Paulius Rabikauskas
7. KAIP MIRĖ DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS GEDIMINAS?
Apie mūsų žymaus didžiojo kunigaikščio, garsiosios Lietuvos valdovų dinastijos pradininko, "galingiausio Rytų Europos valdovo” (Tar. Liet. enc-ja, I, 587) Gedimino mirties aplinkybes nedaug ką težinome. A. Šapokos Lietuvos istorija lakoniškai išsireiškia: "Gediminas mirė apie 1341 m.” (psl. 79). I. Jonynas ir J. Jakštas, rašę Liet. enc-joje (VII, 69), mėgina kiek išsamiau aprašyti Gedimino mirtį. Jie atkreipia dėmesį į J. Dlugošo paskleistą klaidingą versiją, jog Gediminas žuvęs 1337 m., ginant Veliuonos pilį. Kad ši versija negali būti teisinga, matyti jau iš to, jog Gediminas dar 1338 metų gale pasirašė su Livonijos ordinu prekybos sutartį. Nežiūrint to, Lietuvoje net 1978 m. dar laikytasi anos klaidingos versijos, nors mirties metai rašomi 1341 m. (Liet. tar. enc., IV, 24).
Įdomus Pietų Amerikos “gyventojas” armadilas, išsilaikęs 55 milijonus metų be didelio pasikeitimo.
GEDIMINAS NEŽUVO PRIE VELIUONOS
Tiktai prieš ketverius metus Vilniaus universiteto docentas Edvardas Gudavičius ryžosi giliau pažvelgti į J. Dlugošo ir kitus šaltinius, liudijančius apie Gedimino mirtį. Iš tekstų palyginimo paaiškėjo, kaip neatidžiai ir paviršutiniškai Dlugošas panaudojo savo šaltinius ir rašė "Lenkijos istoriją”. Apie Gedimino žygius, ypač apie tai, kaip jo vadovaujama Lietuvos kariuomenė 1337 m. buvo apgulus ką tik Nemuno saloje netoli Veliuonos pastatytą kryžiuočių pilį, kurią jie pavadino Bajerburgu (Baierburg) tų metų žygio į Lietuvą vado, Bavarijos kunigaikščio Henriko garbei, Dlugošas rašė, remdamasis Vygando (Wigand) Marburgiečio kronika. Vygandas didž. magistro Konrado Valenrodo laikais gyveno Prūsuose ir 1394 m. rimuotomis eilėmis aprašė nuo 1293 m. per visą XIV amžių įvykdytus Vokiečių Ordino žygius. Aišku, apie tai, kas vyko Lietuvą valdant Gediminui, jis tegalėjo žinoti iš kitų šaltinių, kurių jis turėjo pakankamai. Buvo prieinamos kelios prieš tai Prūsuose parašytos kronikos; taip pat ir Ordino archyvas jam, gyvenančiam Didžiojo Magistro rezidencijoje Marienburge, turėjo būti lengvai pasiekiamas.
Paties Vygando paliktas kronikos tekstas, rašytas ano meto Prūsijoje vartota vokiečių kalba, deja, neišliko. Yra žinomos tiktai kelios ištraukos bei nuotrupos, kurias yra pacitavę kiti anų laikų autoriai. Tačiau mus laimingai pasiekė tos kronikos lotyniškas vertimas, padarytas 1464 metais. Jo prireikė kaip tik minėtajam J. Dlugošui, nes jis pats vokiškai nedaug ką suprato.
Įdomu sustatyti šalia Dlugošo naudotą lotyniškojo kronikos teksto vietą, kur aprašomi Bajerburgo įvykiai, ir tai, ką parašė Dlugošas — taip pat lotyniškai — savo analuose. Vygandas vaizduoja, kaip lietuvių kariuomenė, vadovaujama paties Gedimino, apgulė kryžiuočių pilį ir ją apgultą išlaikė 22 dienas. Tuo metu pasitaikė, kad kryžiuotis Tilmanas Sunpachietis (de Sunpach) ietimi mirtinai sužeidė, kaip ten pasakyta, "Trakų karalių” ( regem de Tracken). Dlugošas, savais žodžiais perrašydamas tą patį įvykį, jau išsireiškia: "Vienas kryžiuotis, geras strėlių laidytojas, ugninėmis strėlėmis kamavo [pilį apsupusius] barbarus ir vieną dieną ugnine strėle persmeigė Lietuvos kunigaikštį Gediminą, perverdamas per nugarą jo kūną, taip kad mirtinai sužeistasis tuoj pat iškvėpė dvasią” (tinus Crucifer sagittandi peritus et qui igneis sagittis barbaros vexans, dierum uno Ducem Gediminum ignea sagitta per corpus in dorsum transfixit, a quo vulnere moribundus illico anima exhalavit. — J. Dlugosz, Opera omnia, XII, Cracoviae 1876, 36-37)- Pagal Vygandą, ten žuvo vardu nenurodytas Trakų "karalius” (suprask: "kunigaikštis”), o Dlugošas į tą vietą sauvališkai įdeda Gedimino vardą ir mirtinai sužeistąjį tituluoja Lietuvos kunigaikščiu. Nukrypimas atrodo nedidelis, bet jis davė pradžią klaidingai Gedimino mirties versijai. Iš Dlugošo tą žinią perėmė Motiejus Miechovita, o šiuo rėmėsi Motiejus Srijkovskis; Srijkovskį pakartojo Albertas Kojalavičius. Ir taip visi kartojo iki pat mūsų dienų: Gediminas žuvo nuo kryžiuočio strėlės ar kulkos), gindamas Lietuvą nuo jos pašonėje bandančio įsitvirtinti Vokiečių Ordino. Žinodami, kad Gediminas mirė tiktai apie 1341 metus, istorikai bandė lemtingą Lietuvos valdovo žygį nukelti į tą laiką.
Tačiau atidi išlikusių istorijos šaltinių analizė mus verčia visą tą aiškinimą apie Gedimino žuvimą prie Veliuonos nedvejojant atmesti. Lietuviams nesėkmingas Bajerburgo apgulimas, kuriam vadovavo pats Gediminas, iš tikrųjų įvyko 1337 metais. Bet ten žuvo ne Gediminas, o kitas lietuvis kunigaikštis, kurio vardas nežinomas. Pavadinimas "Trakų karalius” (rex de Trackin) neturi klaidinti, nes vokiečiams girdėtas lietuviškas žodis "kunigas” ( = kunigaikštis) buvo lygus "König”. Pvz., 1338 m. Gedimino su Ordinu sudarytoje sutartyje ne tik Gediminas, bet ir Polocko bei Vitebsko kunigaikščiai vokiškai vadinami "koningh” (Gedim. laiškai, Vilnius 1966, 195), nors niekam neateina nė į galvą, kad kada nors būtų buvęs tikra prasme Polocko ar Vitebsko karalius.
Antra vertus, yra išlikusi žinia apie Gedimino mirtį Naugardo I metraštyje. Ten 6849 metais (pagal Bizantijos erą; tai atitinka mūsų 1341 m. kovo 1 d. — 1342 m. vasario 28 d. laikotarpį) pažymėta: "tą žiemą mirė didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas pagonis” (Toe že zimy umre knjaz' velikii Gidemen Litov'skii poganyi —Polnoe sobr. russk. let., III, S. Peterburg 1841, 80-81). Kadangi ten pat greta įrašyta, jog mirė totorių chanas Uzbekas, o šis, kaip iš kitur žinoma, mirė 1342 m. pradžioje, tai reikia manyti, kad ir Gediminas mirė tą 1341-42 metų žiemą. Prie šio akivaizdaus rezultato prieina E. Gudavičius. Jis taip pat atkreipia dėmesį ir į kai kurias kitas užuominas, patvirtinančias čia išdėstytą įvykių eigą. Reikia sutikti su jo galutine išvada: "prie Bajerburgo Tilmanas Zunpachas [de Sunpach] nušovė ne Gediminą, o anoniminį Trakų kunigaikštį. Gediminą "nušovė” Dlugošas ir visa juo sekusi istoriografija” (psl. 69).
APIE PARAKU ŠAUDANČIUS GINKLUS
Bet Dlugošas įvėlė maišaties ir apie paraku užtaisytų ginklų panaudojimą, ginant Bajerburgo pilį. E. Gudavičius kitame tais pačiais 1984 m. paskelbtame straipsnyje akivaizdžiai parodo, kaip Dlugošas ir čia savo neapdairumu užrašė daugiau negu rado naudotame šaltinyje.
Vygando kronikoje — tiksliau, jos lotyniškame vertime — kalbama apie du skirtingus ietimis kovojusio kryžiuočio Tilmano veiksmus: "jis ugnine ietimi sudegino [lietuvių] vėliavą” ir "tuoj po to ietimi mirtinai sužeidė Trakų kunigaikštį”. Aišku, jis turėjo du kartu sviesti po ietį: vieną kartą su prismeigtu degančiu skuduru, kad sudegintų vėliavą, antrą kartą į ten esantį lietuvį karvedį (gal patį vėliavnešį?) tiesiog jam į kaklą tarpupetėje (telo igneo vexillum compussit... regem de Tracken telo vulnerat in collum inter scapulas). Pirmoji ietis buvo "ugninė” (telum igneum), o antroji tik šiaip ietis (telum). Taip rašė Vygandas.
Ką padarė Dlugošas, interpretuodamas tą tekstą? Du kryžiuočio Tilmano šūviai (nes greičiausiai buvo šaudoma iš sunkiųjų kilpinių arbaletų) Dlugošo aprašyme susilieja į vieną. Gediminu palaikytas Trakų kunigaikštis Dlugošo pasakojime krenta nuo "ugninės strėlės” (ignea sagitta — nebe ietis, o strėlė); ji pervėrė kunigaikščio kūną iš nugaros (nebe tarpupetėje). Tokį pasakojimą iš Dlugošo perėmė M. Miechovita, šiuo pasekė M. Srijkovskis, kuris savo ruožtu pridėjo, jog "ugninę strėlę” reikia suprasti paraku užtaisyto ginklo kulką. Ir taip įėjo į istoriją tvirtinimas, kad Gediminas žuvo nuo pirmą kartą kryžiuočių panaudoto naujo ginklo — šautuvo kulkos. Iš tikrųjų paraku šaunamieji ginklai kryžiuočių šaltiniuose minimi tiktai nuo 1362 metų — 25 metais vėliau. Galėjo jie naudoti tokį ginklą ir kiek anksčiau, bet žinant, kaip jis pradinėje vartojimo fazėje būdavo užtaisomas, jis netiko pavieniams taikiniams, jį kreipdavo į stambius objektus, į minią. Be to, sunku įsivaizduoti, kaip parako užtaisu iššauta metalinė ar akmeninė "kulka” galėjo sudeginti lietuvių vėliavą. Telum igneum tegalėjo reikšti "padegamoji ietis”. Tokie toli vedantys Dlugošo įvelti netikslumai, interpretuojant gana aiškius tekstus, meta niūrų šešėlį ant visos Krokuvos kanauninko paliktos "Lenkijos istorijos” patikimumo.
GEDIMINAS NUNUODYTAS, KAD NETAPTŲ KRIKŠČIONIU?
Bet grįžkime prie Gedimino mirties aplinkybių. Jas pamini, kaip jau pastebėjo E. Gudavičius, tolimos Čekijos kronikininkas Benešas iš Veitmilės (z Weitmile). Neseniai Lietuvoje jaunas mūsų krašto praeities tyrinėtojas Alvydas Nikžentaitis (g. 1961 m.) paskelbė straipsnį, kuriame išsamiai nagrinėja šį reikšmingą, lig šiol mūsų istorikų nežinotą liudijimą. Benešąs, kaip ir aukščiau minėtoji Naugardo I kronika, nurodo Gediminą mirus 1341 metais. Be to, jis vienintelis iš mus pasiekusių šaltinių pažymi ir Gedimino mirties priežastį. Pasak Benešo, 1341 m. "Lietuvos kunigaikštis buvo pasirūpinęs, kad pas jį atvyktų 10 kunigų ir daug krikščionių, nes norėjo pagaliau priimti krikščionių tikėjimą” (Eodem anno [1341] dux Luthwanorum accersiri fecerat ad se X sacerdotes et chrisianos plurirnos, cupiens tandem christiana fide imbui. — Fontes rerum Bohemicarum, IV, Praguae 1884, psl. 490). Ir čia pat priduria: "Savieji dėl to susirūpinę kunigaikštį nunuodijo” (Sui hoc considerantes ipsum ducem veneno intoxicaverunt). Išeitų, Gediminas mirė ne sava mirtimi ir ne kovose su priešais, bet buvo klastingai savųjų nunuodytas. Ir tai padaryta dėl to, kad didysis Lietuvos kunigaikštis ėmėsi naujos rimtos akcijos įvesti į savo kraštą krikščionybę.
Bet ar galima tikėti tokia vieniša žinute iš tolimos Pragos? Kronikininkas nebuvo Lietuvoje to meto įvykių liudininkas. Atnešti gandai dažnai būna gerokai nukrypę nuo tikrovės.
Šiuo atveju betgi turime pagrindo pasitikėti čeko kronikininko informacija. Benešas Krabice iš Veitmilės buvo Pragos katedros kapitulos kanauninkas ir nuo 1355 m. tvarkė naujosios Šv. Vito katedros statybos reikalus, artimai bendravo su imperatoriaus Karolio IV dvaru, mirė 1375 metais. Savo kroniką rašė, Loserth’o teigimu, ne anksčiau kaip 1355 m., bet labai galimas dalykas, kad ją pradėjo tiktai po 1355 metų (psl. 314). A. Nikžentaitis pastebi, kad Benešas ne tiktai apie Gedimino mirtį, bet ir šiaip užrašė ne vieną unikalų faktą, liečiantį Lietuvą, dėl kurio nekyla jokių abejonių. O minėtasis Loserth’as, kritiškai įvertinęs Benešo veikalą, pabrėžia autoriaus dėmesį tiesai: "Virš visko jam rūpi tiesa. Jis mieliau nieko neskelbia, negu ką nors netikslaus... Jo paties gilus religinis įsitikinimas yra jo tiesos meilės pagrindas” (psl. 331). Būdamas savas žmogus karaliaus dvare Pragoje, jis galėjo žinoti daug smulkmenų ir apie Lietuvą. Reikia nepamiršti, kad tas pats Karolis, tuomet dar princas, dalyvavo sykiu su savo tėvu, Čekijos karalium Jonu Liuksemburgiečiu, ir, aišku, nemažu palydovų būriu, garsiajame kryžiuočių žygyje prie Nemuno, kai buvo pastatyta Bajerburgo pilis (1337 m.) ir jos sugriauti atvyko Gediminas su savo kariuomene. Abudu, tėvas ir sūnus, dar sykį buvo nuvykę į Prūsiją 1345 m. pradžioje dalyvauti daug žadančiame kryžiuočių žygyje prieš lietuvius, nors pats žygis baigėsi visiška kryžiuočių nesėkme. Kronikininkas galėjo gauti informacijų apie Gedimino mirties aplinkybes ir iš paties Gedimino vaikaičio, Kęstučio sūnaus Butauto. Šis 1365 m., po nepavykusio mėginimo pagrobti iš dėdės Algirdo valdžią, pabėgo pas kryžiuočius, Karaliaučiuje priėmė krikštą, gaudamas Henriko vardą. Dar bandė veržtis į Lietuvą su ordino kariuomenės pagalba, bet ir tas žygis nepavyko. Turėjo pasitraukti į Pragą, kur jį iki mirties (1380 m.) išlaikė savo dvare imperatorius Karolis IV. Žinių Benešui galėjo suteikti ir Pragos pranciškonai. Apie 1340 metus Lietuvoje buvo pranciškonų misionierių, kurie priklausė kaip tik Bohemijos provincijai.
Ta proga A. Nikžentaitis prisimena Vilniuje nukankintų pranciškonų legendą. Ją, kaip žinome, tyrinėjo ir kritiškai įvertino geriausias pranciškonų veiklos viduramžių Lietuvoje žinovas T. Viktoras Gidžiūnas (Aidai, 1954 m.). Pasak Gidžiūno, legendos branduolys, dviejų pranciškonų, Bohemijos provincijos vienuolių (kunigų) Ulricho ir Martyno nukankinimas paskutiniaisiais Gedimino valdymo metais, yra "viskas, kas visose legendose apie pranciškonus kankinius galėtų būti tikra”, t.y., jis prileidžia galimybę, jog tai iš tikro įvyko. Tuo remdamasis, ir Nikžentaitis mato konkrečių ženklų, kad apie 1339-1343 metus didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvare būta kažkokios krikšto akcijos ir prieš ją reakcijos. Tai patvirtintų ir kai kurios pranciškono Jono iš Winterthur (mir. 1348 m.) kronikos užuominos apie tai, kad vienas pagonių karalius 1342 m. maldavęs ordino vadovybę atsiųsti vienuolių varguomenei mokyti. Kitoje vietoje paminėta, jog Lietuvos karalius buvo tvirtai pasiryžęs priimti krikščionybę, tačiau jam tai padaryti sutrukdė kryžiuočiai, dėl to jis vėl atkritęs į pagonybę. Ši žinutė įrašyta 1343 m., bet ją reikia datuoti kiek anksčiau (Mon. Germ. hits.: Scriptores rer. Germ., nova ser. III, Berolini 1924, psl. 202 ir 258). Atrodo, viena ir antra žinutė liečia didįjį Lietuvos kunigaikštį Gediminą. Prisideda ir akivaizdus faktas, kad XIV a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių sandūroje nurimo Ordino ofenzyva prieš lietuvius.
Visa tai Nikžentaitis savo straipsnyje nuodugniai išnagrinėjęs prieina išvados, kad Gediminas į savo valdymo pabaigą rimtai siekė pats tapti krikščioniu ir sukrikščioninti visą kraštą. Tam jis ir prašė pranciškonų generalinę kapitulą atsiųsti vienuolių skelbti Lietuvoje tikėjimą. Anuos Benešo kronikoje paminėtus 10 kunigų būtų galima suprasti kaip ta proga į Lietuvą atvykusius pranciškonus. Tačiau, kaip jau 1323 -1324 metais, taip ir dabar didžiajam Lietuvos kunigaikščiui nepavyko pralaužti prieš jį ir jo siekimus susidariusios politinės blokados. Anuomet krikščionybės priešininkai grasė Gediminui jį išvaryti iš jo valdomų žemių, o dabar antikrikščioniškajai koalicijai pavyko jį nunuodyti. Pasak Nikžentaičio, "visiškai įmanoma, kad Jaunutis [o ne Algirdas ar Kęstutis] iškilo todėl, kad turėjo tam tikrų ryšių su antikrikščioniškąja koalicija — buvo jos vadovu ar bent statytiniu” (psl. 19). Krikščionybės priešams paėmus viršų, galėjo žūti ir anie du pranciškonai, kitiems gal suspėjus laiku pasitraukti. Atitiktų legendoje nurodytas laikas, tiktai nužudymo kaltininku tektų laikyti ne Gediminą, o tą, kuris vadovavo jo priešams.
Reikia sutikti, jog šios išvados remiasi nemaža dalimi ne neabejotinų šaltinių pateiktais faktais, o daugiau iš juose užfiksuotų užuominų einančiomis prielaidomis. Bet viskas čia taip susipina, kad galimybės priartėja prie tikrovės. Šiame kontekste galima geriau suprasti tai, ką skaitome 1324 metais iš Rygos į Vilnių atvykusių popiežiaus legatų pasiuntinių tartis dėl Gedimino krikšto surašyto pranešimo pačioje užbaigoje: "Vėliau dar girdėjome iš vieno brolio pranciškono, kad viena moteris iš karalienės šeimynos jam kaip paslaptį papasakojusi, jog tuo metu, kai mes ten buvome, karalius [t.y. Gediminas] kiekvieną naktį, mums po pasikalbėjimo išėjus, pasiėmęs su savim savo giminaitį Erudą, įeidavęs į savo miegamąjį ir ten labai graudžiai verkdavęs ir, kiek apstojęs, vėl pradėdavęs verkti; ir taip jis daręs tris kartus kiekvieną naktį; ir pagal tai, kiek ta moteris galėjo spręsti, jis taip daręs dėl to, kad buvęs priverstas atsisakyti savo pradėtojo sumanymo” (Ged. laiškai, psl. 145).
PANAUDOTA: E. Gudavičius, “Kas žuvo 1337 m. prie Bajerburgo?”: Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1984, t. 4(89), psl. 92-99; E. Gudavičius, “Ką reiškė ‘ugninė ietis’ (telum ig-neum) Vygando kronikoje?”: Lietuvos istorijos metraštis, 1984, psl. 78-80; A. Nikžentaitis, “Lietuvos diplomatinė kova su Vokiečių Ordinu, 1337-1342 m.”: Lietuvos istorijos metraštis, 1986, psl. 5-20; J. Lo-serth “Die Chronik des Benesch Krabice von Weitmühl. Beitrag zur Kritik derselben”: Archiv für österreichische Geschichte 53 (1875) 301-333; plg. ten pat, psl. 9-38.