiną, pagaliau — net į vonią, pripiltą vandens). Ryte reikia žiūrėti, kuris vainikėlis su vyro vardu yra šalia jos vardo. Tai bus jos išrinktasis. Jeigu mergaitės vainikėlis plūduriuoja vienas, tais metais ji pasiliks viena. Jeigu mergaitės vainikėlis nuskęsta, tai jau blogai — tais metais ji labai sunkiai sirgs, bus nelaiminga arba net mirs.