Pas kardinolą Vincentą Sladkevičių, vos grįžusį iš Romos, buvo nuvykęs pasikalbėti "Tiesos” korespondentas Mindaugas Barysas. Čia perspausdiname pažodžiui tą pasikalbėjimą.
Redakcija
*
Namas atokioje gatvelėje Kaišiadorių pakraštyje. Pravėrę žaliai dažytus vartelius, grįstu taku priėjome priebutį, iš saulėtos pietų pusės lyg vijokliais apaugusį vynuogėmis su nedidukes uogas jau užmezgusiomis kekėmis. Obelis, savo plačiomis šakomis apgaubus aklinai uždarytą, matyt, nenaudojamą šulinį, teikia pavėsį ir greta pastatytam suolui, tarsi kviečiančiam pailsėti. Vos spėjus žvilgsniu apmesti kiemą, išgirdęs žingsnius ar balsus, tarpduryje pasirodė šeimininkas ir, santūriai šypsodamasis, ištiesė rankas pasisveikinimui.
Kardinolas Vincentas Sladkevičius, taip draugiškai sutikęs, pakvietė į kambarį. Pasienyje — knygų lentynos. Aplinka kukli, gal net asketiška. Iškilmingumą savaip pabrėžė šeimininko rūbas. Vilkėjo jis juoda sutana su raudonais kraštų apvadais. Ant krūtinės žvilgėjo kryžius. Per juosmenį buvo persijuosęs purpurine juosta. Buvo vienplaukis, ir purpurinę kardinolo kepuraitę pastebėjau tik vėliau, kai susėdome greta prie apskrito gelumbe padengto stalo ir ant gretimo perkėlė didžiulę puokštę kuplių rožių, kurias šitomis dienomis atveža gausūs sveikintojai ne tik iš Lietuvos. ..
Interviu "Tiesai” klausimus prelatas Jonas Jonys, kurijos kancleris, palydėjęs į šį susitikimą, kardinolui buvo perdavęs kiek ankstėliau, ir puslapis rašomąja mašinėle prirašyto teksto, gulėjęs ant stalo, laukė atsakymų. Norėjome gauti juos raštu — tai padeda išvengti bet kokių netikslumų: Vin-
Kardinolas Vincentas Sladkevičius prie Šv. Kazimiero kolegijos Romoje.
centas Sladkevičius, tada dar vyskupas, per tokį bendravimą su mūsų spaudos darbuotojais yra patyręs ir nemaloniu akimirkų. Tačiau mūsų pašnekovas šį kartą irgi pasiūlė atsakyti gyvu žodžiu, ir išankstiniai klausimai tapo pokalbio šerdimi.
Štai šis interviu.
— Norime visų pirma pasveikinti su Šventojo sosto pareikštu aukštu Jūsų veiklos įvertinimu ir kardinolo titulo suteikimu, Prašytume bent trumpai pasidalyti viešnagės Vatikane šia proga įspūdžiais.
— Mane labiausiai džiugina, kad lietuviškumas šiuo atveju buvo išryškintas kaip niekada. Buvo minima ne tiek mano pavardė, kiek visiems mums brangus Lietuvos vardas. Pakėlimo į kardinolus proga buvo atvykęs gana didelis užsienio lietuvių būrelis, buvo atstovų iš Lietuvos, įsijungė į iškilmes kitų tautų žmonės — dvasininkai ir pasauliečiai.
Apeigų metu bendruomeninė malda skaitoma beveik visų kraštų kalbomis, iš kur yra naujieji kardinolai. Pirmą kartą Vatikano didžiojoje salėje malda lietuviškai nuskambėjo antroji — tuoj pat po angliškosios, po to ji sekė vokiečių, prancūzų, lenkų ir kitomis kalbomis. Teikė džiaugsmo, kad Lietuvos vardą minėjo spauda, beje, ne tik Italijos. Pavyzdžiui, laikraštis "New York Times” skelbdamas pažymėjo, kad iš dvidešimt penkių į kolegiją įvestų naujų kardinolų du yra amerikiečiai ir vienas lietuvis.
Buvo priėmimai Vatikano salėse. Lietuviams ji teko bene iškilmingiausia — Sosto salė. Specialią audienciją, kuri truko apie pusę valandos, mums skyrė popiežius Jonas Paulius II. Pradėjęs kalbą itališkai, Šventasis Tėvas dalelę jos įterpė ir lietuviškai. Popiežius pažymėjo, kad paskyrimas kardinolu yra svarbi pakopa gyvenime, pašvęstame Dievui ir kunigo tarnybai, svarbi gairė ir visos bažnyčios Lietuvoje keliui. "Jūsų asmenyje, gerbiamas broli, — pasakė Jonas Paulius II, — su meile sveikinu ir laiminu Lietuvos Bažnyčią ir visą lietuvių tau-tą. Šiais Marijos metais lietuvio vyskupo paskyrimas šventosios Romos Bažnyčios kardinolu yra Marijos dovana jūsų tautai. Būkite už ją dėkingi ir mokėkite būti jos verti”.
— Kardinolų kolegijos nariai pagal tradiciją, įsigalėjusią dar nuo pirmųjų krikščionybės amžių, priklauso ir Romos dvasiškiai. Kuo tai konkrečiai pasireiškia?
— Kiekvienas kardinolas tampa ir Romos piliečiu, jo dvasinei globai paskiriama viena bažnyčia su parapija. Taigi dabar turime lyg ir koloniją, — su šypsena kalbėjo kardinolas V. Sladkevičius. — Tai naujoje miesto dalyje, prie Ostijos uosto įsikūrusi šv. Dvasios parapija, turinti apie 18 tūkstančių tikinčiųjų. Čia visos lietuvių tautos laimėjimas, pasiektas be ginklo. Šią parapiją man būtina dažniau aplankyti.
— Ar Jums, kaip kardinolų kolegijos nariui, tenka kokios naujos pareigos Lietuvoje?
— Kaip vyskupų konferencijos pirmininkui man tenka vadovauti episkopatui. Bet tai pareigos, turėtos ir anksčiau. Kaip kardinolas privalėsiu dalyvauti kardinolų kolegijos posėdžiuose, kai tik būsiu Švento Tėvo šiam reikalui kviečiamas.
— Valstybė mūsų šalyje atskirta nuo bažnyčios. Tačiau ir ankstesniais sunkiais visai tarybinei visuomenei metais dvasininkai stengdavosi ir mokėdavo žmogų paguosti, suteikti dvasinės stiprybės. Dabar, prasidėjus persitvarkymo procesams, atsiranda ir naujų sąlyčio taškų bažnyčios ir valdžios veiklai. Ką čia reikėtų labiausiai pabrėžti?
Iš netolimos praeities liko daug skaudžių žaizdų. Visi norime, kad jos būtų greičiau išgydytos.
— Brolau, — kardinolas nelauktai pavartojo tokį kreipinį, — bažnyčiai dar neseniai neleido niekur pasireikšti. Išimtis buvo tik propagandinis taikos šalininkų judėjimas, į kurį katalikų dvasininkus kviesdavo, kaip liaudis sako, tik dėl akių. Kunigams buvo draudžiama propaguoti netgi blaivybę. Nebuvo leidžiama labdarybė, merdėjo gailestingumas. Pernai pažymėtas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus daug kur panaudotas ne bažnyčios nuopelnams tautai ir jos kultūrai pagerbti, bet dažnu atveju prieš religiją nukreiptai propagandai dar sustiprinti. O ar taip neseniai buvo švenčiamas Rusijos krikšto tūkstantmetis?
Laikai, atrodo, keičiasi. Tačiau praradimus kaip sugrąžinti? Ne visada tai ir pavyksta. Todėl dabar visi jaučiame tokį artimo meilės trūkumą. Mūsų visuomenei šis deficitas yra pats skaudžiausias. Pašalinti jį labai nelengva. Bet ugdyti artimo meilę, pakantumą kito nuomonei, savitarpio supratimą šiandien ypač būtina. Tai ir demokratijos abėcėlė.
Lygindami su netolima praeitim, permainų matome. Nauji sąlyčio taškai bendrai veiklai išryškės vėliau, kai bus galutinai pašalinti suvaržymai bažnyčios veiklai. Tokias viltis puoselėjame.
— Religinių bendruomenių reikmėms pastaruoju metu išleidžiama daugiau įvairių leidinių. Kaip derėtų vertinti tai, kas padaryta, kas Jums kelia susirūpinimą, kokie svarbūs darbai laukia artimiausioje ateityje?
— Kas praeityje padaryta — maži trupinėliai. Dabar atsiranda viltį teikiančių pragiedrulių. Tikimės ir tikrai šviesios dienos.
Reikia religinio turinio populiarių knygų — jų neturime.
Gyvas periodinio leidinio katalikams išleidimo reikalas. Tikėjimas žmogų blogo nemoko. Šiandien ne tik pateisinti, bet ir suprasti sunku tuos žmones, ypač vadovus, kurie į praktikuojantį kataliką skersakiuodavo ar net atvirai jam priekaištaudavo. Laikas ne vien deklaruoti, bet visur įgyvendinti visais atžvilgiais lygias tikinčiojo ir netikinčiojo teises.
— Visuomenės atsinaujinimas, kurį pradėjome, suponuoja ir dorovinį atgimimą. Kokie čia turėtų būti bendri veiklos barai?
— Be dorovinio atgimimo nėra ir negali būti tikro visuomenės atsinaujinimo. Privalome bendromis jėgomis tobulinti dorovinį žmonių auklėjimą, kad gyvenimas būtų šviesesnis ir tauresnis. Lietuvių tauta neturi skendėti alkoholyje, girtavimas jai niekad nebuvo būdingas. Išnaikinti jį buvo užsimota, atrodo, labai rimtai. Bet kaip nedaug dar padaryta! Girtavimas pastaruoju metu pasireiškia tiesiog grėsminga forma. Tai todėl, kad ilgą laiką visais būdais buvo pataikaujama girtuokliams, bet kuria kaina — deja, nesiskaitant ir su tautos išsigimimo grėsme — buvo siekiama su degtine įvykdyti prekybos planą. Prekybininkai, kurie jos daugiau parduodavo, buvo ne baudžiami, kaip reikalautų sveikas protas, o skatinami, premijuojami.
Bendras uždavinys, vienas labiausiai neatidėliotinų, yra kelti žmonių dorovingumą, auklėti gerą jaunimą — mūsų tautos ateitį.
— Nuoširdžiai dėkojame už atsakymus.
*
Mūsų pokalbis kiek nelauktai užtruko, ir atsisveikinę prie vartelių pamatėme laukiančią naują kardinolą aplankyti atvykusią grupę iš užsienio. Kurijos kancleris vėliau parodė prašymams patenkinti ilgą visai šiai savaitei iš anksto suplanuotą lankytojų sąrašą.
Kuklus vienaaukštis namelis, skendintis vešlioje vidurvasario žalumoje, ateinančius su gera valia sutinka svetingai.