(Jaunimo konkurse III premiją laimėjęs rašinys)
Rima Polikaitytė
Dievas, sukūręs nepaprastai daug tautybių, sukūrė ir turtingą pasaulį. Įvairios kalbos yra didelis žmonijos turtas, kurį kiekviena tauta turi vertinti ir mylėti. Jei tauta užmiršta savo gimtąją kalbą, ji nusikalsta, nes nuskurdina pasaulį.
Lietuvių kalba yra mums duota Dievo dovana. Per šimtmečius mūsų protėviai ją brangino ir kovojo, kad kalba neišnyktų. Jie gerai žinojo, kad kalba yra tautos gyvybė. Tauta bus gyva tol, kol jos nariai išlaikys gyvą žodį — savo gimtąją kalbą. Gyvas žodis — tai kasdien vartojama lietuvių kalba šeimose ir draugų tarpe. Gyvas žodis — tai rašyta kalba lietuviškose knygose, žurnaluose ir laikraščiuose. Gyvas žodis — tai dainuojama ir giedama kalba.
Mes turime didelę atsakomybę ir pareigą dabar išeivijoje, kad mūsų pavergtos tautos dvasia neužgestų. Privalome savo mintimis ir darbais su meile tą dvasią palaikyti. Ypač ant jaunimo pečių krinta ta didelė našta, nes į mus sudėtos visų viltys. Gyvendami dviejose aplinkose, kartais pradedame abejoti, ar reikalinga lietuvių kalba. Dažnai klausiam, ką lietuvybė mums "duoda”.
Buenos Aires lietuvių parapijos sodelyje: S. Endrijonienė, A. Lauraitis, V. Lauraitienė ir “argentinietis” Julius Mičiudas.
Mūsų proseneliai, šimtus metų kovodami už Lietuvos laisvę, nieko "negavo”. Jų laukė tik persekiojimai, kančios ir net mirtis. Bet jų širdyse degė didelė meilė savajam kraštui ir savajai kalbai. Lietuvos poetai ir dainiai įkvėpė kovos ryžtą. Motinos slaptai mokė vaikus skaityti. Vyrai knygnešiai naktimis slaptai gabeno iš užsienio į Lietuvą draudžiamą spausdinti lietuvišką žodį—knygas. Kariai savanoriai ėmė ginklą į rankas. Su begaline kantrybe ir nesibaigiančiu pasišventimu jie visi iškovojo Lietuvai laisvę.
Dabar rusai komunistai vėl mūsų kraštą drasko. Visiems žinoma, kad pavergtoje Lietuvoje priešas visokiais būdais stengiasi nuslopinti lietuvių kalbą. Visur įvedama rusų kalba, nes jie gerai žino, kad tautos dvasia silpnės, kai kalba bus mažiau ir mažiau vartojama.
Mes, išeivijos lietuviai, turime lietuvių kalbą ne tik branginti ir mylėti, bet galime ja didžiuotis. Lietuvių kalba yra seniausia iš gyvųjų Europos indoeuropiečių kalbų — ji daugiau kaip septynių tūkstančių metų senumo. Lietuvių kalbos senumą, turtingumą bei gražumą pabrėžia viso pasaulio mokslininkai. Ji yra svarbi visiems besimokantiems svetimų kalbų. Be to, lietuvių kalba yra dėstoma daugelyje pasaulio universitetų.
Lietuvių kalba reikalinga mums, visiems išeivijos lietuviams. Su meile prisimindami mūsų protėvių kalbos garbingą praeitį ir grožį, mes jaučiame pareigą lietuvių kalbą gerai išmokti ir vartoti, kad ji liktų gyva.
Prieš beveik šimtą metų, tautos žadintojas dr. Jonas Basanavičius rašė:" Tautos dvasia — gyvas žodis, ir mes, lietuviai, turime tą šventą dvasią savo mintimis, darbais palaikyti. Kitaip mes susilauksime bočių vėlių rūstybės, ainių prakeikimo”. Šiuos žodžius Basanavičius skyrė anų laikų lietuviams, kai buvo pavojus, kad lietuvių tauta gali išnykti. Tačiau tie žodžiai yra prasmingi šiandien ir mums, lietuviams išeivijoje.
Kenčianti Lietuva laukia laisvės. Ji neišnyks. Ji tikrai laisvės sulauks, nes lietuvių tautinė sąmonė yra gyva. Lietuviškas žodis yra branginamas ne tik Lietuvoje, bet pasklidęs po plačiausias pasaulio šalis.
■ JAV kongrese, Atstovų Rūmuose, Pensilvanijos kongresmanas Robert Borski pasiūlė rezoliuciją, kuri pavadinta: “Pareiškiant Atstovų rūmų pasipriešinimą Sovietų Sąjungos tebetęsiamam Vilniaus katedros Lietuvoje valdymui”. Prašo prezidentą ir Valstybės sekretorių pasimatymuose su Sovietų pareigūnais iškelti katedros grąžinimo klausimą. Taipgi prašoma įpareigoti JAV atstovus tarptautinėse konferencijose stipriai pasisakyti dėl Vilniaus katedros grąžinimo. Raginami ir Kongreso nariai, lankantieji Sovietų Sąjungą, tą klausimą kelti. JAV lietuviai vykdo parašų rinkimo vajų po prašymo Gorbačiovui grąžinti katedrą.