ALFONSAS GRAUSLYS
Mūsų vidinis pasaulis — mintys, norai, svajonės — apsprendžia mūsų išorinį gyvenimą. Kilnios mintys žmogų dorovina, o nedoros mintys jį smugdo.
Žinomas psichologas C.S. Jung(† 1961) tvirtina, kad mintys, idėjos yra didelė jėga. Žmogus, anot jo, dažnai mano, kad jis kuria idėjas, tačiau iš tikrųjų idėjos jį patį kuria. Vaizdžiai tariant, mūsų mintys — tai siūlai, kuriais mes nuneriame savo gyvenimo nėrinį. Todėl, anot Jung, nėra abejingas dalykas, kurios pasaulėžiūros mes laikomės, nes ji mūsų gyvenimui suteikia vieną ar kitą kryptį. Tad mums reikia kilnių, teigiamų įsitikinusių minčių, kad mūsų gyvenimas pasikeistų, pašventėtu. Tokių minčių mums teikia krikščionybė. Todėl šv. Paulius ragina tokiomis mintimis gyventi: "Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, girtina, — apie visa tai, kas dorybinga ir šlovinga” (Fil 4,8). Todėl ir B. Pascal, iškėlęs mąstančio žmogaus didybę, įspėja, kad "visas jo nuopelnas ir pareiga — tinkamai mąstyti”. Šiomis tinkamomis, krikščioniškomis mintimis prisipildome dažnu dvasingų knygų skaitymu ir kasdieniu (nors 10-15 min.) religiniu mąstymu.
Nuolatinės Dievo Motinos pagalbos paveikslas Rechlinghausene, Vokietijoje.
1. KILNIOS KNYGOS SKAITYMAS
Kas yra žmogui kilni draugystė, tas ir kilni knyga. Ji ne tik mums teikia kilnių minčių, bet ir pažadina kilnias mūsų pačių mintis ir norą jas įkūnyti savame gyvenime. Todėl geriausia yra ta knyga, kuri verčia mus susimąstyti savo gyvenimu ir asmeniška dvasine padėtimi. Ji paruošia mus dvasiniam mąstymui, pažadina keltis iš dvasinio apsileidimo bei tingumo. Kilnios literatūros skaitymas, praturtinęs mūsų minčių pasaulį, praturtina ir pasikalbėjimus. Vienas praeities mąstytojas yra pasakęs, kad jei išsilavinęs žmogus tris dienas praleidžia neskaitydamas, jau galima pastebėti, kad jo kalbos darosi neturtingesnės ir net jo veidas darosi nepatrauklus; kinų išmintis sako, kad geros mintys labiausiai pagražina žmogų. Knyga išniekinama, kai ją siūloma kaip priemonę užmigti. Knygos, kurios migdo, nevertos skaityti. Tačiau reikia pastebėti, kad ne visos knygos, nors ir geros, ne visiems tinka skaityti. Kiek yra gerų ir dvasingų knygų, kurioms skaityti reikia tam tikro pribrendimo! Tad pačius geriausius dalykus, kuriam laikui praslinkus, labiau dvasiškai subrendus, reikia vėl pakartotinai skaityti. Yra išmintingų žmonių, kurie pagrįstai įspėja, kad ypač reikia skaityti tokias knygas, kurias norisi dar kartą skaityti. O yra tokių religinių knygų, kaip Šv. Raštas, kurias reikia nuolat skaityti, ir kiekvienu nauju skaitymu vis labiau tas mintis pradedi suprasti. Iš pasisakymo, ką kuris skaito, aiškėja vienoks ar kitoks žmogaus vertingumas. Kilnios, ypač religinės, knygos skaitant reikalauja didelio atidumo. Jų skaitymas turėtų būti lydimas mąstymo pauzių ir stabtelėjimų. Toksai skaitymas pamažu virsta mąstymo malda, o vėliau bežodine kontempliacija.
Beveik visi religiniai atsivertimai, ar bent pastūmėjimai į juos, yra įvykę religinių knygų skaitymo dėka. Fr. Mauriac savo dvasiniame dienoraštyje "Mémoires intérieurs”, prisimindamas B. Pascalį, tvirtina, kad jo knyga "Pensées” (Mintys) Prancūzijoje krikščionybės reikalui labiau pasitarnavo, negu vyskupo Bossuet 40 tomų raštų rinkinys.
J. Green, prancūzų katalikų rašytojas, savo didžiuliame daugelio tomų dienoraštyje (Journal) svarsto apie įvairių religinių knygų įtaką jo gyvenimui. Jis ypač pabrėžia šv. Kotrynos Genujietės traktatą apie skaistyklą, kuris jį, betolstantį nuo Bažnyčios, vėl į ją grąžino.
L. Bloy savo kelių tomų dienoraščiu (Mon Journal) yra labai daug gero padaręs, daug įžymių Prancūzijos asmenybių į katalikiškąją krikščionybę grąžinęs. Jį prisimindamas, J. Green savo dienoraštyje rašė: "Mes visi, kurie skaitėme Bloy raštus ir išmokome jį mylėti, negalime net apskaičiuoti, ką iš jo esame gavę”. Neminėdami kitų J. Green skaitytų religinių knygų, čia norime paminėti labai įdomią jo patirtį. Religinių knygų mintys mums pasidaro priimlios, giliau į širdį įsminga, kai jas skaitome, būdami Dievo malonėje. Štai jo pasisakymo laisvai atpasakotas turinys. Prarasdami malonę, prarandame viską. Tai ne kartą girdėjau. Tačiau įdomu, kad tik viena nuodėmė (suprantama, sunki. A.G.) sužlugdo mumyse visą dvasinio pasaulio žavumą. .. ir todėl knyga, kurią vakar su malonumu skaitėme, šiandien neįmanoma suprasti. Nesakau, kad negalima suprasti protu, bet jau nesižavi širdis... Kažkokia uždanga pridengia puslapius. Knyga ta pati, bet skaitytojo siela aptemus... ir užtenka tik vieno nuodėmę smerkiančio gailesčio akto, ir skaitomoje knygoje viskas nušvinta. .. Todėl prieš kurios nors religinės knygos skaitymą reikia tobulos Dievo meilės akto, to dvasinės dirvos paruošimo, kad skaitomos knygos mintys smigtų į širdį ir neštų vaisių...
Įdomu sužinoti, ką žymesnieji žmonės yra galvoję apie kai kurias žinomiausias religines knygas. Pavyzdžiui, apie šv. Augustino "Išpažinimų” knygą rusų rašytojas D. Merežkovskij yra rašęs, kad "tai viena labiausiai raminanti ir stiprinanti knyga, kuri bet kada buvo parašyta”. Šis rašytojas dar mini Petrarką ir Didžiąją šv. Teresę. Petrarka apie šią knygą pasakė, kad "tai pasakojimas ne apie svetimus nupuolimus, bet apie mano paties”. O šv. Teresė sakė, kad "Išpažinimuose” randanti pati save. Šioje knygoje šv. Augustinas pasakoja apie savo atsivertimo iš sunkių nuodėmių kelią. Niekas nėra pasaulio literatūroje giliau psichologiškai pavaizdavęs dvasią pavergusios kūno aistros ir sunkios kovos, besilaisvinant iš to pavergimo. Tai nuolat naujomis laidomis leidžiama knyga visomis krikščioniškojo pasaulio kalbomis. Ji yra verta ne tik vienkartinio skaitymo. O Augustiną atvertė šv. Pauliaus laiškų skaitymas.
Čia prisimintina ir anglų kardinolo J. H. Newmano knyga, kuris po ilgų metų svarstymo ir ieškojimo iš anglikono dvasininko virto kataliku. Savo labiausiai žinomoje knygoje "Apologia pro vita sua” (Savojo gyvenimo kelio apgynimas, pateisinimas) jis išdėstė savo katalikybėn perėjimo pagrindus. Tai žymiausia asmenybė anglų katalikų gyvenime. Jis yra kandidatas į šventuosius, vadinamas šių laikų Bažnyčios Tėvu. Jo raštų tomai priklauso prie klasiškos literatūros. Prieš jo minėtą gilios tiesos ir rimties įkvėptą knygą pasaulis nulenkė galvą. Taip šią knygą vertina vienas prieškarinis lenkų katalikų autorius: "Penktą kartą skaitydamas, supratau "Apologijos” grožį, ir nuo to laiko ši knyga virto man tokia, kurią galima visuomet skaityti” (St. Brozowski). Knyga reikalauja nemažo išsilavinimo, nes nėra lengvo turinio.
Dar čia paminėsime populiariausią šio šimtmečio šventąją — Kūdikėlio Jėzaus Teresę ir jos autobiografiją "Sielos istorija”. Pijus XI šią karmelitę 1925 metais paskelbė šventąja. Šv. Pijus X ją vadina pačia didžiausia moderniųjų laikų šventąja. Jos autobiografija sulaukė apie 90 laidų. Ji išversta į 35 kalbas, net rusų, kinų, arabų, turkų. Jos pasisakymai rodo visišką savęs atsižadėjimą, ir po tariamai paprastais žodžiais slepiasi aukščiausios meilės liepsna... (E. Mounier). Jos "Sielos istorija” lietuvių kalba buvo išleista Nepriklausomoje Lietuvoje-
2. DIDIEJI EVANGELIJOS MYLĖTOJAI
Jei prieš Eucharistijos priėmimą esame kviečiami nuolankiai vertinti šią dovaną: "Viešpatie, nesu vertas kad pas mane ateitum, bet tark tiktai žodį, ir mano siela pasveiks”, tai tokių mus dvasiškai gydančių žodžių labai daug Evangelijoje. Kaip Eucharistijoje gauname ne tik kadaise, bet dabar gyvą Jėzų, taip ir Evangeliją skaitydami, girdime į mus dabar kalbantį Viešpatį.
Pažvelkime į kai kuriuos didžiuosius Evangelijos skaitytojus, karštai jai atsidavusius ir bandančius kiek galima tobuliau ją vykdyti. Vienas tokių asmenų buvo Marie Alain Couturier (f 1954), kunigas domininkonas, dailininkas. Apie jo dvasios pasaulį randame jo knygoje "Dieu et l’art dans une vie” (Dievas ir menas gyvenime). Tenai jis sako, kad Evangeliją ir šv. Pauliaus laiškus reikia nuolat skaityti. Reikia, kad visas mūsų minčių pasaulis būtų persunktas Evangelija, kad, su žmonėmis kalbėdami, būtume tartum gyvosios Evangelijos. "Skaitykite Evangeliją kaip naujieną to, kuris jus myli. Skaitykite su nuoširdžiu smalsumu”. Prisimindamas pasauliui gresiantį komunizmą, jis pastebi, kad komunistų stiprybė glūdi mūsų neištikimybėje krikščionybei ir jos Evangelijai. "Esmingiausia, kas galioja žmonėms ir tautoms,— tai būti su Kristumi. .. Nėra kitos tremties, kaip atsiskirti nuo Kristaus”. Visi krikščionys yra šaukiami viduje susitikti su Kristumi per mums jo užtarnautą malonę, gaunamą sakramentuose. Jie turi budėti, kad šis sąlytis su Jėzumi Kristumi nenutrūktų, o jeigu nutrūksta, kad vėl būtų užmegztas ir išlaikytas. Reikia, kad dvasinis Jėzaus veidas nuolatiniu Evangelijos skaitymu nenubluktų ir neišnyktų iš mūsų dvasinio gyvenimo akiračio.
Kun. Michel Quoist, prancūzas, labai žinomas aktualių, naujoviškų maldų kūrėjas, kurio knygos išverstos į daugelį kalbų ir leidžiamos gausiomis laidomis, yra parašęs knygą "Kristus visada gyvena”. Jis joje rašo: "Jei mes, krikščionys, tikrai nesusitiksime su Jėzumi, tai mūsų bendralaikiams jis nepasirodys visu savo tiesos spindėjimu”. O juk "kas jį praranda, tas visko nustoja”. Tie, kurie jį sutiko ir su juo gyvena Evangelijoje bei gyvenime, nepajėgia susilaikyti ir nešaukti, jo nesiūlydami. Antra vertus, tie, kurie nesusitiks su Jėzumi Kristumi, jie save pasmerkia dvasinei mirčiai, o jų darbai negyvi”. Knygos autorius kviečia krikščionis įsimąstyti, įsigyventi į Jėzų Kristų, kad pašaliniai, kurie jų gyvenimą stebi, įsitikintų, kad jau tie kai ką "mato”, ko jie patys dar negali matyti. Žmonės jokiu būdu negalės įtikėti Jėzų Kristų, mirusį ir prisikėlusį, jei mes jiems neapreikšime, kad jis šiandien gyvas, jei mes jiems nepadėsime susitikti su juo.
Mes turime jiems tapti liudininkais, kurie asmeniškai matė tai, ką kitiems liudija. Kaip dažnai esame daugiakalbiai pamokslininkai, kurie arba nematėme, arba jau praradome galimybę jį matyti. Jei mylime Kristų, negalėsime pakelti, kad jis būtų paslėptas žmonių akims. Esame įsitikinę, kad šalia Evangelijos skaitymo šiandieniniams krikščionims reikėtų asmeninio gyvenimo patikrinimo. Dievas kalba į mus per Šv.
Raštą, ypač per Evangeliją. Būti krikščioniu tai reiškia ne tik tikėti Jėzų Kristų, bet ir jam priklausyti. Yra tokių, kurie pastebi ir apgailestauja, kad skelbiame praeities Kristų, bet labai mažai jį šiandien gyvenantį. Tai vis kun. M. Quoist mintys. Čia vertėtų atsiminti Teilhard de Chardin, kuris sako, kad "žmogaus krikščionio dvasios vertingumas aiškėja iš to Dievo tikrovės išgyvento laipsnio ir iš galimybės tą išgyvenimą spinduliuoti į aplinką”. Norėdami, kad Jėzus Kristus mums taptų viskuo, kad jis pasidarytų mūsų gyvenimo centras, apie kurį sukasi mūsų mintys ir kuriuo savo gyvenime sekame, mes turime kasdien, nors tik keletą minučių, skaityti Evangeliją. Jei kartais ir dažnai skaitoma Evangelija mūsų nepakeičia, tai todėl, kad jos nemokame tinkamai skaityti arba, dažnai ją girdėdami, atidžiai neklausydami, su ja apsiprantame ir jos negirdime. Apsipratimas aptemdo mūsų akis, apkurtina ausis, ir Evangelijos Geroji naujiena mums yra nustojusi būti gera ir nauja. Tad reikia pradėti Evangeliją kitaip skaityti, kad ji visada mums būtų jauna ir nauja.
Visų pirma reikia istorinį Jėzaus praeities buvimą perkelti į mūsų dienas. Jėzus Kristus turi virsti mūsų gyvenimo tiesa. Mums reikia pradėti skaityti Evangeliją ne vien akimis, ne vien protu, bet ir širdimi. Tada apsipratimo su Evangelija uždanga nukris nuo mūsų akių, ir, širdimi ją skaitydami, pajusime jos žodžių gyvastingumą bei gyvenimiškumą. Iš meilės Kristaus sakomi žodžiai pažadins jam meilę mūsų širdyse. Mylimojo žodžiai nušvis nauja šviesa.
Evangelija — tai tam tikras mūsų Viešpaties naujas įsikūnijimas. Juk Evangelijose kalba tasai, kurs apie save pasisakė: "Aš esu tiesa” (Jn 14,6). Todėl, kaip be jo įsikūnijimo prieš du tūkstančius metų nebūtų krikščionybės, taip be jo įsikūnijimo savo tiesa ir gyvenimu mumyse nėra mūsų krikščioniško gyvenimo. Tas antrasis įsikūnijimas ateina per Evangeliją — jos skelbimą ir nuolatinį skaitymą.
Didelį susižavėjimą Evangelija, kaip ir visa krikščionybe ir jos šventaisiais, savo svariais, gyvenimiškais religiniais raštais rodo šveicarų protestantų rašytojas Walter Nigg. Jo knyga apie Evangelijas ir evangelistus "Botschafter des Glaubens”, trečiąja laida pasirodžiusi 1972 metais, duoda daug skatinimų bei raginimų Evangeliją nuolat skaityti: "Žmogus, kurs pasilenkęs prie Evangelijų sėdi, skaito amžinojo gyvenimo žodžius ir įsisavina Žodžio sakramentą, kuris vien kalbininkams neprieinamas. Gyvos dvasios krikščionys Evangelijoje mato ne vien tekstus. Jie yra persisunkę mintimi, kad Kristus kalba į juos, jie priima tą žodį, kaip duoną ir vyną šventoje Vakarienėje. Tai žodžio Komunija... Skaitant Evangelijas, kyla klausimai. Tai gerai, nes klausiantis žmogus — tai pabudęs žmogus, kuris visur ieško gilesnės prasmės. Evangelijų bei Šv. Rašto mįslingumas išlaiko budrią, ieškančią dvasią. Evangelijos žodžius 'neliesk manęs’ (Jn 20,17) galima taikinti tokiam skaitytojui, kurs vien raidiškai norėtų tekstą suprasti, kurs nesustoja, nesigilina to teksto gaivinančią dvasią pajusti... Tik tikras krikščionis, t.y. giminingas Kristui, gali labiau Kristų suprasti..
Norėdami vis labiau ir labiau Evangelijas įsisavinti, turime prie Kristaus artėti. Reikia arti jo būti, vis prie jo artėti. Tas didėjantis artumas — tai didėjanti meilė. Didėjanti meilė ilgisi vis didesnio artumo ir glaudumo. Todėl ir šv. Jonas, arčiausiai šalia Viešpaties buvęs paskutinės Vakarienės metu, vienintelis apaštalas, stovėjęs šalia Marijos kančios kalne, labiausiai Viešpatį pažino, ir Viešpats jam labiau atsivėrė. Jis giliau už kitus evangelistus išreiškė Viešpaties vidinį pasaulį. "Atimk pasauliui šv. Jono Evangeliją, ir tu atimsi pasauliui saulę”, — taip rašė vienas 16-tojo šimtmečio reformatorius.
Evangelijas skaityti reikia maldos nuotaika. Evangelistų tikslas — tai noras Kristaus veidą matyti, tad skaitantis Evangeliją turėtų prašyti tam tikros vidinės vizijos dovanos. Juk "žiūrėjimas su meile į Kristaus veidą krikščionį padaro krikščioniu” (Nigg). Evangeliją reikia kasdien skaityti. Niekada to skaitymo nebus per daug. Kaip brangūs akmenys, tik juos vartant rankose prie tam tikros šviesos, sužiba visu savo grožiu, taip ir Evangelijos žodžiai gali kaip žaibas nušvisti, gal tik šimtąjį kartą ją skaitant. Neturime nustoti Evangeliją skaitę, jeigu joje surandame mįslių, neaiškumų. Prisiminkime, kad nuolankus Dievas, tapęs žmogumi, turėjo į žmones kreiptis jų netobula kalba. Tad ir vėl nusižemino. Kaip Kristaus žmogiškumas bent dalinai pridengė jo dieviškumą, taip ir jo vartojamieji žmogaus žodžiai pridengė ir iš dalies paslėpė jo dieviškumą. Kaip negalima protu Dievo perprasti, taip negalima jo dieviškos išminties žmogaus kalba tobulai išreikšti. Tai turėtų Šv. Raštą skaitantį ir ne viską suprantantį žmogų bent kiek nuraminti.
J. Green labai kviečia į tą būtinumą Evangelijas skaityti, nes esame labai nuo jų nutolę. Savo dienoraštyje jis rašo: "Mes esame nuo Evangelijos taip nutolę, kad, pažvelgus į tai, negalime net suvokti, kaip galėtume prie jos sugrįžti”.
Evangelijas prie mūsų priartinti ir pamilti kai kam padeda Bacho muzika. Kai kurie jį vadina "penktuoju evangelistu”. Tik prisiminkime jo "Magnificat”, jo kalėdinę oratoriją ir Mato bei Jono pasijas. Ne kartą netikintieji yra pasakę, kad, besiklausant jo Pasijų, jų netikėjimas yra sugriuvęs, tartum kortų namelis, nes "Bachas yra galingai aiškinęs Evangelijas savo muzika” (Nigg).