ALFONSAS GRAUSLYS

4. KRISTAUS SEKIMAS

     "Kristaus sekimas”—tai asketinė ir mistinė, bet labai gyvenimiška religinė knyga, kurios pirminis tekstas buvo parašytas lotynų kalba 15-tojo šimtmečio pirmoje pusėje. Daugelio nuomone, tos knygos autorius buvo vienuolis Tomas, gimęs Reino krašto miestelyje Kempen, todėl jis vadinamas Tomas a Kempis, t.y. Tomas iš Kempen. Jis gimė 1380 m., o mirė 1471 m.

     Smulkiau čia neliečiant istorinių ir geografinių Tomo Kempiečio gyvenimo aplinkybių, norėtųsi tik paminėti, kad vienuolynas, kuriame jis tada buvusioje Olandijos teritorijoje gyveno, reformacijos sukeltų religinių karų metų buvo sunaikintas, bet kapai, kuriuose jis buvo palaidotas, išliko, o jo kapas pateko protestantų žinion. Protestantai jo kūną perkėlė į Groot Kerk (šiandieninėje Olandijoje) į jų valdomą Šv. Mykolo bažnyčią, kur jo kūnas yra ir šiandien.

     "Kristaus sekimas” susideda iš keturių atskirai parašytų knygų, kurios, autoriui mirus, buvo sujungtos į vieną. Jas visas jungia tas pats stilius, ta pati dvasinė lyrika, kuri, autoriaus jautrumo dėka, kartais pakyla iki aukštų poezijos viršūnių. Visose knygose yra tas pats rašymo būdas — atskirais sakiniais arba aforizmais.

     Tai tikrai gyvenimiška knyga, duodanti tokių apčiuopiamų pamokymų, kurie gali ir turi būti taikomi kasdieniniame gyvenime. Knyga parašyta labai paprastai, ne kokiomis gudriomis filosofinėmis sąvokomis. Ji yra skiriama nuolankios dvasios žmonėms, kurie, būdami toms mintims giminingi, gali jas tinkamai suprasti. Jaučiama, kad šia knyga autorius siekia dvasinės sielų naudos.

     Eidamas vienuolyne įvairias pareigas ir vadovaudamas vienuolių dvasios gyvenimui, jis turėjo progų tą dvasios gyvenimą stebėti, stebėjimo vaisius užsirašinėti, nagrinėti to meto religinių klasikų ir šventųjų raštus ir tuo būdu telkti medžiagą savo rašomoms knygoms. Šiandieninių žinovų tvirtinimu, atrodo, kad Tomo Kempiečio raštams turėjo įtakos didieji anų laikų dvasios galiūnai: šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Bonaventūra, šv. Bernardas, mistikas Ruysbroeck ir kiti. Ta visa medžiaga, ilgo autoriaus gyvenimo (mirė 92 m. amžiaus) susitelkime išmąstyta, tyloje ir ramybėje pasisavinta ir didele dalimi į jo knygas patekusi, reikalauja ir iš skaitytojo tylaus susitelkimo, kad jo dvasia galėtų tomis mintimis persisunkti. Viename senoviškame portrete, kur vaizduojamas "Kristaus sekimo” autorius, po jo kojomis guli knyga su įrašu pirmame puslapyje: "Visur ieškojau atilsio ir niekur jo neradau, kaip tik pasislėpęs kertelėje su knyga rankoje”. Jis pats vienuolyno atsiskyrime ir susitelkime radęs ramybę ir poilsį, tą ramybę norėjo suteikti ir savo rašomų knygų skaitytojams.

     Giliau į "Kristaus sekimo” turinį žvelgiant, jaučiama, koks didelis žmogaus bei prigimties, polinkių ir polėkių žinovas buvo šios knygos autorius. Žmogaus prigimties silpnumą bei nepastovumą matydamas, jis suprato, kad tik radikalumas, t.y. besąlyginis griežtumas tegali būti vaistas žmogaus silpnybei. Todėl "Kristaus sekimo” puslapiuose jis skelbia ir reikalauja dvigubo griežtumo: visiško savęs atsižadėjimo ir pilnutinio Dievo teigimo. Tų radikalių reikalavimų pagrindas yra tas, kad be Dievo nėra gyvenimo, o tik dvasinis skurdas. Štai tik keletas tų programinių posakių, vaizduojančių minėtą knygos mintį: "Dėkime kirvį tiesiai prie šaknų, kad, atsikratę aistrų, įgytume dvasinę ramybę... palik viską, viską rasi... vieną tik Dievą ir tai, kas iš Dievo eina, laikyk didžiu, kilniu, maloniu, mylėtinu dalyku... Dievą mylinti siela nieku laiko visa tai, kas yra žemiau Dievo... Tavy randu viską, ko noriu ir geidžiu... kur tik būsi, į kurią pusę pasuksi, būsi menkas, jei neatsigręši į Dievą”.

     Ši knyga skatina kovą su aistromis, neramybės šaltiniais. Ji gydo nuo iliuzijų ir apsigavimo, kai ieškome laimės ten, kur jos nėra ir negali būti. Ji atskleidžia dalykų esmę, mus įspėdama neskandinti savo gyvenimo energijos neesminiuose siekimuose. Ji labai dažnai ir subtiliai kelia mintį, kaip yra pavojinga prisirišti prie tvarinių, juos dievinti ir į juos klimpti. Visa tai mus labai tolina nuo Dievo. Ji kelia viešumon nesuskaitomus kasdieninius mūsų savimeilės pasireiškimus, kuriais, besąlygiškai teigdami save, nors tai ir negalvodami, neigiame Dievą. Visose keturiose "Kristaus sekimo” knygose jaučiama, kaip, kalbant tradicinėmis dvasinio gyvenimo sąvokomis, siela vedama ir eidama dvasinio apsivalymo keliu, skatinama įeiti į apšvietimo ir pagaliau artimo susijungimo su Dievu kelią.

     Nedaug pasaulyje yra knygų, kurios, būdamos tokios nedidelės, pasižymėtų tokiu turtingu turiniu! Tad, šalia Naujojo Testamento, nėra dvasine prasme maistingesnės knygos už "Kristaus sekimą”.

     Tačiau atidesnis skaitytojas, skaitydamas šią knygą, negali nepastebėti, kad autorius joje dažnai kreipiasi į vienuolius. Dėl to ne vienam pasauliečiui gali kilti mintis, kad ši knyga nėra skiriama pasauliečiams, bet tik vienuoliams. Norint šį abejojimą pašalinti, anot L. Bouyer ("Le sens de la vie monastique”), reikia prisiminti, kad vienuolio pašaukimas yra ne kas kita, kaip išvystytas ir įvykdytas krikščionio pašaukimas. Juk visiems pakrikštytiems taikomi Kristaus žodžiai: "Būkite tad tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5,48). Todėl, anot minėto autoriaus, "kiekviename krikščionio pašaukime yra vienuolio pašaukimo daigas”. Kitaip sakant, tarp pasauliečio krikščionio ir vienuolio nėra ir negali būti tokios didelės prarajos, kokią šiandien žmonės vaizduojasi. Čia galėtume pridėti, kad jei pasaulio gyvenimas nebūtų taip nukrikščionėjęs, tai visi mes, ir nebūdami oficialiai vienuoliai, būtume daug "vienuoliškesni”, negu dabar esame. Juk vienuolynai, geriau pagalvojus, yra tie rezervuarai, kurie šiandieniniame nukrikščionintame pasaualyje turėtų padėti saugiau išlaikyti pilnutinę krikščionybę. Tiesa, vienuoliai turi nuosekliau Kristų sekti ir jo patarimus pažodžiui laikyti, bet juk tų patarimų dvasia ir visi pakrikštytieji turėtų vadovautis, jei nori siekti tobulybės. Be to noro jų krikščionybė būtų liguista ir netobula. Štai kodėl "Kristaus sekimo” knyga tinka ir yra skirta visiems.

     Kažin ar yra kita knyga, šalia Šv. Rašto, kuri taip dažnai būtų verčiama į įvairias kalbas ir vis naujai išleidžiama? Pradedant pačiais pigiausiais ir baigiant liuksusiniais leidiniais, ši knyga puošia didžiųjų tautų katalikiškų ir net nekatalikiškųjų knygynų lentynas. Įsidėmėtina ir tai, kad šią knygą į savo leidinių skaičių įtraukia net ir tokios leidyklos, kurios religiniam gyvenimui labai tolimos. Lankantis įvairiuose JAV knygynuose, ir dabar galima surasti keliolika įvairių "Kristaus sekimo” laidų anglų kalba. Ir mūsų maža tauta, kurios religinė literatūra dar buvo tik lopšio vystykluose, jau turėjo keletą šios knygos laidų. Išeivijoje jau du ar tris kartus ši knyga yra išleista lietuvių kalba. Paskutinis leidimas yra Nek. Pradėtosios Marijos seserų Putname, 1960 m.

     Ši knyga išugdė daugybę šventų sielų. Ją dažnai skaitė visi naujesnių laikų šventieji. Užtenka tik prisiminti šv. Ignacą Loyolą, kurio gyvenime "Kristaus sekimo” knyga suvaidino labai svarbų vaidmenį. Jo dvasinio atsivertimo pradžioje, kai dvasinis gyvenimas dar nebuvo nusistovėjęs, jo sielą draskė baimė ir abejonės. Tada ši knyga lemiamai jį paveikė, todėl visą gyvenimą jis ją brangino, su savimi nešiojo, nuolat skaitė. Protestantų rašytojas W. Nigg sako, jog visai nenuostabu, kad šventasis tą knygą vertino, nes ją galima palyginti su kasdienine duona, kuri niekada nenusibosta ("Geheimnis der Moenche”).

     R. Plus apie "Kristaus .sekimą” sako, kad "tai knyga, kurios neturėtume niekad užversti, nes nėra tokio klausimo, kuriam išsiaiškinti ji neduotų rakto”. Jis dar prideda, jog tai yra lyg Evangelija, nors parašyta kitu tonu. Ir trapistai "Kristaus sekimą” labai brangina. J. Gautier, aprašinėdamas trapistų gyvenimą, sako, kad ši knyga pati gražiausia iš visų žmogaus sukurtų knygų, nes Evangelija yra išėjusi ne iš žmogaus, bet iš Dievo lūpų.

     Religingi protestantai taip pat šią knygą vertina ir skaito, todėl ją galima vadinti visus krikščionis jungiančia knyga.

     Kalbant apie didžiuosius žmones, galima prisiminti muziką Beethoveną, kuris niekad su "Kristaus sekimu” nesiskyrė. Kai garsusis fizikas Amperas susirgo, draugai pasisiūlė jam paskaityti "Kristaus sekimą”, bet ligonis atsakė, kad šią knygą mokąs atmintinai. Indijos Ramakrishna misijos nekrikščionys vienuoliai, bet kur eidami, šią knygą su savimi nešiojasi. Ją į indų kalbą yra išvertęs žymus šio sąjūdžio šulas Vivekananda. Pažįstu vieną asmenį, kurs, skubiai iš namų paskutiniojo karo metu bėgdamas į užsienį, iš savo turtingos bibliotekos pasiėmė tik vieną knygą — "Kristaus sekimą”.

     Ją skaitė ir prancūzų filosofas Maurice Blondel (1861-1949). Savo dienoraštyje jis pasisako apie savo pasiryžimą — kiekvieną rytą paskaityti iš "Kristaus sekimo” po vieną skyrelį. Kitoje tų užrašų vietoje skaitome, kaip jis šia knyga pasitiki, nes "užtenka tik ją atskleisti, kai tuojau pataikai į žodžius, kurie atrodo tartum mums būtų parašyti kaip tik tuo metu, kai jie mums reikalingi”.

     J. Green, kalbėdamas apie "Kristaus sekimą”, savo dienoraštyje sako: "Kai skaitau šią knygą, mane visada pritrenkia toji dvasinio gyvenimo tikrovė, kad, atrodo, šalia jos negalima jokia kita tikrovė”.

     Th. Merton, amerikietis trapistas, savo autobiografijoje pasisako, kad, jam dar tebestudijuojant, vienas indų nekrikščionių dvasingas mąstytojas patarė skaityti "Kristaus sekimą”.

     Šios knygos populiarumas tikrai užtarnautas, nes ją gali šimtus kartų skaityti ir vis rasi ką nors nauja, kas tave privers susimąstyti. Tai knyga, kurią galima skaityti maldaknygės vietoje. Kitomis kalbomis yra net ir tokių laidų, kur nurodoma, kokiomis gyvenimo ar religinėmis progomis kurie skyreliai yra skaitytini. Šią knygą, kaip ir Naująjį Testamentą, turėtų įsigyti ne tik kiekviena religinga šeima, bet ir kiekvienas šeimos narys, kuriam rūpi dvasinė kultūra, kad kiekvienu momentu nekliudomai galėtų ja naudotis. Pageidautina, kad nepraeitų nė vienos dienos, bent kelias mintis nepaskaičius iš "Kristaus sekimo”.

     Šiais religiniais skaitymais ir mąstymais ugdome dvasingumą, dėl kurio trūkumo daugelio krikščionių tikėjimas yra vien tik išorinis tiesų priėmimas be supratimo, įsigyvenimo ir šaknų. Dėl to dvasingumo, krikščionybės pagilinimo prasme, paskutiniaisiais nepriklausomybės Lietuvoje metais ypač sielojosi prof. St. Šalkauskis su savo artimais bendradarbiais. Jų "gyvosios krikščionybės” reikalingumo sąjūdis, prasidedant II pasauliniam karui ir Lietuvai praradus nepriklausomybę, negalėjo būti išvystytas.

     Šiuo metu Vakarų pasaulyje dėl to dvasingumo stokos krikščionių gyvenime, todėl ir dėl jų tikėjimo silpnumo, labiausiai sielojosi ir kenčia prancūzų pasaulietis, matematikos profesorius Marcei Legaut. Daug metų studijavęs ir gilinęsis į Evangeliją, jis parašė nemaža reikšmingų knygų šiuo klausimu. Atrodo, kad jas visas yra išsivertę vokiečiai. Dėl turinio gilumo, psichologinio gilinimosi į šį dvasingumo klausimą jo knygos nėra lengvos skaityti, bet jų skaitymas turėtų virsti tikromis studijomis.