Kiekvienais metais minime tą baisųjį birželį, kai prasidėjo mūsų tautos genocidas, kai tūkstančiai lietuvių buvo išvežti į Sibiro koncentracijos stovyklas ir kalėjimus. Šiurpas nukrato, kai išgirsti pasakojant, kiek ten jie iškentėjo, kaip su jais buvo elgiamasi, kaip jie buvo kankinami be jokio žmoniškumo. Daugelis tų kančių nepakėlė ir liko palaidoti Sibiro pusnynuose.

     Prisimindami tuos Gulage gyvybę paaukojusius kankinius, šiais metais minime ir kitą liūdną keturiasdešimt penkerių metų sukaktį, kai Stutthofo "Dievų miške” keturiasdešimt šeši mūsų tautos vadovaujantieji asmenys, t.y. žmonės, buvo atiduoti žvėrims. Taip rašo savo prisiminimų knygoje "Žmonės ir žvėrys Dievų miške”, buvęs to kaceto kankinys kun. Stasys Yla.

     Bet atrodo, kad tuos sadistus kankintojus pavadinti žvėrimis yra žvėrių įžeidimas, nes žvėrys savo auką puola tik tada, kai yra alkani, kai ieško maisto palaikyti savo gyvybei. Tie kaceto prižiūrėtojai buvo išalkę ne maisto, bet žmonių kraujo ir ašarų. Tai buvo aukščiausio laipsnio sadistai, kuriems teikia malonumą jų kankinamų aukų aimanavimai, dejavimai ir mirtis.

     Tai baisūs prisiminimai. Bet šalia tų žiauresnių už žvėris kankintojų buvo ir žmonių. Jie buvo žmonės tikra to žodžio prasme. Mes jais didžiuojamės. Jų dvasios nepalaužė žiauriausi kankinimai, pažeminimai, pajuoka. Jie nepralaimėjo. Iš to pragaro jie išėjo laimėtojai. O kurie ten žuvo, jie bus kaip ta Kristaus minima žemėn pasėta ir apmirusi sėkla, iš kurios išaugs medis.

     Tad išaugink, Viešpatie, iš tų apmirusių sėklų, iš tų įvairiose šalyse nukankintų mūsų brolių ir sesių, galingą medį, kurio šakose galėtų sutilpti ir išsiilgta laisve džiaugtis mūsų pavergtieji broliai bei sesės ir kiti po visą pasaulį išsklaidyti lietuviai.

“Grigaliaus ikona” Leningrado muziejuje.