A. SAULAITIS, S.J.
Praėjusią Gavėnią po sekmadieninių šv. mišių Filadelfijos Šv. Andriejaus lietuvių parapijoje buvo laisvas pokalbis su susitelkimo valandėles vedusiu kunigu. "Kas yra tie diakonai? Daugiau apie juos papasakokite”, — prašė vienas dalyvių. Ir dauguma pasisakymų bei pastabų lietė jų parapijos — ir mūsų visų — religinės bendruomenės ateitį.
Jeigu lengvai priprantame prie kai kurių modernaus gyvenimo pasikeitimų, pvz., turėdami lėšų, nevengiame naujų automobilių ar namų įtaisų, tai socialiniai, kultūriniai, o ypač religiniai reiškiniai daug lėčiau juda. Žmonių giminė atsargi ir konservatyvi. Simboliniu atveju galima paminėti susėdimą bažnyčioje: prieš keliasdešimt metų sėdėjome moterys kairėje, vyrai dešinėje, kaip ir šiandien Lietuvoje daroma. Šio papročio kilmė — pirmaisiais krikščionybės amžiais vykęs suaugusių krikštas baseininėje krikštykloje, kurio metu krikštijamieji pasinerdavo po vandeniu ir išlipdavo apvilkti nauju baltu rūbu. Padorumo dėlei tikinčioji bendruomenė taip dalyvaudavo, kad apeigų orumas būtų išsaugotas. Vakarų Bažnyčioje taip nebekrikštijama maždaug 1.500 metų — ir dar šiandien be ypatingos priežasties tokios pat susėdimo tvarkos laikomasi.
Buenos Aires: Plaza de Mayo ir vyriausybės rūmai.
Kokie reiškiniai jaučiami mūsų organizuotame tikinčiosios šeimos gyvenime, vadinamoje pastoracijoje, religinio aptarnavimo ir bendravimo srityje? Kokios galimybės ir toliau lietuvių kalba ir lietuvių religinės kultūros aplinkoje išeivijos lietuviams gyventi?
MŪSŲ PARAPIJOS. Iš 22 laisvojo pasaulio šalių, kuriose lietuviai susibūrę į kokią nors organizaciją ar vienetą (dažniausiai bent Lietuvių Bendruomenę), tik septynios šalys turi lietuviškų parapijų; iš šių keturi ir dar septyni kiti turi lietuviams misijas, panašius centrus ar aptarnaujantį katalikų kunigą. Daugelyje tradicinių parapijų turinčių miestų žmonės išsisklaido, ir jų parapinis gyvenimas reiškiasi labiausiai šventadienio pamaldomis ir šeimų išgyvenimais — laidotuvės, krikštynos, santuoka. Parapijos savo veiklos pobūdžiu tampa misijomis, tai yra, kunigo aptarnaujamomis stotelėmis. Kai dėl darbo, mokslo ar kitų priežasčių žmonės išsikrausto į "naują” miestą, juos aptarnauja ten gyvenantis lietuvis kunigas, jei toks būtų, arba protarpiais aplanko iš didesnės "kolonijos” savanoris ar siunčiamas dvasininkas (kaip Kanados lietuvių kunigų vienybė kasmet j tos šalies vakarus kunigą siunčia). Kur kunigo nėra arba jis lietuviams nepatarnauja, dažnai iškyla pasaulietis ar pasaulietė, kurie religine prasme bendruomenei vadovauja (pvz., Naujojoje Zelandijoje per laidotuves perskaito lietuviškų maldų).
Vilčių naujas parapijas steigti labai maža, nes grynai lietuvišką katalikų įstaigą finansiškai išlaikyti sunku, ir lygiai taip pat sunku gauti kunigą, kuris tokiam darbui būtų vyskupijos skiriamas. Daug priklauso ir nuo vyskupijų ar vyskupų konferencijų nusistatymo, pvz., Čikagoje jau 25 m. nėra steigiamos tautinės arba asmeninės parapijos, nors ¿vairių tautybių gyventojų skaičius kinta ir didėja.
DVASININKAI. Mūsų kunigija, kurios vidurkis gražiai prašoka pensijos amžių, labai uoliai dirba ir stengiasi toliau lietuvius aptarnauti. Kaip ir daug kur Vakaruose, mūsų dvasininkų skaičius staigiai krinta, ir nebėra, kas galėtų nauju darbu ar senuoju apsiimti, ypač iš lietuviškai kalbančiųjų. Kur naujas lietuviškos parapijos klebonas nėra lietuvis ar lietuviškai nekalba, kartais lieka lietuvis senelis, kuris mielai patarnauja, kaip Šv. Jurgio parapijoje, seniausioje Čikagoje. Kitur parapija tiesiog uždaroma, kaip Šv. Pranciškaus East Chicago, Indiana, 1987 metais.
Beveik visur žmonės klausia, ar nebūtų galima gauti kunigų iš šalių, kuriose kandidatų netrūksta. Lenkų patirtis rodo, kad nėra lengva į Vakarų šalį atvykusiam kunigui prie naujos kultūros ir naujo pastoracijos būdo prisitaikyti, panašiai, kaip Europoje baigę mokslus naujose šalyse kartais net profesiją turėjo palikti, kad galėtų pragyventi. Mūsų svarstyboms neaktualūs klausimai, kuriuos įtakingesni už mus svarsto, siūlo ar atmeta — vedusių kunigų ir moterų kunigų galimybės.
Reikėtų manyti, kad kiek nors vyrų kunigų lietuviškai pastoracijai reikės, ir mums tinka metodas, kuris plinta kitų žmonių tarpe: užuot laukus, kad "iš dangaus” nukristų kandidatas, pačios bendruomenės kalbina jaunuolius bei suaugusius (pvz., amerikiečių jėzuitų įstojančių kandidatų amžiaus vidurkis yra 27 m.).
DIAKONAI. Du katalikais gausūs kraštai turi po maždaug 7.000 diakonų — JAV ir Brazilija. Visokių vyksta diskusijų ryšium su jų darbu, atlyginimu ir kt., bet dabartinėje bažnytinėje tvarkoje tokia tarnyba lietuvių reikalams gali būti labai veiksminga — ir neretai kitataučių, aptarnaujančių buvusias lietuvių parapijas (pvz., Grand Rapids, Michigan), siūloma. Diakonas gali sakyti pamokslus, dalinti ir nešioti šv. Komuniją į namus, laidoti, krikštyti, vadovauti santuokos apeigoms. Kai kurie rūpinasi religinio švietimo tinklu, šalpa ir kt. Jau vien dėl lietuvių kalbos bei papročių diakonai daug padėtų.
Diakonas yra dvasininkas, vedęs žmogus (99% yra vedę). Reikalaujama, kad būtų bent 35 m. amžiaus, gyvenąs pastovioje santuokoje. Kartu su žmona išeina dvejų ar trejų metų kursus (vakarais, savaitgaliais), kuriuos ruošia vyskupijos. Diakonas yra vyskupo talkininkas, vyskupo skiriamas. Mūsų vyskupas Paulius Baltakis todėl gali turėti ir "savo” diakonus.
VIENUOLIJOS. Lietuviams išeivijoje patarnauja dviejų rūšių vienuoliai ir vienuolės. Vieni yra "nelietuvių” vienuolijų ar vienetų (provincijų ar kt.) nariai, kurie dirba lietuvių sielovadoje arba, progai pasitaikius, juos aptarnauja, pvz., tėvai kapucinai Vokietijoje, saleziečiai Kolumbijoje, domininkonai JAV. Kiti priklauso lietuviškoms, lietuvių ir lietuviams įsteigtoms vienuolijoms, pvz., šv. Kazimiero, šv. Pranciškaus, Nukryžiuotojo Jėzaus, Nekalto Prasidėjimo seserys, arba bendrinių vienuolijų lietuvių junginiams, pvz., marijonai, pranciškonai, jėzuitai.
Ir vyrų, ir moterų skaičius ne didėja; mažėja ir lietuviškai kalbantieji, kalbančiosios. Nebent sugebėsime įvykdyti stebuklą, lietuvių pastoracinei talkai turėsime pavienius asmenis arba mažus telkinius.
DRAUGIJOS. Kai kurie kraštai turi lietuvių katalikų centrus, tarybas ar komitetus, pvz., Australija, Kanada, JAV (Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija), kuriose dalyvauja ir dvasininkai, ir įstaigos, ir pasauliečiai. Nevienodi veiklos būdai (JAV LRKF bandoma atgaivinti), tačiau toks tinklas ar ryšių sistema visuomet gali būti patobulinta.
Išskirtinė vieta priklauso Lietuvos Vyčiams (JAV su jau vienu skyriumi Kanadoje ir dideliu susidomėjimu Australijoje), kurių šūkis yra "Tautai ir Bažnyčiai”. Be nuostabaus pasitarnavimo Lietuvai per Amerikos spaudą ir valdžios pareigūnus, savo vietovėse vyčiai visų pirma sielojasi savo parapija. Kai kuriose vietose (pvz., Dayton, Ohio) be vyčių organizuoto dalyvavimo parapijos gyvenimas būtų sunkiai judinamas.
KITOS TARNYBOS. Kur vyksta lietuvių kalba mišios, ten pamaldose Šv. Raštą skaito skaitytojai. Kai kurios parapijos pajėgia savo skaitytojus pasiųsti į vyskupijos kursus, kuriuose lavinasi gyvai, reikšmingai skaityti, iš anksto perskaitę ir apmąstę tos dienos skaitinius. Žinoma, mes, turėdami mišiolėlius, sukišame savo "nosytes” į sąsiuvinį, o gyvasis skelbiamas Žodis turi daug suolų peršokti, kol patenka į klausančiojo ausį.
Kai kuriose parapijose yra formaliai parengti Eucharistijos ministrai, kurie padeda šv. Komuniją mišiose dalinti, ypač kai dabar skatinama abiem pavidalais priimti. Dar svarbesnis vaidmuo — lankyti ligonius, senelius, iš namų negalinčius išeiti. Gali būti, spėja kai kurie, kad ateityje ir ligonių patepimo sakramentas bus teikiamas ne tik kunigo, bet ir tam tikslui skirto pasauliečio, pasaulietės, kad krikščioniškoji ir katalikiškoji paguoda pasiektų kiekvieną kuo reikšmingiau.
Dar kitos parapinės ar bažnytinės tarnybos yra sekretoriauti ar atsakyti telefoną klebonijos raštinėje, dalyvauti parapijos taryboje bei finansų komitete (šios dvi grupės visur privalomos), liturgijos ar kitose komisijose, mokyti vaikus lituanistinėje mokykloje ar atskirai sakramentams ruošti ir po sakramentų švenčių religinį švietimą tęsti. Labai svarbus suaugusių tolimesnis religinis lavinimasis, kurį išreiškė 1985— 1987 Krikšto jubiliejaus įvairios programos, pvz., Gerosios Naujienos, Sąmoningo tikėjimo pokalbiai su diskusijomis, pasidalinimais, uždaviniais.
Surinkti ir vadovauti maldos būreliams, Šv. Rašto studijų grupelėms, jaunų šeimų pasitarimams ir kt. taip pat yra labai svarbios tarnybos, kurių šiandien žmonės be baimės imasi. Iš kai kurių parapinių ar kitaip bažnytinių tarnybų kartais išauga asmenys, kurie ir visą gyvenimą bažnytinei tarnybai skiria (pvz., Aliaskos kunigija daugiausia prieauglio turi iš jaunų savanorių, atvykusių kartu dirbti metus ar dvejus, turinčius galimybių ir su darbu, ir su bendradarbiais artimai susipažinti, ne "grynai” iš idealo ar svajonių).
UŽDAVINIAI. Pirmiausias ir lengviausias lietuvių pastoracijos uždavinys, liečiantis išeiviją, yra religinės apeigos, aptarnavimas lietuvių kalba ir lietuviška dvasia. Kai kuriems labai svarbus uždavinys yra "išlaikyti” lietuviškas parapijas, t.y. bažnyčias ir mokyklas ar kitas įstaigas ar pastatus.
Dar kitas uždavinys būtų aptarnauti plačiai išsisklaidžiusius žmones ir pavienes šeimas medžiaga vaikučiams, magnetinėmis ar vaizdajuostėmis įvairiais būdais nepajėgiantiems dalyvauti, parūpinti religinę skaitybą bei medžiagą lietuvių religinėms įstaigoms, centrams, stovyklų programoms ir suaugusių kursams, kaip ligi šiol parūpinami mišiolėliai, lankstinukai, knygos. Pvz., jaunos šeimos siūlo vaikams mišiolėlį, kurio iliustracijas mažieji galėtų žiūrėti, su šeima pamaldose dalyvaudami, kaip dabar leidžia Clevelando Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos parapija.
Tačiau yra ir sunkiau apčiuopiamų uždavinių: gydyti praeities skriaudų ar pergyvenimų žaizdas, puoselėti atvirumą visuotinei Bažnyčiai, ugdyti pakantą (toleranciją) tautybėms, rasėms ir tikyboms, įžvelgti mūsų tikėjimo praeitį, ištirti Dievo kelius mūsų šiandienybėje. Tai yra, ugdyti krikščioniškas lietuviškas bendruomenes ir bendruomeninę dvasią, nebe pagal drauge krūvoj gyvenančių, bet pagal plačiai išsisklaidžiusių demografinį modelį. Ieškoti niekur nedalyvaujančių lietuvių ir ypač tų, kurie nė vietinėse parapijose nedalyvauja (spėjama, kad jau pokarinių ateivių dauguma).
ŠIŲ METŲ VILTYS. Atvelykio sekmadienį formaliai pasibaigus Lietuvos Krikščionybės metams, išjudintoji visuomenės dalis labai domisi vysk. Pauliaus Baltakio kviečiama lietuvių sielovados taryba, kuri kartu su vyskupo talkininkais ir su pačiu keliaujančiu vyskupu vystytų mūsų pastoracinę ateitį. Šis gražiai reprezentacinis vienetas, pirmą kartą kviečiamas Kanadoje tarp PLB seimo, Kultūros kongreso ir Šokių šventės, turėtų išsivystyti į sklandų būdą mūsų tikėjimą ugdančio sąjūdžio atspindį bei variklį.