(Suaugusiųjų konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)
Nina Gailiūnienė
Šventraščio "Pradžios knygoje” skaitome, kad Dievas, sutvėręs panašius į save vyrą ir moterį, palaimino juos ir tarė: "Būkite vaisingi, dauginkitės, pripildykite žemę ir ją užvaldykite” (Pr 1,28).
Čia ir buvo pirmoji santuoka, paties Dievo palaiminta. O kad tokia šeimos institucija nesibaigtų su pirmąja pora, Dievas suteikė garantiją: "Vyras paliks savo tėvą ir motiną ir laikysis savo žmonos, ir jie pasidarys kaip vienas kūnas” (Pr 2,24).
Žmogaus sukurtos institucijos gimsta ir miršta. Žlugo imperijos, karalystės, kultūros. Išnyko net ištisos tautos. Tik viena institucija išsilaikė — šeima. Per tūkstančius metų vyko ir tebevyksta taip, kaip Šventraštyje Dievo pasakyta: žmogus užvaldė žemę ir ją pripildė. Pripildė taip, kad net girdėti baimės balsai, jog žemė nepajėgs visų išmaitinti. Taip greitai auga žmonių skaičius. Ir kuo skurdesnis kraštas, tuo didesnis prieauglis.
Magdalena Stankūnienė. Raminta ir Ginta, amžinosios ugnies saugotojos.
Tebevyksta ir antra Dievo ištarmė, surišta su santuoka. Užaugę vaikai palieka tėvų namus ir kuria savo šeimas. Gink, Dieve, jeigu tėvai tokiai santuokai pasipriešina! Po tokių vedybų neretai sūnus ar duktė kojos nekelia į tėvų namus. Kartais tik prie mirties patalo ateina vaikai su tėvais susitaikinti. Jeigu viskas tebevyksta taip, kaip Dievo buvo norėta, tai ko šiandien baimintis? Ogi dėl to, kad šiandien tas pats sūnus ar duktė, kurie "paliko tėvą ir motiną”, kad susituoktų, po metų kitų palieka savo sutuoktinį. To Dievo planuose, kuriant šeimą, nebuvo nei numatyta, nei norėta. . .
Statistika bauginanti. Vedybų skaičius sumažėjo 30%, o skyrybų padidėjo 50%. Užtenka tik pasidairyti kad ir lietuvių ateivių šeimose. Tėvai švenčia trisdešimt, keturiasdešimt metų vedybines sukaktis. Jau didėja skaičius ir tokių, kurie atšventė ar greitai švęs auksinį jubiliejų. Tačiau tarp šitų laimingų tėvų nedaug tokių, kurie neturėtų vieną ar net kelis išsiskyrusius vaikus ar anūkus. Prieš dvidešimt ar penkiolika metų atrodė, jog yra šiokia tokia garantija, kad skyrybų nebus, jei abudu sutuoktiniai yra lietuviai. Dabar skirtumo nėra: skiriasi tiek lietuviškos, tiek mišrios šeimos.
Kodėl šeimos suyra? Psichologai ir sociologai išskaičiuoja daugybę priežasčių. Ką beskaitytum, ar mokslines studijas, ar populiarius žurnalus, visur jos maždaug tos pačios.
Tačiau, jas skaitant, stebina vienas dalykas. Atrodo, kad minėtas problemas turi tik dabartinė karta. Nė vienu žodžiu neužsimenama, kad tas pačias problemas turėjo jų tėvai, seneliai ir proseneliai. Bet jie neišbėgiojo į keturis vėjus, o, gyvendami drauge, su jomis kovojo ir nugalėjo.
Štai tos problemos, kurios suardo šeimas ir priveda prie skyrybų.
Nusivylimas bendro gyvenimo kasdienybe. Sako, jog jaunavedžiai labai greitai pamato, kad povestuvinis gyvenimas labai skiriasi nuo priešvedybinio. Priešvestuvinė romantika pasibaigia su medaus mėnesiu. Ją pakeičia pilka ir kartais gana sunki kasdienybė. Reikia eiti į darbą (o dar blogiau jeigu jo netenki). Iš jo grįžus, namie laukia darbai, visokie reikalai ir rūpesčiai. Nuo jų nėra kur ir kaip prasiblaivyti. Vaikščioti po restoranus, kinus ir naktinius klubus, kaip darė prieš vedybas, trūksta pinigų, nes jau reikia gyventi iš savo kišenės. Gyvenant tokiose nelemtose aplinkybėse, vienas kitu pradeda bodėtis: "Tu pasikeitei. Rūgsti užsidaręs (ar užsidariusi) savyje. Jeigu nebūtum pasikeitęs (pasikeitusi), tai sugyventume”. Išeitis — skyrybos. Jeigu nepasisekė pirmą kartą, gal pasiseks antrą. Kaip loterijoje. ..
O kaip buvo su šitų nusivylėlių tėvais ir seneliais? Ar jie po vestuvių gyveno taip laimingai, kaip pasakose? Jeigu taip būtų buvę, tai iš kur atsirado Lietuvos kaime toks gyvenimiškas posakis: "Kai bėdos ateina pro duris, tai meilė išbėga pro langą” ? Skirtumas aiškus. Romantinei meilei išbėgus pro langą, jie pasiliko namuose ir drauge kovojo su kasdienio gyvenimo bėdomis.
Tėvai suardo vaikų seimas. Retenybė, kad šiais laikais ir šiame krašte vedusieji vaikai gyventų kartu su tėvais, bet pasitaiko skundų pas Dear Abby ir Ann Landers, kad tėvai, ypač uošvės, kišasi į vaikų reikalus, net ir negyvendami kartu. Kartais žentas ar marti negali įtikti vien dėl to, kad kilę iš "blogos šeimos”, mažesnio išsilavinimo ar "žemesnės klasės”...
Nepalyginamai sunkiau būdavo Lietuvos kaime, kur reikėdavo gyventi kartu su uošviais. Viena pažįstama prisimena žiemos vakarus, kai šeima susėsdavo aplink didžiulę krosnį. Vienoje pusėje ji sėdėdavo su savo vyru, o kitoje — uošvė su vyro broliu ir seseria. Na, ir laidydavo kandžius žodžius jaunavedžiams, nes marčios nemėgo. Jie ne tik išgyveno drauge, bet, bėgdami iš Lietuvos, pasiėmė ir uošvę.
Šeimos suyra dėl pinigų. Blogiausia, kai vienas šeimoje yra taupus, o kitas išlaidus. Kai vienas pasitenkina kukliu gyvenimu, o kitas nori pasirodyti. Jeigu kiti turi didesnį namą, brangesnius baldus ir naujesnį automobilį, kodėl mes negalime turėti?.. Čia ir vėl nieko naujo. Taip buvo ir bus visur, ne vien šiame krašte. Teko pažinti dvi jaunas poras Lietuvoje, kurios nuostabiai greit prasigyveno ir puikiai įsikūrė. Geras gyvenimas pasibaigė, kai tų vyrų darbovietėse buvo atrasti išeikvojimai. Tačiau yra nuostabus dalykas, kad tos šeimos, kurioms vos užtenka pinigų pragyvenimui, labai retai kada skiriasi dėl piniginio nepritekliaus. Skiriasi tos, kurios, pakankamai pinigų turėdamos, nesutaria, kam juos išleisti, arba, pradėjus leisti, neįstengia sustoti, iki prieina prie bankroto.
Stoka komunikacijos tarp vyro ir žmonos. Atrodo, kad šia bėda daugiausia skundžiasi žmonos. Girdi, vyras pavalgo ir įkiša nosį į laikraštį arba visą vakarą sėdi prie televizijos aparato, nieku kitu nesidomėdamas, tik sportu. O ji norėtų, kad vyras pasidalintų dienos įspūdžiais, kad pasiklaustų apie jos reikalus ir dienos rūpesčius. Vyrams nepatinka, kad žmonos prasėdi ištisas valandas prie telefono, rinkdamos gandus apie kaimynus ir pažįstamus. Kai nei vienas, nei kitas nepasikeičia, tai pradeda vienas nuo kito tolti. Po kiek laiko pastebi, kad jie yra svetimi vienas kitam. Kam tada gyventi po vienu stogu?..
Čia vėl įdomus fenomenas. Laimingos lietuvių ir svetimtaučių poros nejaučia reikalo daug kalbėtis. Vyras ir žmona taip gerai vienas kitą pažįsta, kad turi puikiausią komunikaciją be žodžių. Anot vienos moters: "Aš taip gerai pažįstu savo vyrą, kad jo mintis galiu skaityti, kaip knygą. Mes labai mažai kalbamės, bet visada esame drauge”.
Iš šalies žiūrint, atrodo, kad būtų daug sunkiau sugyventi su per daug kalbančiu. Teko sutikti dvi tokias poras. Kodėl tuodu vyrai tokie tylūs, paklausiau namų šeimininkę. "Kalbėtų, jeigu jų žmonoms kas burnas užčiauptų” — paaiškino.
"Tuodu vyrai nueis tiesiog į dangų. Kaip jie gali gyventi su tokiom bobom? Mane išvarytų per kelias dienas iš proto”, — įsiterpė į mūsų kalbą kita viešnia. O jie išgyvens, iki mirtis išskirs, nes jau sulaukė bendro gyvenimo saulėlydžio.
Įtarinėjimas ir pavydas. Neseniai viena moteris ieškojo patarimo pas žinomą psichologę dr. Joyce Brothers dėl savo vyro nepaprasto ir nepagrįsto įtarinėjimo. Dirbdama įstaigoje, ji turi tinkamai apsirengti ir gražiai atrodyti. Jos vyras įtarinėja ir prikaišioja, kad ji taip daro, norėdama patraukti kitų vyrų dėmesį. Ir čia nieko naujo. Turbūt kiekvienas esame matę vyrą ar moterį, sergančius ta baisia pavydo liga. Ir sunku būtų pasakyti, kuris daugiau kenčia: pavyduolis ar jo partneris.
Vilniuje buvo lietuvis advokatas. Karo metu į jo devynių kambarių butą prigrūdo neprašytų gyventojų, su kuriais reikėjo kasdien susidurti, net dalintis virtuve ir vieninteliu vonios kambariu. Gyventojų grupė buvo įvairi: senyvas vyras teisininkas, moteris su maža dukrele, jauna dantų gydytoja ir dvi studentės. Advokatas išsikovojo vieną kambarį savo kabinetui šalia šeimos miegamojo. Vargšė advokato žmona pailsėjo tik tada, kai vyras buvo teisme ar vienas namie. Dėl žmonos jis negalėjo palaikyti nė vienos sekretorės. Žmona sekdavo klientes. Jei kuri ilgiau užtrukdavo vyro kabinete, ji sėdėdavo miegamajame prie durų, vedančių į advokato kabinetą, ir klausydavo, apie ką kalbama. Bute buvo tik vienas telefonas. Jeigu kas iš moteriškų gyventojų nueidavo į advokato kabinetą pasinaudoti telefonu, advokatienė rasdavo reikalą nuolat bėgioti per tą kambarį. Jeigu nelaimei advokatas persimesdavo žodžiu su viena iš jų, ašaros ir priekaištai vyrui buvo girdėti visą vakarą.
Intymūs miegamojo reikalai. "Džiaugiasi, kaip septintame danguje... laimingas, kaip septintame danguje.. Įdomu, kaip šie posakiai atsirado Lietuvos kaime. Juk tai skolinys iš Islamo religijos, kuri skelbia "septynis dangus” pomirtiniame gyvenime. Matyt, Lietuvos kaimas žinojo, kad septintame danguje yra geriausia. Tikriausiai nežinojo, kokios ten linksmybės laukia tų, kurie jį užsipelno. Gal seksualiniai malonumai iki neišpasakytos ekstazės...
Musulmonams vyrams patekti į septintąjį dangų kelias atviras ir užtikrintas. Mirk "šventajame Islamo kare”, išžudyk kuo daugiausia kitaip tikinčių, ypač krikščionių. .. Ayatolah Khomeini šimtus tūkstančių vyrų nusiuntė ir tebesiunčia į tą septintąjį dangų. Daugybė net tokio amžiaus paauglių, kurie dar buvo per jauni paragauti seksualinio malonumo žemėje... Už kokius nuopelnus islamės moterys ten pateks, neaišku. O juk be jų septintame danguje negali būti jokios linksmybės. ..
Krikžčionys netiki "septintuoju dangumi” su seksualinėmis orgijomis, tai tokį "dangų” kuria čia, žemėje. Esame taip apsupti nešvankios sekso atmosferos, kad atrodo, jog žmogus tik tam ir gyvena. Nuo paauglio iki seniausio karšinčiaus kiekvienam peršamas seksas.
Beieškodami seksualinės ekstazės, vyrai ir moterys nuolat ieško kito partnerio. Net vedusieji neatsispiria tai pagundai. Tik AIDS epidemija šiek tiek aptramdė tą visišką pasileidimą. Sekso ekspertai, kaip Ruth Westheimer, pasidarė televizijos ir radijo garsenybės. Statistikos nėra, bet tikriausiai ji pastūmėjo nemažai porų prie skyrybų, propaguodama seksą, kaip svarbiausią dalyką gyvenime.
Jeigu taip būtų, tai daugybė lietuvių ateivių santuokų būtų suirę prieš 45 metus su viršum. Karo metu kartais ištisus mėnesius keliasdešimt žmonių miegojo vienoje patalpoje. Net nakties priedanga negalėjo pasinaudoti, nes palubėje visą naktį degė elektros lemputė. Jeigu naktį kas atsikels, kad galėtų praeiti pro čiužinius, buvo sunku praeiti, neužlipus ant miegančiojo. Ne ką geriau buvo ir lageriuose. Vienos šeimos "miegamąjį” skyrė nuo kitos kartais tik spintos, lentynos ar nuo lubų pakabinta paklodė. O tos poros, kurios dabar švenčia 40 ar 50 metų vedybinę sukaktį, tada buvo jaunos ir Dievo apdovanotos ta pačia prigimtimi, kaip šiandien jų vaikai ir anūkai.
Medicinoje, kai ligos priežastis surasta, gydymas paprastas. Operacija ar vaistais pašalink ligos priežastį, jeigu dar nėra per vėlu, ir ligonis pasveiks. Šeimų suirimui sustabdyti ekspertai siūlo tą patį metodą. Irimo priežastys žinomos, kaip šiame rašinyje išvardintos. Pašalink tas minėtas problemas, ir šeimos bus išgelbėtos. Visa nelaimė, kad tos problemos nepašalinamos nei operacija, nei vaistais. Jos buvo ir bus pasaulyje, kol žmogus nepasikeis. O jis greitai keičiasi tik į blogąją pusę; į gerąją — labai pamažu. Koks žmogus buvo Kristaus laikais ir prieš jį, toks jis tebėra ir šiandien.
Tai kodėl tokiose pat ar dar blogesnėse gyvenimo aplinkybėse senosios kartos šeima išsilaikė, o dabartinės generacijos suyra? Čia reikia prisiminti Kristaus palyginimą apie du namus. Vienas pastatytas ant uolos, o kitas — ant smėlio. Abudu namus ištiko ta pati gamtos nelaimė: "Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tuos namus” (Mt7,25). Namas, pastaytas ant uolos, išsilaikė, o pastatytas ant smėlio sugriuvo...
Per paskutinius du dešimtmečius nė su jokia kita institucija nebuvo taip žiauriai eksperimentuojama, kaip su santuoka. Pirmiausiai ji buvo visiškai paneigta, kaip nereikalinga. Vienintelis ryšys tarp vyro ir moters turi būti meilė. Jaunimas gyveno komunose ir išmėgino "laisvą meilę”. Iš tiesų tai jokia meilė, o tik laisvas seksualinis gyvenimas be jokios atsakomybės už jo pasekmes. Kai nuo to apkarto daugumos gyvenimas, pradėjo ieškoti pastovesnės formos. Poruojasi gyvuliai ir paukščiai, kodėl turėtų kitaip daryti žmogus? Prasidėjo susimetėlių gadynė, kuri vis dar nesibaigia. Koks susimetėlių pasiteisinimas?
Ogi vieni tebėra nuomonės, kad porą turi rišti tik meilės ryšys, o ne metrikacijos "popierėlis”. Kiti sako, kad jie prieš vedybas turi išmėginti bendrą gyvenimą, kad ištirtų, ar jų charakteriai sutinka, ar jų meilė neišblės, ar jų seksualinis gyvenimas atneš lauktą malonumą, ar jų interesai gyvenime sutaps... Išbandę ir įsitikinę, kad jų santuoka bus pastovi, dėl viso pikto jie sutiks ir tą "popierėlį” pasirašyti pas teisėją, ministerį ar kunigą. Atseit, oficialiai susituoks.
Tuokėsi, kur tik kas išmanė: parkuose, miškuose, įsibridę iki kaklo vandenyje, valtyse, malūnsparniuose, oro balionuose, patiltėse, važiuodami motociklais, jodami ant arklių... Jaunavedžių apranga buvo ne mažiau įvairi ir neįprasta, kaip ir sutuoktuvių vieta. O tie, kurie tuokėsi bažnyčioje, patys pasirašė priesaikos formules ir susikūrė savo sutuoktuvių apeigas.
Dabar grįžtama prie senoviškų sutuoktuvių apeigų ir papročių su visais priedais. Štai moteris klausia etiketo žinovą, ką daryti. Gyveno susidėję kelerius metus. Jau augina du vaikus. Dabar vyras užsimanė tuoktis bažnyčioje. Ir ne bet kaip! Jis reikalauja, kad nuotaka dėvėtų baltą vestuvinė suknelę su veliumu ant galvos. Jis pats dėvės baltą fraką. Kodėl ne? Argi šiandien dar kas nors stebina?
Pažįstama jauna pora po "išbandymo” susimetrikavo, nes kūdikis jau veržėsi į gyvenimą. Kad ir nusistatę prieš bažnyčią, norėjo, kad kūdikis būtų pakrikštytas, bet ne bažnyčioje. Namie, laukuose ar kur nors kitur, kad tik neturėtų nieko bendra su jokia tikyba, su jokia bažnyčia. Perėję įvairias tikybas, įvairias bažnyčias, suprato, kad taip neįmanoma padaryti, nes krikšto metrikuose turi būti pažymėta tikyba (denominacija), kur kūdikis buvo krikštytas. Kitaip dokumentas būtų nelegalus, o jie tik tokio dokumento norėjo. Kas žino, gal gyvenime kada nors jo reikės... Pagaliau, senelių dideliam džiaugsmui, kūdikis buvo pakrikštytas katalikų bažnyčioje, nes jo tėvai buvo užaugę katalikiškose šeimose.
Kur ir kaip būtų tuokiamasi, santuokų rezultatai yra blogi ir nėra linkę gerėti. Tik prieš kelias dienas laikraščiai pranešė stebėtiną žinią. Buvo atlikti tyrimai šiame krašte ir Anglijoje. Pasirodo, kad ir tose santuokose, kurios buvo sudarytos po "išbandymo”, gyvenant metus ar daugiau susimetus, skyrybų procentas ne mažesnis, kaip tų porų, kur sutuoktiniai prieš vedybas kartu negyveno. Taigi statyk namą, kaip tik galva išneša, vis tiek jis sugrius, jeigu po jo pamatais tik smėlis, o ne uola.
Kai Kristus kalbėjo apie ant smėlio pastatyto namo griuvimą, atrodo, lyg jis būtų turėjęs galvoje dabartinius laikus, nes jis pabrėžė, kad to "namo griuvimas buvo baisus” (Mt 7,27). Pagal psichologus ir psichiatrus, skyrybos atneša tokį baisų širdies skausmą atmestajam sutuoktiniui, kad jį viršija tik mirtis. Tačiau kai mirtis išskiria, sakoma, kad širdgėlą apgydo laikas. Skyrybų atveju ir laikas dažnai yra bejėgis, nes širdies žaizda yra pakartotinai užkrečiama keršto, neapykantos, pavydo ir kitokiomis bacilomis.
Viena lietuvė, sužinojusi, kad buvęs jos vyras vedė, verkė. "Turėjo būti svarbi priežastis skyryboms”, — ją raminau. "Išsiskyrėme dėl šukės!” — atšovė sarkastiškai. Jos vyras mėgo draugus. Mėgo išgerti. Nebuvo naminis. Ji buvo prie namų pririšta, nes turėjo mažą sūnų. Vieną vakarą ji suruošė vaišes savo namuose. Svečiai susirinko, o namų šeimininko nebuvo. Matyt, užsigėrė ir apie namų vaišes užsimiršo. Grįžo linksmas, kai svečiai jau skirstėsi.
Žmonos ambicija buvo smarkiai užgauta. O draugės dar pakurstė, kad nenusileistų. Reikia vyrą pamokyti. Kaip atkeršyti? Atrodė, kad tik vienas būdas — atimti sūnų, kurį jis taip mylėjo.
Kitą dieną ji paprašė vyrą išsikraustyti iš buto. Tas trenkė duris ir išėjo, nieko nesakęs. Už poros dienų sugrįžo ir pasiėmė savo daiktus. Atsisveikindamas sūnelį, jis verkė... Jeigu ji tada būtų prašiusi sugrįžti, jis būtų pasilikęs. Bet ambicija neleido išsižioti. Ne mažiau buvo ambicingas ir jis. Išėjo ir nesugrįžo. Taip šeima suiro dėl užgautos ambicijos, kurią po keliolikos metų ji vertino tik tiek, kiek šukę... O neužgijusi širdies žaizda vėl atsinaujino, užkrėsta pavydo, kad jos vyras laimingas su kita žmona, o ji tebėra vieniša.
O kur vaikai? Kas išmatuos jų skausmą ir gyvenimo tragediją, kai tėvų namai suyra, jiems išsiskyrus? Vaikai kenčia be jokios kaltės, dažnai net nesuprasdami, kodėl jų tėvai, kuriuos lygiai myli, negyvena drauge, kaip gyveno. .. Sociologai apskaičiuoja, kad už dešimt metų šiame krašte tik 50% vaiky turės abu tėvus. Kita pusė vaikų jau turės tik vieną, nes tėvai bus išsiskyrę.
Kas darosi su tokiais vaikais, esame spaudos ir televizijos gerai informuoti. Jie nebaigia mokyklos. Pasidaro gatvės valkatos. Dedasi į gaujas. Vagia, plėšia, verčiasi narkotikų prekyba ir prostitucija. Paauglės mergaitės gimdo kasmet ir didina Šalpos (Welfare) departamentui išlaidas. Berniukai išauga į tikrus kriminalistus. Perpildyti kalėjimai jų nesutalpina.
Vytautas Ignas. Žūklė Kuršių mariose.
Lyg to dar negana, prieš porą dienų komunikacijos priemonės paskelbė naują sensaciją: "Children kill children” (Vaikai žudo vaikus). Štai tos sensacijos turinys: per metus Detroito miesto mokyklose buvo nušauti 69 mokiniai! Ne gatvėse, o mokyklose! Vaikai turi ginklus. Seniau ginčus išspręsdavo muštynėmis, o dabar ginklu. Tą sensaciją pranešėjas užbaigė įprasta informacija, kad tie vaikai auga suirusiose šeimose. Dažniausiai be tėvo autoriteto. O jeigu motina dirba, tai ir be jokios priežiūros namuose.
Kai tokie dalykai dedasi aplinkui, negali atsistebėti Kristaus žodžių teisingumu apie ant smėlio pastatyto namo sugriuvimą: "Ir jo griuvimas buvo baisus!”
Kas ta uola, ant kurios senoji karta statė savo namus? Kodėl jų santuokos nesuiro, nors gyvenimo audros juos mėtė ir vėtė? Iš paviršiaus žiūrint, jų santuokos nesiskyrė nuo šiandien besituokiančių. Ir šiandien vyras ir moteris prisiekia vienas kitam gyventi "iki mirtis mus išskirs”. Sutartis, po kuria pasirašo su liudininkais, tokia pat, galiojanti visam gyvenimui. Tad kur yra pagrindinis skirtumas?
Gyvenime darome daugybę sutarčių — rašytų ir nerašytų. Todėl žinome iš praktikos, kad sutarties vertė priklauso nuo sąžiningumo žmogaus ar kompanijos, su kuriais susitarta. Mašinos defektas gali būti pašalintas sąžiningai, bet gali būti "pataisyta” ir tai, kas nebuvo sugedę. Namai, pastatyti pagal kontraktą, gali puikiai atrodyti, bet iš blogiausių medžiagų ten, kur akis nemato.
Lygiai tas pat su santuokos sutartimi. Šventraštis rodo, kad nuo amžių žmogus nebuvo linkęs laikytis, kaip Dievo buvo įsakyta. Net Dievo išrinktojoj tautoj buvo toleruojama daugpatystė. Dievo išrinktasis karalius Dovydas turėjo kelias žmonas. O jo sūnus karalius Saliamonas visai išėjo į lankas. Jo hareme buvo 700 žmonų ir sugulovių. Ir ne tik izraeličių, o ir įvairių stabmeldžių, garbinančių savo dievus su Saliamono leidimu.
Naujasis Įstatymas nekalba apie daugpatystę, bet vyras galėjo, kada tik norėjo, savo žmoną mesti ir kitą vesti. Kristus tokias skyrybas labai griežtai uždraudė, pabrėždamas, kad tiek persiskyręs vyras, vesdamas kitą, tiek persiskyrusi moteris, tekėdama už kito, svetimauja. Atseit, tokie, gyvendami santuokoje, nusideda prieš šeštąjį Dievo įsakymą, lyg kad būtų nevedę.
Kodėl taip yra, Kristus priminė, kas Dievo buvo pasakyta pirmajai žmonių porai Pradžios knygoje: "Jie nėra daugiau du, bet vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, tegul žmogus neišskiria” (Mt 19,6).
Senoji karta į tą moterystės nesuardomumą tikėjo ir santuokos sutarties laikėsi. Tas nesuardomumo principas ir buvo toji uola, ant kurios buvo statomi gyvenimo audrų nesugriaunami namai. Kaip gamta yra saugojama nuo chaoso Tvėrėjo nustatytais dėsniais, kurių niekas negali pakeisti, taip ir žmogus negali pabėgti nuo Dievo nuostatų, nesugriovęs savo gyvenimo. Kol jis kurs šeimos gyvenimą, nepaisydamas Dievo nuostatų, tol jo namai bus statomi ant smėlio.