A. SAULAITIS, S.J.

L KELIONĖ

     Pustūkstantinį kartą prie vartelių įteiki keleivio bilietą, tačiau kojos lyg debesėliu neša į lėktuvo palangę. Nepadeda nė stipriai prisirištas dirželis, kai skrendi ten, į kur mintys, lyg kačiuko akims atsivėrus, nuo pačios vaikystės kasdien lekia Mato Šimonio rodomon kryptin: "Ten! .

     Pro langelį pastovioji Šiaurės Žvaigždė su ja supančiais žvaigždynais visą naktį jaukiai liudija lėktuvo tikslią kryptį. Nuskridęs visada galėsi į šias mėgstamas drauges, kaip į atramos tašką, pažvelgti.

“Salus Populi Romani” (XII simtm.) Romos S. Maria Maggiore bazilikoje.

     Ar žmogus mokėsi naujoje aplinkoje elgtis? Ar išeis būti mandagiu, maloniu, atidžiai klausytis ir atsiliepti? Jau prie kelių skirtingų kultūrų pavyko priprasti, o šį kartą? .. Jei teko susidraugauti su lietuviais keliolikoje kraštų, negi šioje šalyje nesiseks? Irgi negi svetimieji sudrums tą ryšį, kuris yra mūsų paveldas, teisė ir nuosavybė?

     Smagūs suomiai sulipa pramoginiam savaitgaliui Maskvon. Lėktuvą pripildo savo klegesiu. Tik prieš pat tūpimo posūkius, lyg į liūto nasrus, pasklinda jų giesmė, primenanti kiekvieną Suomijos gyvenvietę, "net mažiausią kaimelį”, kuriame meilingai prižiūrimas tėvams ir dėdėms, gal ir broliams, paminklas.

     Persėdimame Maskvos aerodrome lipame nuovargio užsitarnautai vakarienei. Kaip šukuosena, apranga paženklina vietinę madą, taip ir šių praeivių keleivių rūbai liudija vakarietišką kilmę. "Žiūrėk, — savo globėjoms pirštais rodo krūvelė vaikų, — jie lietuviškai kalba!” Jau vien dėl šių vaikučių nuostabos apsimokėjo vos ne pusšimčio metų pastangos sava tauta didžiuotis?

     Lėktuvėlio į Vilnių lakūnas bei įgula lietuviška, lietuviški paaiškinimai apie saugumą ir skrydį. Ir vaikai su moterimis už ateivių sulipa. "Kad čia mums irgi svetima šalis”, — prasitarta pašnekesyje. Mes — vieni ir kiti — to paties likimo — ir lėkimo keleiviai.

     Neatsisėdo šalia vaikelis didelėm akytėm, smalsia nosyte, o vietą užėmė Lietuvoje gyvenantis kitatautis. Malonus ir paslaugus, įmaišo anglišką žodį, kai uolioms pastangoms lietuviško pritrūksta. Susimąsto ir kaimynas, kai virš Vilniaus sukame. Bent lietuviai — svetimųjų valdomi, o rusai — jau šimtmečius savųjų spaudžiami.

     Lėktuvo posūkis aplenkia vidurnakčio tamsaus ir tiršto rūko apdengtą Vilnių, išsitiesia nutūpti. Pro šaltį skverbiamės į vargingai apšviestą, pilną pasitinkančių patalpą. Lyg kiekvienas atvykėlis būtų artimasis — akys žėri virš gėlių ir rūtų, rūtų puokščių. Ar laukia, ar atpažins? Ar sulyginsi veidą su ištirtos nuotraukos giliu įspaudu kažkur už akių? Ir staiga ir glėbis, ir vėlyvo vakaro vėjo glostyti skruostai, ir darželyje išaugusios rūtos, tiesios kaip ir mes liūto nasruose.

     Pirmojo ryto užuolaidos noriai atskleidžia Vilniaus ūkanotus kalnelius, šarmu aptrauktas pustuštes gatves, ūkanotus kalnelius, tokius netikėtai aukštus bokštus, pro šimtmečius žvelgiančią pilį. Neris teka kaip tekėjusi amžiais, ramiai į savo tikslą traukdama, dar mieliau nugara nešdama judrias antytes, turėdama dar ir savų sumanymų, kurių nė peršami neišblaškytų.

     Pirmieji pusryčiai, lietuviškai vaišingi, prikrauti dubenys ir lėkštės. Veltui tarp arbatos virdulių dairomės kavos. Šios deficitinės prekės visą laiką viešbutyje nebuvo. Kai sumanyta dolerinėje nusipirkti, kas rytą atsinešta ir su pažįstamais pasidalinta, o išvykstant — naujiems turistams perleista, kas liko.

     Lapkritis — arti šalnos, žiemys traukia tarp Vilniaus pastatų, gatvėmis, upės pakraščiais. Jei nebūtum girdėjęs apie "angelus sargus”, sukrustum pajutęs, kad po miestą tas pats veidas, rankos be visiems įprasto parduotuvių krepšelio, pirštai užantyje prie radijo siųstuvėlio, baltas automobilis lygiagrete gatve, prigesintos jo šviesos šoninėje gatvelėje, tuo pačiu veidu, lyg paklydęs asmuo aukštyn žemyn laiptinėse, prie dolerinės, paskui vežėją ar sustojęs tą patį nuobodžiosios "Tiesos” puslapį laukdamas skaito. Ilgos ir jūsų valandos, tas pats šaltis perpučia odinius švarkus ir vyrų, ir moterų. Visi turime savus uždavinius ir savo vaidmenį.

     Pirmom naktim viešbučio mažyčio kambarėlio lovon puolęs neužmiegi taip ramiai, kol nenubrauki erzelio, užtaisyto žavesį gimtąja žeme ir savo žmonėmis pakeisti akiplėšišku sekiojimu pakrūmiais, pakrančių takeliais, autobusais, parkais. Vargas jums, vargšeliai, klampynėse, kurių net pati santvarka nesuvokia. O laisvas žmogus taip lengvai nesiduoda net ir kelioms dienoms kalinamas.

     Sąžiningas seklys šaltą naktį patamsyje per arti priėjęs, siaurame takelyje nespėja apsisukti ir pasilenkęs kalbina praeinančios moters vedamą šunelį, kuriam, regis, aiškinimai galėtų būti labiau suprantami. Ir tarp kiemo tvorų užsukęs, turi slėptis už mūro, kol iš tarpnamio kišenės turistas su draugais išeis. Nepamesk mūsų, vargšeli, kad neturėtum bėdos! O jei kada pas mus atvyksi, mielai rodysiu viską, kas tik tau įdomu — ir niekam nei nemanysiu atpasakoti.

     Perone siuva šaltas vėjas, keleiviai, išlydintieji, tarnautojai, visokie unifirmuotieji, lagaminų ratai, įlipantys ir išlipantys ir vėl lipantys. Jausmai išsekę, akys linksta, kaip dėkinga širdis, norinti viską į šiltą lizdelį susidėti, kai vieną po kito — ir dar kartą — apkabini. "Atsimink, nosį aukštai iškelk!”, parodo pirštu, savąją pakeldamas, mielas asmuo, kai minia pro judantį langą vis greičiau traukia.

     Švilpia ratai, sniegas, ir netrukus sodybėlės vargingos, ne mūsų statybos. Pro langus į tamsą žvelgiam, išvykę už Lietuvos ribų. "Dabar pažiūrėsime mūsų žemių, taria bendrakeleivis, kai matome senovės kunigaikštijos miestų užrašus, ir dešimtį valandų lekiame tais keliais, kuriais šimtmečius raiti lankė, valdė ir gynė.

     Perpildytas traukinys; rusaitės patarnautojos geria karštą arbatą, kol po vieną suminga. Rusas kareivėlis be vietos tarpduryje stovi — negi nepasiūlysi jam keletą akimirkų gulte pamiegoti, kaip karo metu lietuviai vandeniu, duona, kažkokia paskutine bulve pasigailėdavo to praeivio, likimo varomo žmogaus?

     Sustoja Maskvos turizmo autobusas arčiau dolerinės negu kitoje gatvės pusėje senove puošto vienuolyno. Mūsų būrelis įsakmiai stengiasi kiekvieną popietės bažnyčią apžiūrėti, aplankyti. Miestas — kaip miestas, tik akį pagauna kažkokio pakelės pastato tinkuoton sienon drąsiai įrėžtas žodis — LIETUVA.

     Muitinėje kaip ant žarijų vienas kitą sergim, kad tik nebūtų to įkyraus vargo, kurį ir keleiviams, ir tarnautojams kažkas kaip letena užkrovė. Be veido išraiškos, tiesus suomis giliom akim iš paskos lydi.

2. GEDIMINO AIKŠTĖJE

     Muziejuje tikrieji rodiniai, šimtą kartų nuotraukose ar piešiniuose matyti, perpiešti, lipdyti, aprašyti, pasakojimais jaunesniems apipinti — laisvosios Kunigaikštijos ir 1863 m. sukilėlių vėliavos, akmens amžiaus sumanūs kūriniai, darbštūs įrankiai... Senelis anūkėlį veda, daug nesakydamas, ilgiau sustodamas prie tų eksponatų, kurie visada mums svarbūs.

     Pasijunti lyg šventovėje, girdėdamas muziejaus vadovę, pradžios mokyklos mokiniams aiškinančią apie lietuviškas juostas — jų simboliką, reikšmę, naudojimą, iškilmingumą, ilgą kelionę nuo žaliavos ligi audinio. "Vaikai, to niekad neužmirškite!” Po to vaikams patraukliau rūbinėje žaisti negu Lenino nuopelnų žmonijai po ekspozicijos sales knisinėtis.

     Maskvos lėktuvinės tarnautojos išdalino raudonai spalvingus Spalio revoliucijos 70-mečio medalius, o nuo Gedimino aikštės šaligatvio pakraščio stebime eiseną-paradą, apie kurį nuo vaikystės girdėjome. Jau plakatai nuo tų laikų į dviračių ratus atremti, tarp vėliavų jaunimas besibakstydamas šaukia "Valio!” ligi tribūnos. O kai tūkstantinė minia siauromis amžių gatvelėmis skirstosi, tarp gotikos, klasikos, baroko ir modernių statmenų aidi tik liaudies dainos.

     Jautiesi, lyg neturėtum matyti Spalio žygiuotės žalsvų pabūklų — senų raketų, sunkvežimių, šarvuočių, dažais per daug apteptų patrankų. Gal žvilgis įpareigos Vakaruose lūpas sučiaupti?.. Liko atmintyje tik pati tikrovė — šia gatve traukė kryžiuočių, švedų, prancūzų, caro, vokiečių, lenkų, sovietų eilės. Už patrankos rodiklio sėdi vargšas Azijos kareivėlis, toli nuo namų ir toli nuo gatvės pakraščiuose stovinčiųjų.

     O, tos rudens ūkanotos naktys prie Vilniaus katedros! Vos vos pro miesto šviesas matosi žvaigždelės, o čia prieš akis — didinga ir be galo daili mūsų tikėjimo tėviškė. Stuokos-Gucevičiaus vaizdinys kas naktį iš naujo savo slėpingumu prabyla ir, neatsitraukdamas nuo savo žemės, pakyla už laiko į kitą erdvę.

     Šimtus katedrų matei, lankei, apžiūrėjai, pajutai, vieną kitą pamilai mintim, malda, žvake, bet ši, bet ši! ..

     Taip aukštos, didingos katedros prieangio statulos — rodos, dar kiek palaukusios žingsnį žengs varpinės pusėn į milžinų tarpą.

     Lentų liepteliai tarp rūsio kasinių, 37-ių voltų šviesytės kaip reti karoliai jungia didikų kapus gotikos skliautų šimtmečius. "Kai kartą lankėsi Amerikos lietuvis, — pasigirsta žodžiai, — ne paliesti, o pabučiuoti norėjo karalių mūrus”. Ir lūpos, godžiai prie rupaus akmens prisispaudusios, iš praeities stiprybės pagarbiai semia.

     Giliame požemyje, dumblo mirkomi, ilsisi dar nežinomos praeities kaulai, jaukiai ant ledyno pilko žvyro sugulę, ramiai laukdami Prisikėlimo dienos.

     Už sprindžio tarp ankstyvesniųjų ir Vytauto mūsų — seniausia ligi šiol Lietuvoje atrasta sieninė tapyba. Nė pirštai nedrįstų paliesti tik žavesiu apsaugoto mūsų tikėjimo kūrinio — prie dviejų liudininkų mus visus į glėbį kviečiančios ištiestos Viešpaties rankos.

3. VILNIAUS MIESTAS

     Algirdo žmonoms — dvi margos cerkvės, dailios kaip jo pagarba moterims ir jų tikybai. Viena — tikriausiai švelni, kukli, jautri, o antroji — jei bokštai prabiltų — smarki ir ugninga, tarp ramiai tylesnių ir sąmoningai lėtesnių pakliuvus. Plačiabarzdis senelis popas jaunavedžiams dėsto apie vedybinį gyvenimą gal visai taip, kaip čia pat kadaise.

     Švaresnės Vilnelės papildyta, Neris kantriai ir tą naštą neša: didmiesčio įmonių, gyvenviečių ir gatvių nuotekas, kai šeimininkai netikri.

     Per rengiamo vandentiekio griovius pro mūrą į Šv. Mikalojaus bažnytėlę, lietuviškiausią iš visų. Gotiniai jos griaučiai į save įsunkia mintis, maldas, atminimus, viltis. Ir kaip koks virš žemės stovintis požemis tyliai ateičiai susikrauna.

     Visai stačiai prie gatvės — Šv. Onos bažnytėlė, padavimų apsupta, visų dailiausia koplytėlė, didiko ir jo žmonos palaikams numatyta. Stori rausvai rudi mūrai įsitvirtinę prie senamiesčio briaunos, jos ramsčiai, atlaikantys negailestingai į pakraštį stumiamą tikėjimą ir praeities paveldą.

     "Rankas iš kišenių!” — griežtai įsako Aušros Vartų siaurais stačiais laiptais priešinga kryptimi lipdama moterėlė, bažnyčios dorovę sergėdama. Paveikslo įspūdžio apsuptas, sušalusiom rankom turistas, tos pačios dorovės sargyboje nedrįso leptelti: "O liežuvį — už dantų!”

     Nei nesinori minios tarpan įspraustam žmogui iš vietos judėti, tarp klūpančių kojų lyg šaškių lenta taką į tarpdurį prasiskverbti. Rodos, čia ir paliktum stovėti, visų tų metų visomis mintimis paveikslo bruožus apvestum, kol širdis nurimtų, ir lauko šaltis nieko nebereikštų.

     Užmiršęs senolių tvarką bažnyčioje pagal giminę — moterys kairėj, vyrai dešinėj — kaip yla atsirandi tarp neaukštų skarelių, kurios, regis, nuolat klūpo. O kai pats atsiklaupi, lieki tarp šiltai apsivyniojusių lyg stačias, kone nuo liemens virš maldoje paskendusių kitos giminės žmonių išlindęs. Su nuostaba ir gal smilkalų kiek dengiamu šypsniu dešinės pusės vyrai į paklydusią avelę atlaidžiai pažiūri, kol varpeliai rimtin kviečia.

     Šv. Teresės bažnyčia pilna, prigrūsta, nėra net vietos knibždėti, bet mišių dalyviai nuolat nejučiomis juda, lyg aplipusio korio bitelės: vieni išeina, kiti įeina, tai prie paveikslo ar staulos, tai kažkur kitur. Taip ir šalimais klūpo jauna moteris, jos pirštuose naminės gamybos lyg ir man atskleista maldaknygėlė, o jos mintys, regis, visai Viešpačiui Dievui skirtos. Kaip angelas pranyksta nepastebėta, ramiai kartu pabuvusi.

     Pamaldos vakariečiui — ilgiausios, su priešdėliais ir ištęstom priesagom, mišriom kalbom, seniai nematytom apeigom. O giesmės — lyg iš maro, lyg Kražių, lyg rekrūtų, lyg tremties ir sugrįžimo — susemia nesuskaitomas mintis į vieną lėtą polifoniją. Žmogaus dešinioji savaime nori kilti ir kaip rytų apeigų bažnyčioje sava intencija žegnone giedojimą lydėti. "Pas mus kiekvienos pamaldos — kaip atlaidai!”

     Vos nepraleidi šv. Komunijos neįspėtas, kad ji dalinama miniai ne prie altoriaus, o nuo Dievo stalo ligi durų išilgai vidinio tako, jau ir taip maldininkų apklaupto. Nuo vidurio mišių Komunijos eisiantieji grumiasi palei būsimą takelį. Jei nebūtum už močiutes aukštesnis, o per apeigas pratęs kitų kunigų dėmesį akimis atkreipti, liktum akivaizdžiai šiuo begalinio tvirtumo šaltiniu nebendravęs.

     Tik iš tolo prieblandoje per gatvės šviesas ir semaforus įdėmiai žiūri į Rotušę, kurios dešinėje Dailės muziejaus nauja statyba sumažina vaizdą aikštės, kuria knygų atmintimi traukiasi išvirtusi Napoleono kareivija. Juda žmonės, automobiliai, skuba šalčiu pilkėjančiomis gatvėmis, o nuojauta — lyg čia dar reikėtų palikti erdvės kokiai išvirtusiai praėjimų miniai.

     Su šypsniu tarp nuo vėjo pakeltos apykaklės lipi laiptleiais į Šv. Jono bažnyčią, paverstą kitiems tikslams. Ne pirmą kartą Lietuva kaip šventovė ištuštinta, jos skliautų grožis neišmanėlių užteptas; ne pirmą kartą jėzuitų pastangos spaudos popieriais išjuoktos — o kaip buvo, taip stovi ir tebėra, ir, reikia prisipažinti, nesijauti čia Vilniaus universitete svetimas, o savas — jis 200 metų senesnis už tarybinių vertintojų idėjinės būstinės aukštąją mokyklą.

     Kantri meilė išpuošė žemas senų pastatų lubas, piliorius, laiptines kūrybingais piešiniais — tai klasikų, tai baltų proistorės motyvais. Rūpestingas dėmesys jaunųjų kartų auklėjimui universiteto rūmų aplinkoje svečio vertinimą "Tikrai įspūdinga!” perkeičia į atlieptą, "Mes norime, kad būtų dar įspūdingiau!”

     Šypteli į ūsą, pažvelgęs į šviesią Šv. Dvasios cerkvės auksinę erdvę, po kuria guli trys Algirdo laikų lietuviai kankiniai, stačiatikių gerbiami šventieji, kurių pačių vardus ir garbingą kilmę patvirtina Katalikų Bažnyčios šventųjų sąrašas, trijų oficialių šventųjų šimtą metų prieš "vienintelį mūsų” šv. Kazimierą. Kokia nuostabi turėjo būti krikščioniškojo tikėjimo pradžia Lietuvoje, ir kokius pačius globėjus turime lietuvių ir rusų krikščionybės jubiliejų sąvartoje!

     Tarybinis kareivis ir uniformuota kareivė su ilga cigarete lūpose svečiui nepažįstama kalba prašosi drauge fotografuojami prie apskritų akmenų storais pamatais Gedimino kalno mūrų. "Šypsokitės, jaunuoliai, — norėtųsi sakyti, — negi Jūsų susikabinusių jausmai tokie dalykiški, kaip stangri apranga?” Už daugel metų toli nuo Lietuvos žiūrės į belapius medžius ir anų laikų jaunatvę. O šios plytų uolos stovės, kaip stovėjusios.

     Kokie slidūs į vežimams vos tinkamą kelią suguldyti rieduliai, ir koks status pilies kalnas! Kaip pats Gediminas pėsčias, laitas ar važiuotas įstengdavo viršūnėn posūkiais įsikelti? O gal užpuolėjų kartoms tie patys akmenys būna dar slidesni?

     Šventa pagunda apima kiekvieną, retą progą turintį lankytoją nuo grindinio ar iš sienų išlupti plytos ar akmens nuolaužą, relikviją arčiau savęs toli nuo šio brangaus kalno sergėti. Bet lipdiniai, granitas priklauso čia, kur mėgėjai laisvalaikiu pamažėli tarp išdėtų lentų rėmų pilies mūrus atstato.

     "Vyrai Gedimino kalne” skaitėme vaikystėje ir dar savo viduramžyje. Šiandien tų vyrų nedaug — tik svečias su draugu. Bet, regis, tie mūrai dar patys gyvi, ir po žeme glūdi dar neišpasakotos šios šalies paslaptys, net nemano snausti šimtmečius kaupiama galia.

     Trumpai einame drauge, tokia sutikta senutė ir mažai pažįstamas svečias, per švarką prie krūtinės prispaudęs meilingai kuklią moterėlės puokštę. Pasisveikinę tuoj visam laikui skirsimės, močiute — kam dar savo krumpliuotus pirštus įsuki į delną ir taip labai paspaudi?

     Sumanus ir vaizdžiai įrengtas Ateizmo muziejus su vertingais religinės kultūros rūdiniais, visais atitrauktais nuo Šv. Kazimiero bažnyčios apleistų sienų ir vargingai suvertos užaltorės, lyg velnias kryžių bijotų prisiliesti. Ar kad pro stogą koks lašas nenuvarvėtų ant "išminčių” posakių apie gyvenimo prasmę, kurios tarybiniai palikuonys dar irgi nesugeba tarp eksponatų surasti?

     Paslaugios ir mandagios senutės prie muziejaus durų, nuo skersvėjo staliuku besisaugojančios, ant per žemų kėdelių sugūžusios ar parodų salėse kampe sėdinčios. Paduoda bilietėlį, parodo, kur eiti, atsako į klausimą, kažką veikia ar skaito ar rankdarbį knibinėja. Ar jos ką mintija, kai rodiniai pagal vėlesnius istoriografijos įsakymus vis pertvarkomi? Ir ką savo anūkėliams vakarais ir šventadieniais pasakoja apie visa tai, kas raukšlėse neišdildomai įrašyta?

     Du tūkstančiai statulų vienoje patalpoje — tikriausiai Šv. Petro ir Povilo bažnyčia atrodys kaip saldaus vėlyvojo baroko turgus! O balti skliautai su būdingais puošmenimis žmogų be žado traukia dailų tikėjimo kūrinį apglėbti ar jame kaip saulutės spinduliu visur išsklisti, sutapti.

     Nesunku įsivaizduoti senovinius laikus, kai kairiame užkampyje tylų bažnytinį būgną pro sausakimšiai pilną Šv. Petro ir Povilo bažnyčią matai — tokio milžino ir reikėtų, kad tanki tikinčiųjų minia velykine giesme pragystų. Išeidamas išbandai visų Lietuvoje buvusių pasakojimą — pasiduoti plaukiančiai parapijai, kuri po pamaldų į šventoriaus žiotis be savų pastangų žmogų išneša.

Ar ne per arti stovi prie dr. Jono Basanavičiaus kapo? Reikėtų pagarbiai atokiau susikaupti, milžinkapiuose nelygiais, siaurais Rasų takeliais taip drąsiai nevaikščioti. O vis dėlto čia — mūsų žmonės, mūsų paveldas, mūsų kelionės kryptis, ir čia nepalaidotos mūsų viltys.

Nerie, jau lankančiajam jauki tavo vaga nuo viešbučio vingio ligi Aukštakalnio; Vilnele, taip smagiai ir srauniai dar švarus vanduo pro šalčio nebijančias anteles šalia kalno po tiltu teka; o Kačergine — kur Tavo požeminės mintys tarp kunigaikščių pėdsakų ir senovės palaikų slypi? (b.d.)