(Suaugusiųjų konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

ALGIRDAS NAKAS

     Modernioje visuomenėje kruopštus testamento paruošimas ir surašymas yra ne tik išmintinga, bet ir reikalinga pastanga. Tai yra ypač aktualu tiems, kurių "dienos rieda vakarop”. Nors testamentas yra išmintingas ir pozityvus poelgis, bet iš tikrųjų gali sukelti ginčų ir net didelių audrų šeimose su negatyviomis pasekmėmis. Pasisakant šiuo palikimų-paveldėjimų klausimu, iškyla nemažai ir nelengvai išsprendžiamų problemų, stengiantis išlaikyti teisingumą bei išmintį ir tai atliekant religiška bei morališka dvasia. Koks gi būtų doram krikščioniui tobuliausias sprendimas, surašant testamentą? Žinoma, tobulo ir visiems priimtino atsakymo nerasime. Vieni tvirtina, kad dori ir išmintingi krikščionys apie jokius palikimus negalvoja, nes jie neturi ką palikti. Jie savo turimų gėrybių išteklių bei perteklių išdalino gyvendami, dalindamiesi su savo šeimos nariais, aukodami kultūriniams ir savo tautos reikalams bei labdarybei.

Buenos Aires panorama nuo La Plata upės.


     Čia kalbėsime apie labdarybę plačia prasme, bet sujungdami daugelį gerų darbų į vieną sąvoką — apie labdarybės darbus kūnui bei sielai: pavalgydinti, aprengti, sušelpti, pagirdyti, paguosti, pamokyti, atleisti, melstis už gyvus ir mirusius. Krikščionims labdarybė yra vienas pagrindinių kelių į amžiną laimę. Praktiškai, deja, dažnai labdarybės svarba būna labai užmiršta, net ir bažnyčiose per pamokslus mažai apie tai kalbama ir aiškinama. Kai kurie teigia, kad jų moralinis įsipareigojimas, jų labdarybė prasideda ir baigiasi tik jų šeimose. Visa kita esą nesvarbu ir gali būti ignoruojama. Jie aukojasi ne tik savo vaikus išmokslindami, bet taip pat jau net ir jiems praturtėjus, patys save skriausdami, vis žiūri, kad tik vaikams būtų gera, kad jiems didesnį palikimą būtų galima sukrauti.

     Bet yra ir priešingybių tokiam elgesiui. Štai turtuolis, filantropas Andrius Carnegie, dar gyvas būdamas, per keliolika metų beveik visus savo šimtus milijonų dolerių išdalino įvairioms mokslo, meno, labdaros institucijoms, pareikšdamas, kad mirti turtingam yra didelė gėda, o palikti didelius turtus savo vaikams yra nuodėmė. Carnegie filosofija krikščionims gali būti sektinas pavyzdys. Visi žmonės turi vienodą galimybę būti labdaringi. Kiekviena dovana yra Dievo vertinama — tiek turtuolio Carnegie milijonai, tiek našlės skatikas, nes tai nebuvo tik jiems atliekami trupiniai.

     Nagrinėdami palikimų temą, kartais sutinkame nesuprantamų, keistų ir visai beprasmiškų pasielgimų. Dažnais atvejais matome pensininką, jau labai vėlyvo amžiaus sulaukusį, bet vis dar kruopščiai savo santaupas didinantį. Tie žmonės, pagal savo įprastą gyvenimo standartą, nebegalėtų nė dalies savo turto sunaudoti. Jie nemato, kad jų seniai nusistovėjusios reguliarios pajamos yra daugiau negu užtenkamos net ir visokių eventualumų ir nelaimių atvejais. Jie pasiduoda ne tik taupumo, bet ir gobšumo sindromui. Jiems pasidaro nebeįmanoma skirtis su taip ilgai krautu ir tebekraunamu turtu. Jie tampa šykštūs bet kokiems pozityviems tikslams, ar tai būtų tautiniai, ar kultūriniai, ar labdarybės reikalai. Jie save laiko gerais krikščionimis, bet į šią sąvoką nesigilina, jie patys sau susikuria moralines vertybes, lyg ir savitą religiją su sau tinkamomis normomis. Jų krikščionybė ar katalikybė ribojasi beveik tik monotonišku apeigų atlikimu. Jos nesunkios ir nesudėtingos, net ir susitaikymo (atgailos) sakramentas — tik kelių minučių reikalas. Tad ir be jokių labdarybių jie jaučiasi ramūs ir pasiruošę...

     Bet Kristus nedviprasmiškai teigia: meilė artimui yra meilė Jam. Ką ir kiek kartų esi padaręs Jo mažiesiems broliams, esi padaręs Jam. Pats Kristus yra tobuliausias labdarybės pavyzdys. Motina Teresė tvirtina, kad jos veikla yra grynai religinė — pareiškimas Kristui meilės, tarnaujant Jo mažiesiems broliams. Gal sekti tokiais pavyzdžiais ne visiems bus lengva, bet, jeigu kritiškai save išegzaminuotume, tai kažin ar galėtume vadintis gerais krikščionimis labdarybės atžvilgiu.

     Taip atsitiko, kad mums tenka dabar gyventi auksiniu ekonomijos laikotarpiu. Atsiradę Amerikoje, įsitvirtinome gerai apmokamuose darbuose, išauginome ir išmokslinome vaikus, įsitaisėme puošnius namus, automobilius ir dar neblogus bankų indėlius. Tad išdidžiai tarėme: dabar pagyvensime! Keliaujame, atostogaujame ir pokyliaujame. Tiesiog utopiją susikūrėme sau ir savo šeimoms. Nusižeminę ir kuklūs savo maldose Dievo jau per daug nebeverginame kaip anksčiau su daugybe prašymų. Jeigu dar ko prašome, tai tik geresnės sveikatos. Na, retkarčiais ir ilgo gyvenimo paprašome, pridurdami dar ir gelbėti nuo staigios ir netikėtos mirties. Tai ir viskas!

     Pildome ir bažnyčioje išmoktus "ramybės” linkėjimus, ir daktarų patarimus nesirūpinti. Ir tikrai pasidarėme ramūs. Nebesirūpiname kažkur tenai vargstančiais, badaujančiais ar mirštančiais. Nebesirūpiname ir nepripažįstame nei Balfo, nei Lietuvių religinės šalpos, nei kitų labdarybės organizacijų. Teisinamės, kad "esame užtenkamai fondų sukūrę ir bažnyčių pristatę”. Prašantiems aukų, sakome: "Palikite mus ramybėje!” Religinės bei tautinės knygos mums nebeįdomios, laikraščiai ir žurnalai per brangūs. Jeigu užsigeidžiame ką nors pasiskaityti, tai pasiskoliname iš kitų. Mes turime taupyti — juk esame pensininkai. Bet kodėl ir kam taupome, dažnai visai nesusivokiame.

     Daugiau ar mažiau priklausydami vidurinei Amerikos klasei, mes esame priskiriami tiems penkiems procentams pasaulio turtingųjų žmonių! Kaip tikrai būtų išmintingiausia sunaudoti savo gėrybių išteklius, kad nepasiliktų per didelio pertekliaus palikimams, nes palikimai dažniausiai paveldėto jų nėra taip sunaudojami, kaip palikėjas pageidauja? Į šį klausimą tiksliai atsako minėto A. Carnegie pavyzdys. Jis išmintingai padalino beveik visus savo turtus (ką jis laikė perteklium) ir tai padarė laiku, užtat nesusilaukė pomirtinės gėdos. Bet kaipgi atspėti savo amžiaus ilgį? Dažniausiai neapsiriksime, jeigu laikysimės "išminties vidurkio” teorijos. Sakysime, jeigu esame šešiasdešimt penkerių metų, žmogaus amžiaus vidurkis yra septyniasdešimt septyneri metai. Tad jeigu mūsų dabartinės pajamos yra užtenkamos patenkinti mūsų gyvenimo būdą-standartą, ar nebūtų išmintinga panaudoti tokią formulę: visą savo santaupų perteklių padalinti į dvylika dalių ir skrupulingai kiekvieną dalį kas metai išleisti, kartu išleidžiant ir visas reguliarias įplaukas? Tikriausiai mes žymiai pagerintume paskutinį savo gyvenimo laikotarpį materiališkai ir dvasiškai. Tinkamiau ir taikliau galėtume pagelbėti ir savo artimiesiems, negu tai padarydami testamentiniu būdu. Daugiau negu tik trupinių susilauktų ir svarbios įstaigos: Balfas, Religinė šalpa, spauda ir daugybė nuskriaustųjų pasaulyje, bet svarbiausia — netektų numirti turtingais begėdžiais ir dvasiniais skurdžiais.

     Senstantys žmonės dažnai sunkiai pasiduoda racionaliam ir praktiškam galvojimui bei radikaliems pakeitimams. Prarandamas ir realybės jausmas, galvojant, kad jeigu jau ir ne "su saule” gyvensiu, tai bent daugumą savo bendraamžių pragyvensiu. Jokiems netikėtumams jie nesiruošia.

     Štai vieno žmogaus keistas, bet dėmesio vertas pasakojimas. Vienas pensininkas išgyvenęs nepaprastą jam nesuprantamą įvykį, po kurio jis radikaliai pakeitęs savo gyvenimą, pasekdamas A. Carnegie pavyzdžiu. Tas jo pergyvenimas atrodęs toks ryškus ir realus, kad jis negalėjęs atskirti, ar čia buvo tikrovė, ar sapnas, ar vizija, ar dar kas nors. Staiga šis žmogus atsirado prieš kažkokį rimtą teisėją-pamokslininką. Aplinkoje jis jautė neapsakomą grožį, bet jį kankino baimės ir netikrumo jausmas. Staiga jis prisiminė pasakojimą apie šv. Petrą, turintį dangaus raktus. Prisiminė, kad šv. Petras tesidomėsiąs žmonių padarytais gerais darbais arba jų stoka žemėje. Artimo meilė, labdarybė arba jų stoka jam būsią svarbu, darant galutinį sprendimą, po kurio kandidatą siųsiąs arba į amžiną pražūtį, arba į pasitaisymo vietą, arba į amžiną laimę. Teisiamasis suprato tas tris galimybes. Kaip dažnai savo gyvenime ir dabar verkšlendamas kartojo: "Viešpatie, dar kartą būk gailestingas!”

     Pamokslininkas-teisėjas ramiai ir iš lėto jam kalbėjo: "Kuomet tu savo mirtinoje ligoje meldeisi 'Viešpatie, pasigailėk — neliksiu skolingas’, Jis tavęs pasigailėjo. Kuomet tu klupdamas ir keldamasis bėgai nuo raudonojo siaubo ir šaukeisi 'Viešpatie, išgelbėk — neliksiu skolingas’, Jis tave išgelbėjo. Karo audrose, krintant bomboms, darbo lageriuose — apsaugojo ir išgelbėjo. Padėjo sėkmingai emigruoti, įsitvirtinti darbuose, išauginti ir išmokslinti vaikus, ligose ir nelaimėse. Taip pat padėjo susikurti sau ir savo šeimai turtingą ir laimingą gyvenimą. Tavo nuoširdūs prašymai bei maldos niekada Jo nebuvo atmestos. Savo pastangomis ir su Viešpaties pagalba net ir nemažą turtą susikrovei, kurio didelis perteklius čia tavo paliktame testamente byloja. Bet ką gi tu esi padaręs mažiesiems Viešpaties broliams? Ar bent iš dalies išpildei savo kartotą pažadą 'neliksiu skolingas’? Skurdūs labdarybės rezultatai tavo gyvenimo knygoje!

     Užjūriuose vargstantiems misionieriams tik trupinius tenumesdavai. Badaujantiems Indijoje, Pietų Amerikoje — nieko. Teisinaisi, kad turi per mažus išteklius. Pro išmaldos prašančius, benamius, luošus nusisukęs praeidavai. Sakei, kad valkatų ir tinginių nešelpsiąs. Milijonams mirštančiųjų didžiojo Afrikos karo metu — vėl tik trupiniai. Milijonais žudomų negimusių kūdikių gelbėjimo akcijoje buvai pasyvus — teisinaisi, kad nenori kištis į politiką... Savo kankinamos tėvynės konvulsijų net nepastebėjai — buvai užsiėmęs antvalandžiais. Kaliniams, Sibiro tremtiniams, seneliams, suluošintiems nebuvai jautrus. Jau būdamas praturtėjęs pensininkas, aukų rinkėjams dėstei, kad jokių fondų, nei Balfų, nei Religinių šalpų nepripažįsti — mažai iš jų tesi gavęs. Rinkėjus net begėdžiais ir apgavikais išvadindavai, nes jie šimtinės prašę, įrodinėdami, kad ir šimtinė esanti tik trupiniai, žinant tavo išteklius. Net ir bažnyčios rinkliavose neatiduodavai nė pusės tau skirtos duoklės. Kiti, mažiau turintieji, už tave aukojo, kad bažnyčia galėtų išsimokėti skolas. Tad ar tavo bažnyčios lankymas, dalyvavimas pamaldose nebuvo fariziejiškas, hipokritiškas?

     Šis tavo paliktas testamentas taip pat nėra nei išminties, nei labdaros parodymas. Beveik visi šio paveldėjimo kandidatai jau yra taip pat į turtingųjų klasę bekopią. Šis tavo palikimas jiems yra mažai reikšmingas. Labdarybė ir 'neliksiu skolingas’ čia taip pat visai pamiršta!”

     Teisiamasis beviltiškai šnabždėjo: "Nesuprantu, kaip aš turėjau gyvendamas krikščioniškas pareigas atlikti, kaip turėjau išmintingiau šį testamentą surašyti. Viešpatie, būk dar ir šį kartą man gailestingas!”

     Teisėjas-pamokslininkas, giliai į jo akis žiūrėdamas, ramiai besišypsodamas, tarė: "Iš tiesų, Viešpats dar ir šį kartą bus tau gailestingas — sugrįžęs perrašyk testamentą; labdarybė—tavo kelias į amžiną laimę”.

     Žmogus staiga pasijuto vėl sugrįžęs į realybę. Susijaudinęs jis kartojo: "Viešpats net ir dabar buvo gailestingas, tikrai dabar neliksiu skolingas.. Jis pamažu skaitė savo rankose atsiradusį bauginančių statistikų lapą: bilijonai žmonių gyvena nepaprastame varge, pusė bilijono jų yra ant bado ribos, šimtas milijonų vaikų kenčia badą, penkiolika milijonų vaikų kasmet miršta iš bado ir nuo užsikrėtimų, milijonai negimusių kūdikių kasmet išžudomi abortais. ..

     Tragiškų duomenų sąrašas buvo ilgas. Čia buvo taip pat išvardinta daugybė religinių labdaros organizacijų. Šis sąrašas buvo aiškus apeliavimas į krikščionio sąžinę, kartu primenant krikščioniškų normų vykdymo svarbą, siekiant amžinosios laimės: "Ką padarysi ar nepadarysi Viešpaties mažiesiems broliams, padarysi ar nepadarysi pačiam Viešpačiui”.