Vaiko Dievas? Argi Jis ne tas pats vaikui ir suaugusiam? Juk Dievas yra vienas. Taip, kalbant objektyviai, vaiko Dievas yra tas pats Dievas kaip ir suaugusių. Bet kadangi vaikas Dievą supranta, Jį išgyvena, su Juo santykiauja vaikiškai, tai yra pagal savo vaikišką psichiką, tad subjektyvia prasme ne tik galima, bet ir reikia kalbėti apie vaiko Dievą. Viena kita mintis jau buvo mesta tuo klausimu buvusiuose straipsniuose. Lieka tad šitas klausimas papildyti keletu svarstymų.

     Vaiko, kaip ir suaugusių žmonių, santykis su Dievu yra daugiau vidinis ryšys, pasireiškiąs tikėjimu, viltimi, meile, Jo valios vykdymu, išoriniai mažai pastebimas, dar sunkiau žodžiais išreiškiamas, ar tiksliau išmatuojamas. Mes niekados tiksliai nežinosime, kaip atskiro vaiko gilus tikėjimas, karšta meilė, stipri viltis, kaip tvirtas nusistatymas vykdyti Dievo valią. Didelę dalį vidinio gyvenimo dengia paslaptis. Ir pats vidinis santykis su Dievu vaikuose yra nelygus. Todėl tik apytikriai galime kalbėti apie tai, kaip vaikas Dievą vaizduojasi, ką jis apie Dievą galvoja, pagal savo psichologiją. Tam padeda tinkamas stebėjimas ir apklausinėjimas, vaiko atvirumas ir suaugusiu pasitikėjimas.

     “Ką Dievas daro?” Šitą klausimą H. Clavier 1913 m. davė 75 vaikams nuo 6 iki 10 m. amžiaus. Tą patį klausimą pakartojo 1924 m. 107 vaikams, kurie buvo 6-12 m. Vieni vaikai buvo katalikai, kiti protestantai, visi prancūzai. Leuba tą patį klausimą davė 175 vaikams JV-se. Abu tyrinėtojai priėjo prie tos pačios išvados : Dievą vaikai pirmiausia supranta kaip Sutvėrėją. Jis valdo gamtos reiškinius, teikia maisto ir apsivilkimo.

     Dievas vaiko sąmonėje iškyla ne tik kaip Sutvėrėjas, bet ir visko palaikytojas. Jei Dievas nepalaikytų, sugriūtų fizinė ir moralinė tvarka, būtų neįmanoma gyventi.

     “Kas atsitiktų, jei Dievas nieko nedarytų?” Tai antras klausimas, kurį patiekė įvairaus amžiaus vaikams tas pats H. Clavier. Gauta būdingų atsakymų: “Viskas sugriūtų” (9 m.). “Būtų blogai” (10 m.). “Blogis įsiviešpatautų, ir mes negalėtume daryti gera” (11 m.). “Niekas neišsigelbėtų” (11 m.).

     “Koks yra Dievas pats savyje?” Į šitą klausimą beveik visi vaikai nuo 8 iki 10 m. amžiaus atsakė, kad negalima esą Dievo nei aprašyti, nei nupiešti. Daugumas dar pridėjo prie šito tvirtinimo šį pareiškimą: Dievas yra dvasia, o dvasios yra nematomos.

     Kad Dievas yra dvasia, vaikui vis dėlto sunku suprasti, nors to mokėsi per tikybos pamokas, skaitė katekizme. Čia pat tvirtindamas, kad

     Dievas yra dvasia, ima apie Jį kalbėti, kaip apie asmenį, turintį žmogišką išvaizdą. “Dievas yra dvasia, bet didesnis kaip žmogus. Jis turi ilgas rankas. Jis yra žmogus, kurio negalima matyti”. Dievas, kuris būtų dvasia ir kartu asmuo, vaikui nesuprantamas. Jei asmuo, tai Jis turi turėti žmogaus išvaizdą.

     Amžinybės ir begalybės sąvokos labiau atsiskleidžia bręstančiojo protui, puberteto metu. Dievo amžinumas ir begalinis tobulumas vaikui sunkiai suvokiamos tiesos. Vaikas tiki, kad Dievas yra ir bus; jis neklausia, kaip tai daro paauglys: “O iš kur Dievas?” Begalinį Dievo tobulumą vaikas supranta tuo būdu. kad jis Dievą laiko išmintingiausiu, geriausiu, galingiausiu.

     Vaiko tikėjimo į Dievą nelydi jokia abejonė. Tikėti į Dievą jam atrodo savaime suprantamas dalykas. Vaiko siela yra ypatingu būdu atvira Dievui ir tikėjimui. Vaikas yra ypatingoje Dievo artimybėje. Kaip jo sąmonė dar tebėra be aiškaus atsiribojimo nuo pasaulio, daiktų ir žmonių, taip ir vaiko siela yra atvira Dievui, Jį mylėdama.

     Vaikui Dievas nėra tik žodis tarp kitų žodžių, arba vertybė tarp kitų vertybių, bet aukščiausioji Būtybė ir didžiausioji vertybė. Nuo Dievo priklauso šis ir ateinantis gyvenimas.

     Vaikas išgyvena Dievą gan dažnai. Jis mąsto apie Dievą maldoje, bėdoje, mirties akivaizdoje, baimėje, prisimindamas savo kaltumą, nuodėmingumą, taip pat būdamas labai laimingas. Kartais susiduria su Dievu sapne.

     Kaip vaikas išgyvena Dievą mirties grėsmėje, teko pačiam būti liudininku. Pulk. V. B. nupirko savo sūnui, kokių 5 m. berniukui, “tikrą” pištalietą. Jis turėjo mažus šovinius ir duodavo didelį garsą. Vaikas buvo labai laimingas, turėdamas tokį ginklą ir niekur nuo jo nesiskyrė, net valgydamas. Kartą jis valgo viena ranka, o kita varto kišenėje pištalietą. Pasigirsta šūvis. Berniukas pabala, daro kryžiaus ženklą ir iš didelio susijaudinimo apalpsta. Kai vėliau paklausiau, kodėl jis žegnojosi, atsakė: “Kunigėli, maniau, kad mirštu”.

     Ne tik mirties akivaizdoje, bet ir didelėje laimėje vaikas prisimena Dievą, Maža mergaitė nueina į cirką, senovinį cirką provincijoje, ir yra sužavėta spektaklio programa. Būdama labai laiminga, ji visą laiką meldžiasi. Savo bičiuliui, kun. R. P. Rimaud, ji pasisako ir ko iš Dievo prašiusi: “Jei Tu, gerasis Dieve, leistumei dabar man mirti ir šį vakarą, tiesiai iš cirko, eiti į į dangų, kaip tai būtų puiku”. Maža širdis, patyrusi laimės truputėlį, svajoja apie amžiną laimę.

     Atsidūręs bėdoje, turėdamas kokį rūpestį, nepasisekimą, vaikas kreipiasi į Dievą, ieškodamas pagalbos. Mažas 5-rių metų berniukas gavo iš savo krikšto motinos labai jam patikusį žaislą — guminį berniuką, kuris, paspaudus, rėkdavo. Nežinia, kas jam pasidarė, bet vieną dieną jis nustojo balso. Spausk, nespausk, tyli. Labai susirūpinęs paguldė jis jį jo įprastoje vietoje ir eidamas gulti meldėsi: “Dievuli, padaryk, kad jis vėl kalbėtų”.

     Kai vasarą, gyvenant sodžiuje, užeidavo audra, mes vaikai pirmiausia prašydavom mamos, kad uždegtų žvakę ir kartu su mumis kalbėtų poterius. Kai melsdavomės, rodėsi ir perkūno trenksmas nebebuvo toks baisus. Vaikas supranta, kad ten, kur žmogus bejėgis, Dievas gali padėti.