Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
“TIESOS” SKAITYTOJAI RAŠO:
"Turiu kolektyvinį sodą. Šiais metais buvo nemažai braškių, noksta kitų uogų, vaisių. O cukraus norma tokia nedidelė, nors jo yra pakankamai. Šalia mūsų — cukraus fabrikas. Ten cukraus kraute užkrauta, nėra kur jo dėti. Naminės degtinės gamintojai jo gauna įvairiais keliais, o norinčiam išsivirti uogienės — norma. Be to, iš parduotuvių dingsta kisielius, saldainiai — iš jų įsigudrinę naminės gamintojai irgi moka virti svaigalus. Ar nevertėtų padidinti bausmę už naminės degtinės gamybą ir perpardavinėjimą? Tada ir cukraus nebūtų deficitas. Juk žmogui parduodamų 4 kilogramų cukraus per uogų metą tikrai nepakanka. Parduotuvėse reikalinga apskaita, kiek cukraus gauta, kiek jo parduota pagal talonus. Jeigu tokia apyskaita būtų, cukrus nebūtų paverčiamas į naminę degtinę”.
"Visi vyrai, kurie skuta barzdas, iki šiol buvo įpratę po nusiskutimo padezinfikuoti smakrą odekolonu ar specialiu skysčiu. Darytų jie taip ir toliau, jei parfumerijos lentynose stovėtų tokia prekė. Tiesa, kartais šmėkšo vienas kitas buteliukas, bet jų kaina tokia, kaip prancūziško konjako. Visi kiti pigesni esą išgraibstomi per trumpą laiką tų, kurie kvapnųjį skystį panaudoja ne barzdai, o gerklei dezinfikuoti.
Visi medikai sutartinai tvirtina, kad odekolonas tam visai netinka, bet didieji apspangimo mėgėjai į tai nekreipia dėmesio. O juk dar visai neseniai save gerbiantis alkoholikas į odekoloną žiūrėjo niekinamai. Tik tie, kurie buvo atsistoję ant paskutinės pakopėlės, paslapčiom, niekam nematant, susipildavo į gerklę "Šipro” buteliuką. Dabar, kai normalių gėrimų įsigyti sunkoka ir brangu, į apyvartą paleisti visi skysčiai, kurie bent kiek svaigina. Nuo jų 1987 metais mirtinai apsinuodijo daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių.
Barzdos problema iškilo pirmiausia, o po jos — cukraus ir dantų pastos problemos. Dėl smakro padezinfekavimo susirūpino mažesnioji dalis visuomenės, o dėl cukraus ir dantų pastos — visi. Dabar jau kalbama, kad padidėjo druskos suvartojimas. Nejaugi išradingieji alkoholikai-chemikai padarė naują išradimą?”
SPEKTAKLIS TRAKŲ PILYJE
Prie Lietuvos kultūros fondo buriasi Vilniaus senamiesčio teatro studija, vadovaujama nusipelnusio artisto V. Limanto. Jo pagrindą sudaro Vilniaus universiteto Kiemo teatre vaidinę aktoriai. Studija ketina atgaivinti kadaise Vilniuje veikusio mokyklinio teatro tradicijas, vaidinti po atviru dangumi, kiemuose, pilyse, piliakalniuose. Tai būtų judrus, nuolat keliaujantis teatras.
Gegužės pabaigoje Vilniaus senamiesčio teatro studija pakvietė žiūrovus į pirmąją premjerą — Maironio istorinę dramą "Kęstučio mirtis”, kuri buvo suvaidinta Trakų pilyje. Spektaklį režisavo L. Ciunis. Pagrindinius vaidmenis atliko A. Butvilas, A. Maceina, S. Merkys, E. Peteraitis, A. Ziaunytė, V. Koševaja ir kiti teatro studijos aktoriai. (Tiesa)
SKAITOMIAUSIA 1987 METŲ KNYGA
Tradiciniame skaitomiausios metų knygos konkurse dalyvauja beveik visų Lietuvos rajonų knygos bičiuliai. Renkamas populiariausias originaliosios prozos kūrinys, labiausiai sudominęs skaitytojus, susilaukęs daugiausiai atsiliepimų, laiškų, recenzijų.
Aštuntąja šio konkurso laureate išrinkta rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, 1987 metais išleidusi knygą "Po mūsų nebebus mūsų”. Tai pirmasis poetės ir prozininkės romanas, aprėpiantis daugelį pokario Lietuvos kaimo socialinių ir moralinių problemų. Ekspresyviai atskleistas veikėjų, ypač moterų, vidinis pasaulis, iškeliamas dvasingumas, siekimas išsaugoti dorovines vertybes.
Liepos 2 dieną Kretingoje į Kraštotyros muziejaus kiemelį pagerbti populiariausios knygos autorės susirinko gausus būrys knygos bičiulių. Įspūdingai nuskambėjo aktorės Joanos Valančienės skaitomos romano ištraukos, muziejaus etnografinio ansamblio dainos.
Vidmantė Jasukaitytė apdovanota konkurso laureatės premija, Knygos bičiulių draugijos ir Kretingos rajono kultūros skyriaus diplomais. (Tiesa)
“ĄŽUOLIUKO” VASARA
Kiekvieną vasarą, pasibaigus koncertų sezonui, vilniečiai "Ąžuoliuko” choro dainininkai ir jų vadovai išvyksta į tradicinę darbo ir poilsio stovyklą Šventojoje. Šiemet surengta stovykla chorui jau dvidešimt aštuntoji.
Stovykla — tai poilsis ir įvairiausi renginiai: šventės, koncertai, žygiai, pramogos. Tačiau stovyklautojų dienotvarkėje visada yra ir repeticijos. Stovykloje vyksta kasdienis darbas, juk vasara — tai pasiruošimas naujiems koncertams. Stovyklauja daugiau kaip pusė tūkstančio dainininkų. Mažieji turi savo vyresniuosius pagalbininkus, taip pat "ąžuoliukus”, dalyvavusius dar pirmosiose stovyklose. Vyresnieji vadovauja, prižiūri vaikus, padeda auklėtojams, kartu ruošiasi šventėms.
Draugiškus santykius stovyklautojai palaiko su Šventosios gyventojais ir poilsiautojais. Rengiami tradiciniai koncertai žvejams ir kurorto svečiams, vyksta draugiškos sporto varžybos. Visi stovyklautojų renginiai vyksta Dainų slėnyje. (Tiesa)
PALANGOJE DRAUDŽIAMA MAUDYTIS
Tie, kurie birželio pabaigoje atostogavo Palangoje, pastebėjo, kad kai kurių poilsiautojų odą pradeda berti. Žmonės spėliojo, nuo ko tai — nuo saulės, vandens, smėlio ar... vėjo?
Liepos pradžioje Palangoje, Klaipėdoje, Giruliuose kai kur buvo iškabinti skelbimai, kad jūroje maudytis draudžiama.
Palangos ir Klaipėdos sanitarijos specialistai tiria jūros vandenį. Tyrimai rodo, kad vietomis vanduo yra užterštas. Pirmiausia jį teršia Klaipėda. Uostamiestis neturi biologinių valymo įrengimų ir visa, kas atlieka iš mėsos kombinato, celiuliozės ir kartono bei kitų fabrikų, visuomeninių pastatų ir butų, atplaukia į jūrą. Tai nenormalu. Sanitarijos duomenys rodo, kad būna dienų, kai jūros vandens užteršimas peržengia leidžiamas sanitarijos normas. Nerimą kelia ir Kuršių marių likimas. Nemunas be atvangos plukdo ir plukdo nešvarumus iš Vilniaus ir Kauno į marias. Kaunas irgi neturi biologinių valymo įrengimų. Į mūsų vandenis patenka dar Baltarusijos ir Kaliningrado srities pramoninės ir buitinės atliekos. Marios ir pajūris buvo nešvarūs ir pernai, ir užpernai. Sanitarijos specialistai tada dar nebuvo tokie ryžtingi, kaip dabar. Dabar kategoriškai reikalaujama nesimaudyti užterštame vandenyje, nes galima susilaukti ūmaus infekcinių ligų protrūkio.
Draudimas maudytis priklauso nuo hidrologinių aplinkybių. Būna dienų, kai jūros vandens lygis žemas, ir vėjas nuneša nešvarumus nuo pliažų zonos. Tada leidžiama maudytis. Gerai, kad tiriama jūros vandens švara, kad žmonės apsaugomi nuo ligų, bet ar ilgai būsime priklausomi nuo vėjo? Kol Klaipėda ir Palanga neturės valymo įrengimų, į jūrą bus baisu ir koją įkelti. (Tiesa)
SENIAUSIA LIETUVOS GYVENTOJA
Joniškio rajono, Skaisgirio apylinkės, Ramoškių kaimo gyventojos Barboros Jasaitės pase įrašyta — gimusi 1855 metų liepos 15 dieną Plungės rajono, Stumbrių kaime. Jai liepos 15 dieną sukako 133 metai amžiaus. (Tiesa)
KARDINOLAS GRĮŽO IŠ VATIKANO
"Tiesoje” rašoma, kad liepos 8 dienos rytą traukiniu iš Maskvos parvažiavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupų konferencijos pirmininkas, Kaišiadorių vyskupijos apaštalinis administratorius kardinolas Vincentas Sladkevičius. Jis grįžo iš Vatikano, kur konsistorijos metu buvo įvestas į kardinolų kolegiją.
Kauno geležinkelio stotyje kardinolą V. Sladkevičių susitiko vyskupai, vyskupijų valdytojai, dvasininkai, tikinčiųjų atstovai. Perone buvo giedamos religinės ir tautinės giesmės.
Po to kardinolas aplankė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir po trumpo poilsio išvyko įj Kaišiadoris.
Tą pačią dieną kardinolą V. Sladkevičių aplankė Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis. Jis įteikė Lietuvos Aukščiausios Tarybos prezidiumo sveikinimą Katalikų Bažnyčios kardinolo titulo suteikimo proga. Sveikinime linkima ir toliau sėkmingai darbuotis, kad gerėtų valstybinės valdžios ir Katalikų Bažnyčios santykiai, kad bendromis jėgomis būtų tobulinamas dorovinis žmonių auklėjimas.