Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.
(Popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika ”Rūpestis socialiniais reikalais”)
1987 m. gruodžio 30 d. paskelbta popiežiaus Jono Pauliaus II šeštoji enciklika "Sollicitudo rei socialis” (Rūpestis socialiniais reikalais). Tai ilgoka socialinė enciklika, išleista minint Pauliaus VI panašios enciklikos "Progressio populorum” (Tautų pažanga) 20 metų sukaktį. Tad pradžioje ir Jonas Paulius II plačiai mini šį dvidešimtmetį, aprašo enciklikos originalumą ir tautų išsivystymo svarbą, išreikštą pagarsėjusiu posakiu: "Dabar išsivystymas yra naujasis taikos vardas”.
Šiame rašinyje nemanome dėstyti visų naujojoje enciklikoje keliamų problemų ir plataus jų aiškinimo. Mėginsime perduoti tik jos svarbiausias mintis, Katalikų Bažnyčios rūpestį šiais degamais, svarbiais socialiniais reikalais ir popiežiaus šaukimą visus tikinčiuosius stipriai įsijungti į tautų pilnutinio išsivystymo vykdymą.
Pampas ūkyje: A. Adamkienė, gaucho, V. Darienė ir gidė.
PABLOGĖJUSIO VYSTYMOSI PRIEŽASTYS
Atsilikusių sričių, rasių ir kraštų išsivystymui daug pasidarbavo Jungtinės tautos (pvz., Maitinimo ir agrikultūros organizacija'), atskiros šalys (pvz., JAV-ių National Catholic Relief Conference), draugijos ir atskiri žmonės. Tačiau per 20 metų nuo enciklikos "Progressio populorum” pasirodymo atsilikusių kraštų, neturtingų sričių ir vargingųjų sluoksnių padėtis yra žymiai pablogėjusi. Popiežius enciklikoje nurodo keletą to pablogėjimo reiškinių, pvz., žmonių priespaudą, analfabetizmą, butų bei maisto trūkumą ir nurodo to pablogėjimo priežastis. Čia paminėsime tik keletą.
Išsivysčiusių industrialinių kraštų apsileidimas padėti besivystantiems kraštams; ypač apsileidimas tų, kurie turi rankose ekonominę ir politinę galią, pvz., prieš porą metų devynių šalių lyderių nesugebėjimas apsispręsti suteikti pagalbą keletui atsilikusių kraštų.
Taip pat naudojimas socialinių, ekonominių ir finansinių "mechanizmų”, kurie netinka pakelti atsilikusių kraštų išsivystymo (pvz., skolinti ir skolintis pagal laisvoje rinkoje mokamus nuošimčius. Užtat Tarptautinis bankas neseniai iš paskolų tokiems kraštams gavo per metus 500 milijonų dolerių pelno).
Turėdami mokėti aukštus mokesčius ir grąžinti dalį skolos, tie kraštai vykdė įvairius projektus, pvz., statė fabrikus, kurių gaminius galėtų eksportuoti ir gerai parduoti kitų šalių laisvojoje rinkoje. Tačiau būtų buvę svarbiau gaminti produktus, vykdyti projektus, kurie labai reikalingi savajam kraštui. Mokėdami tuos aukštus nuošimčius ir grąžindami dalį skolos, jie turėjo išvežti kapitalą, kuris buvo taip reikalingas krašto išsivystymo plėtojimui (plg. enciklikos Nr. 16).
Ne kartą jie turėdavo užtraukti naujas paskolas, kad pajėgtų mokėti aukštus nuošimčius. Jie prisidarė bilijonus dolerių skolų. Taip susidarė didelė sunkenybė jas grąžinti arba vadinamasis tarptautinės skolos klausimas (Nr. 19). Jie pradėjo tik po labai mažai skolos mokėti arba visai nieko nemokėjo. Dėl to nukentėjo ir industriniai kraštai, pvz., tai buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl ko praėjusiais metais subankrutavo 500 bankų JAV-se.
Yra ir kitų svarbių priežasčių, pvz., pasaulio pasidalinimas į Rytų ir Vakarų blokus su jų ideologiniais ir militariniais priešingumais, ginklavimosi lenktynėmis, finansiškai galinga ginklų prekyba, peržengianti visas valstybių ribas. Tai veda į ideologinius konfliktus krašto viduje, į pragaištingus streikus, civilinius karus.
Abu blokai turi neokolonializmo ir imperializmo tendencijų. Rytų blokas jas vykdo per komunistų partijas, prokomunistinius sąjūdžius, vadinamuosius "proxy” karus, pvz., Sovietų sąjunga per Vietnamą, Š. Korėją, Afganistaną. Vakarų blokas — milžiniškomis multinacionalinėmis pramonės, prekybos, finansų korporacijomis, patarėjais, karinėmis bazėmis.
Siekdamos garantuoti savo karinį saugumą, labai išsivysčiusios šalys sunaudoja savo išteklius ginklavimuisi ir jo lenktynėms. Tokiu būdu tautos, kurios istoriškai, ekonomiškai ir politiškai turi galimybę atlikti vadovo ar pagalbininko rolę, jos neatlieka. Tos tautos sukliudomos atlikti savo solidarumo pareigą išsivystymo siekiančioms sritims ir tautoms.
Jei kuri tauta sąmoningai pasiduoda pagundai užsidaryti savyje ir neatlieka turimos atsakomybės — ji tikrai neatlieka savo aiškios etinės pareigos. Jei Vakarai sudaro įspūdį, kad rūpinasi tik savo augimu, izoliuodamiesi nuo kitų, tai Rytai dėl abejingų motyvų, atrodo, ignoruoja savo pareigą bendradarbiaujant palengvinti žmonijos skurdą. Užtat ne kartą stovime ne tik prieš žmonijos teisėtų lūkesčių išdavystę, bet ir tų tautų dezertyravimą iš savo moralinės pareigos atlikimo (Nr. 23).
TIKRASIS IŠSIVYSTYMAS IR JO PROBLEMOS
Tačiau vyksta ir pozityvūs dalykai. Vis didesni žmonių sluoksniai pripažįsta pagrindines žmogaus teises ir stipriau reaguoja į jų pažeidimus savame ar kitame krašte. Kyla įvairūs sąjūdžiai, susidaro net tarptautinės organizacijos. Taip pat stiprėja vienų nuo kitų didelio priklausomumo sąmonė, o taip pat ir solidarumo būtinybės nuovoka (Nr. 26). Žmonės ir tautos vis stipriau pajunta esminį tarpusavio sąryšį ir tai, kad jų laukia tas pats likimas. Drauge jie turi daug ką pataisyti, daug ką statyti, išplėtoti, jei nori išvengti visiems gresiančios katastrofos, būtent, didelės tarptautinės ekonominės krizės, pasaulinio karo su atominėm bombom bei raketom, kurios visus sunaikintų. Yra didelis ryšys tarp praktiško žmogaus bei tautos teisių pripažinimo ir autentiško kraštų išsivystymo. Tikrai mūsų laikais išsivystymas yra naujasis taikos vardas.
Iš žmogaus prigimties ir jo istorinio pašaukimo kylantis autentiškas bei tikrasis žmogaus pakilimas ir tautų išsivystymas nepasiekiamas vien išplečiant gėrybių gaminimą ir prekybą. Reikia patenkinti individų, komunitetų, bendruomenių tautų kultūrinius, moralinius ir dvasinius reikalus. Nors savo esme jie yra tie patys, tačiau ir įvairuoja pagal asmenų, grupių, tautų ir aplinkos skirtingumą.
Atidžiau žvelgiant į moderniąsias išsivystymo problemas, aiškėja, kad jos yra ne vien ekonominio, bet drauge ir politinio pobūdžio. Mat išsivystymo problemos dažnai yra politinių nuosprendžių padariniai. Kai jais siekiama didelės naudos savo šaliai ir pelno savo prekybininkams, kai norima ekonomiškai kitą kraštą užvaldyti — tokie nuosprendžiai kenkia to krašto išsivystymui.
Taip pat jie turi ir moralini pobūdį. Darantieji ekonomiškai politinius sprendimus, pasielgia dorai, jeigu jais siekia ir bendrojo labo, atsižvelgia į tų asmenų, sričių ar kraštų reikalus. Jie yra nemoralūs nedori, kai į tų kraštų reikalus neatsižvelgia. Taigi žmones ir kraštus į autentišką, pilnutinį išsivystymą veda ir įvairias kliūtis nugali tik iš esmės moralūs nuosprendžiai (plg. Nr. 35).
TEOLOGIŠKAS IR KRIKŠČIONIŠKAS VERTINIMAS
Jeigu tie nuosprendžiai nemoralūs, tai juos nusprendžiantieji daro nedorą veiksmą, teologiškai — nuodėmę. Jie nevykdo žmogaus socialinės prigimties ir didžiojo meilės įsakymo. Taip jie įžeidžia savo Kūrėją-Dievą.
Iš tokių netvarkingų ir nuodėmingų sprendimų ir iš jų einančių veiksmų susidaro nuodėminga situacija viešai, nekliudomai siekti per didelio pelno (ar nuodėmės struktūra) pvz., įsipilietinusios labai aukštos dirbamos žemės nuomos, efektyviai netvarkoma konkurencija, tapusi laisvosios rinkos liberalinio kapitalo sociališkai ekonomine sistema. Paskui visi turi prie jos, nori ar nenori, taikytis, joje ekonomiškai verstis, gaminti, ūkininkauti, prekiauti. Silpnesnieji visuomenės sluoksniai, sritys, ir atsilikę besivysiantieji kraštai dėl to labai nukenčia ir negali apsiginti. Tai veda į mažėjimą privačios, asmeniškos iniciatyvos, ekonominės ir socialinės nepriklausomybės, palaiko skurdą, neokolonializmą ir imperializmą (Nr. 37).
Buenos Aires: Plaza Colon, vyriausybės rūmai ir Plaza de Mayo.
Norint išvengti tų vis labiau besiplečiančių pasekmių ir galimų būsimų katastrofų, reikia pasitaisyti — paskiriems asmenims ir vadovaujančioms grupėms gręžtis nuo tų daugiau ar mažiau sąmoningai daromų blogybių ir stengtis būti tikrai solidariems su tų kraštų žmonėmis.
Krikščionys, katalikai tai vadina atsivertimu, gręžimusi, atgaila. Reikia gręžtis nuo kitų žmonių išnaudojimo, kitų rasių, grupių, tautų opresijos, priespaudos, fizinio ar dvasinio sunaikinimo. Žinoma, pirmiausia reikia pajusti gyvą reikalą gręžtis, norą pakeisti savo galvoseną, laikyseną ir elgseną, ryžtą atitaisyti ir daryti gera. Svarbu krikščioniškos meilės dvasia ir solidariai vykdyti įprastinį socialinį ir tarptautinį teisingumą, pajusti kitų asmenų, grupių, rasių ir tautų didelį, esminį tarpusavio priklausomumą, palaikyti vienybę ir kurti meilės civilizaciją, naują visuomenę ir geresnį pasaulį.
Tam tikslui popiežius savo enciklikoje pateikia keletą paskirų nurodymų ir gairių.
1. Plačiai paskleisti žmonėse Katalikų Bažnyčios socialinę doktriną, kuri pateikia svarstymams pagrindinių principų santrauką, kriterijų sprendimams ir direktyvų veiklai.
2. Padėti žmonėms prieiti prie įsipareigojimų teisingumui, kiekvienam pagal savo individualybę ir aplinkybes.
3. Siekti padėti reformuoti tarptautinę prekybos ir finansų sistemą-, taip pat padėti reikštis privačiai iniciatyvai, laisvai informacijai, plačių sluoksnių kultūrai, laisviems žmonių apsisprendimams ir autonomijai.
4. Rodyti ypatingą meilę neturtingiesiems: asmenims, grupėms ir kraštams.
VISUS ŠAUKIA ĮSIPAREIGOTI IR VYKDYTI
Enciklikos pabaigoje popiežius viską susumuoja. Asmenys, grupės ir tautos siekia laisvės, tikros, pilnutinės laisvės. Pietų Amerikoje katalikai yra sukūrę išlaisvinimo teologijos sąjūdį. Jis siekia išlaisvinti žmones iš turtingųjų galios ir iš neturto. Tačiau to neužtenka. Išlaisvinimas ir pilnutinis, tikrasis išsivystymas turi eiti drauge.
Nepasiduoti liūdesiui, inercijai ir apatijai, nors yra tiek blogybių, apsileidimų ir sunkumų. Visi turime jaustis pašaukti į išsivystymo vyksmą. Dideli iššūkiai mums, tikintiesiems, ir visai žmonijai XX amžiaus gale. Matome sumaterialėjimą, konsumerizmą, hedonizmą turtinguosiuose kraštuose. Matome nudvasinimą, nužmoginimą komunistinėse šalyse. Gresia pavojus didelės katastrofinės ekonominės krizės, žemės ir oro užteršimo, tarptautinio karo atominio konflikto.
Krikščionys turi ir nori prisidėti prie tų pavojų pašalinimo ir išsivystymo problemų sprendimo. Tačiau Katalikų Bažnyčia neturi ir negali pateikti tų problemų techniško išsprendimo. Tai ne jos sritis. Tačiau ji yra "žmoniškumo ekspertė”, dvasinio, moralinio ir religinio gyvenimo mokytoja. Ji nurodo, kad pats žmogus ir jo vertingumas baisiame nudvasinimo, nužmoginimo, sunaikinimo pavojuje. Užtat popiežius rašo: "Todėl visu nuoširdumu kviečiu kiekvieną žmogų ir visus be išimties, vyrus ir moteris, įsitikinti dabartinės padėties rimtumu. Todėl šaukiu kiekvieną jaustis asmeniškai atsakingu už jų sprendimą ir dalyvauti jame ir savo asmenišku bei šeimos gyvenimu, savo išteklių naudojimu, pilietiniu aktyvumu ir savo įnašu, darant ekonominius ir politinius nuosprendžius; savo asmenišku įsipareigojimu siekti, kad vietinės ir tarptautinės programos būtų vykdomos solidarumo ir neturtingiesiems pirmenybę teikiančios meilės dvasia.
Šiame įsipareigojime Bažnyčios sūnūs ir dukros tebūnie kitiems pavyzdžiai ir vadovai. Juk, anot Kristaus Nazareto sinagogoje paskelbtos programos, jie yra pašaukti 'nešti gerąją naujieną vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimą... vaduoti prislėgtuosius’ (Lk4,i8). Ypatingas vaidmuo tenka katalikams pasauliečiams, vyrams ir moterims, kaip tai nurodė paskutinis vyskupų sinodas Romoje”.
Popiežius kreipiasi ir į visus krikščionis, žydus, musulmonus. Jis kalba apie Dievo karalystės įgyvendinimo pradžią, dabar vykdomą įvairiomis pastangomis padaryti žmonių gyvenimą žmoniškesnį; taip pat visiems drauge švenčiant Eucharistiją ir joje pajuntant savo veiksmų didelę reikšmę pasaulio taikai ir tautų išsivystymui bei gaunant jėgų didžiadvasiškesniam įsipareigojimui.
Juk reikia sekti Kristaus pavyzdžiu, kuris šiame sakramente atidavė savo gyvybę už mus (plg. Jn 15,13). Kaip Kristaus, taip ir mūsų pastangos vienybėje su Juo tikriausiai nebus veltui. Reikia sekti ir Marijos pavyzdžiu, ypač šiais Marijos metais, šauktis jos užtarimo. Jos motiniškas rūpestis, kaip Kanos vestuvių atvejis rodo, apima ir asmeniškus, ir bendruomeninius žmonių reikalus žemėje.
Popiežius encikliką baigia, visus kviesdamas ją apmąstyti ir įsipareigoti aktyviai dalyvauti žmonių bei tautų išsivystyme. Kviečia melsti visų tautų ir žmonių dangiškąjį Tėvą, kad pripildytų mūsų širdis savo karšta meile ir troškimu visiems broliams bei seserims užtikrinti teisingumą, dalinantis gautomis gėrybėmis; siekti lygybės ir teisingumo kiekvienam žmogui, pašalinant skiriančias nesantaikas; kurti žmonijoje meilę ir taiką.