Spausdinti

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Prašyčiau iškelti šį klausimą spaudoje. Lietuviškai kalbančių vaikų stovykloje (neminėsiu kurioje) vaikai, kurie visada ta kalba kreipiasi į kitus, yra bendraamžių pajuokiami. Tai kančia tiems vaikams kasmet.

     Šiais metais jau ir tikyba buvo pajuokiama. Vaikas, atsivežęs rožinį, garsiai ir aiškiai pajuokiamas už “keistą elgesį”, t.y. maldą. Vaikas tai girdi, stebi ir verkia. Širdis nusivilia ir apkarsta. Vaikas skundžiasi: kokie tie lietuviai, su kuriais nori bendrauti, o jie šitaip elgiasi ir atrodo, lyg visų užtariami. . . Kaip vaikui paaiškinti? Ko tuos vaikus moko jų tėvai? Ar jie su vaikais nesimeldžia? Argi tokiu būdu mes neauginame mažų veidmainiukų? Argi nesuprasime, kokią žalą jie daro kitiems, o taip pat ir sau, šitaip išjuokdami tai, kas krikščionims ir lietuviams turėtų būti šventa? Tie vaikai nepriima “kitokio”, net ir malonaus stovyklautojo tik dėl to, kad jis pamaldus! Iki kur priėjo tos organizacijos ideologija, jeigu šitoks jos narių elgesys!

     Stovykloje (vėl neminėsiu kurioje) jaunuoliai 13-14 m. amžiaus svečiuojasi mergaičių miegamuosiuose naktimis, neduodami miegančioms poilsio ir sumažindami jaunų mergaičių privatumo jausmą, tiesiog kai kurias sukrėsdami. O būrelių vadovės tyli, jų neišprašo nei vadovybei “neįskundžia”, bet tyliai pritaria. . . Ko mes vaikus mokome, prie ko pratiname, šitaip besielgdami? Plaukai šiaušiasi ir norisi prašyti vadovybės pagalbos, bet išgirsti, kad tie asmenys labai geri, tikrai pasiaukoją, mėginantieji viską, kas įmanoma, ir t.t.

     Ar būtų tikslu apie tai tylėti, nekreipti dėmesio į tas klaidas? Nežinau, ką čia reikėtų daryti, bet man tikrai skaudu ir labai rūpi. . .

Rūta Udrienė

Brangus Redaktoriau,

     “Laiškai lietuviams” padėjo mano seseriai Ritai Vailokaitytei išlaikyti lietuvių kalbą ir stiprino jos dvasinį gyvenimą, ilgus metus jai būnant Vokietijoje ligoninėje. Ritos vardu reiškiu Redakcijai gilią pagarbą ir padėką už nenuilstamas pastangas išlaikyti mumyse gyvą religinį ir tautinį jausmą. Ritos atminimui skiriu 100 dol. paremti “Laiškus lietuviams”.

Julija Šaulienė