Spausdinti

 

      Amžių judančioje srovėje žmogaus prigimtis esmingai nesikeičia. Jo nuodėmės ir dorybės yra senos ir maždaug tos pačios. Bet įtakos ir pasaulėžiūros, kurios judina žmogaus mintis ir jausmus, jei ne visada naujos, tai bent naujais vardais vadinamos.
 
      Dažnas XX-jį amžių pavadina technikos amžiumi, nepagalvodamas, kokie technikos amžiaus gilieji bruožai ir savybės. Šiandien techniškasis civilizacijos elementas ir kasdienė evoliucija siekia savo veiklos ir sėkmės viršūnes ir atidaro vartus į naujas ir beveik neribotas galimybes. Mašinos tobulumas ir jos darbingumo potencialas verčia žmogų rausti, pagalvojus apie savo ribotumą. Sakykime, Bell Telephone Laboratorijos pagamino lektroninę skaičiavimo mašiną, kuri gali atlikti 1,000,000 skaičiavimo veiksmų per sekundę. Mašinos ne tik tobulėja bet ir daugėja. Didžiųjų miestų susisiekimas sustoja ne dėl priemonių ar benzino stokos, bet dėl per didelio automobilių skaičiaus.
 
      Mašinos ne tik daugėja, bet pradeda nusikreipti prieš žmogų, pavergdamos jį savo negyvai precizijai ir automatiškam tobulumui. Žmogus, gal nesąmoningai, šiuos mašinos bruožus perkelia į auklėjimo ir auklėjimosi sferas. Kadangi jam sunku lygintis su mašinos automatiška precizija, jis bando sumechaninti savo minties ir judesio procesus ir pradeda kopijuoti mašiną tose sferose, kurios neturi nieko bendra su mechanizuota medžiaga. Tokiu būdu, raumenys, fizinis patvarumas ir automatiškos reakcijos tampa masinio žmogaus charakteringu bruožu ir nesąmoningu idealu.
 
Raumenys ir ... automatiškos reakcijos.
 
      Raumenys ir praktinis žmogaus protas įsijungia į mašinos ir pramonės ekspansiją. Didžiausiu žmogaus pasisekimo ir laimėjimo ženklu laikomas apčiuopiamas ir sumedžiagin-tas gėris arba — šiuo atveju — sumechanintas gėris. Kadangi technikos pasaulyje viską nulemia faktai, įrodyti sėkmingais eksperimentais, tai ir tiesos pagrindas tampa grynai fizinis, o abstraktusis proto elementas ir metafizinė tiesa laikomi abejingais protinių spekuliacijų gimdytojais ir miglotojo misticizmo šaltiniu.
      Šis nusistatymas veržiasi į praktinio ir abstrakčioj o mokslo sferas. Oliver C. Carmichael, Carnegie Foundation prezidentas, klausia: “Apie kokios rūšies tiesą kalba Amerikos auklėtojai, cituodami savo mėgiamą sakinį: Pažinkit tiesą, ir tiesa jus išlaisvins.” Jis kaltina savo kolegas tiesos sumaišymu su virtine nesuvirškintų faktų: “šios dienos istorijos vadovėlis yra objektyvių, nediskutuotinų faktų rinkinys ir atsitikimų reportažas. Pasakojama, kad atsitiko, bet vengiama klausti, kodėl taip atsitiko. Tokiu būdu, studentas nukeliamas į subjektyvios nuomonės erdvę,” kuri vengia spekuliatyvinio proto refleksijų.
 
      Vengiama atsakymų į gyvybinius klausimus, nes jų negalima paremti laboratoriniais eksperimentais. Aukštieji mokslai pagarbiai nusilenkia objektyvizmo kultui, kurį pagimdė žmonės be įsitikinimų ir neatsakingų intelektualų kartą. Visa nelaimė, kad auklėjimas, kuris seka pažiūras, atitrauktas nuo gyvenimo ir bendruomenės, nepriverčia studentų susitikti su svarbiausiomis gyvenimo problemomis. Jie tampa ne gyvenimo kūrėjais, bet žiūrovais. Deja. vertingieji piliečiai negali būti abejingais žiūrovais, stovinčiais už tiesos ribų. Jie turi mokėti apsispręsti už tiesą ir visu svoriu stovėti tiesos pusėje.
 
      “Tiesos ieškojimas ir sekimas”,— dėsto Carmichael, — “yra aukščiausias universiteto uždavinys, bet tiesos negalima sumaišyti su moksliniais eksperimentais, nes tiesa ieško visų tikrovių, jų prasmės ir atsakymų į svarbiausius buities klausimus... Apsisprendimas už tam tikrus pagrindinius principus yra pirmas ir būtinas žingsnis, ieškant tiesos.”
 
      Žinomi vardai ir asmenybės palaiko ir skleidžia sumedžiagintą tiesą, siūlydami seną mitą, kad ši žemė yra vienintelė žmogaus tėvynė; kad mirtis nėra naujo gyvenimo pradžia bet visuotinio žmogaus sunaikinimo finalas.
 
      Amerikos CBS Radijo Tinklas patiekia savo klausytojams penkių minučių programą, vardu “This I Believe” — “Šitai Aš Tikiu”. Štai keletas nuomonių, neseniai nuplaukusių radijo bangomis. Novelistė Pearl Buck: “Man nereikia jokio kito tikėjimo, išskyrus tikėjimą į žmones. Aš, kaip senasis Konfucijus, esu taip įsigilinusi į žemės stebuklus ir joje esančią gyvybę, kad negaliu galvoti apie dangų ir angelus.” Eleo-nor Roosevelt: “Aš nežinau, ar aš tikiu į pomirtinį gyvenimą. Aš manau, kad visa, ką mes iškenčiame (čia gyvendami), turi turėti kokią nors vertę.”
 
      Tik pusė “Šitai Aš Tikiu” radijo programos dalyvių paminėjo Dievą, ir tik 10 dalyvių pasisakė priklausą kokiai nors religijai. Didesnė pusė pareiškė tikį į žmones ar žmoniją, į laisvę ir demokratiją. Klausytojui susidarė įspūdis, kad dauguma kalbėtojų buvo įsitikinę, jog mes galime sukurti geresnį pasaulį, kuriame nebus kraujo praliejimo, neapykantos, ligų ir... Dievo.
 
      De Tocqueville rašė 1835 metais (“Demokratija Amerikoje”) : “Man būnant Amerikoje atsitiko, kad liudininkas, pakviestas į Chester (N. Y.) apskrities teismą, pareiškė netikįs į Dievą ir sielos nemirtingumą. Teisėjas atsisakė priimt jo liudijimą, sakydamas, kad liudininkas savo žodžiais sugriovęs teismo pasitikėjimą jo asmeniu ir jo liudijimo tikrumu. Laikraščiai atspaudė įvykusį faktą, kaip savaime suprantamą dalyką.” Šiandien, po 117 metų, pareiškimai, panašūs į Chester liudininko prisipažinimą, transliuojami per 196 Amerikos radijo stotis, spaudžiami 85 dienraščiuose ir, galingomis “Voice of Amerika” radijo bangomis, persiunčiami į 97 penkių kontinentų valstybes. Naujas Žmogus, prisiekęs ištikimybę žemei, mašinai, raumenims ir fiziniams eksperimentams, nebėra utopinė spekuliacija, bet realybė. Kai jis neigia dvasios pasaulio buitį, nors neturėdamas jokių laboratorinių duomenų, jo žodis priimamas su didesne pagarba ir tikrumu negu Dievo apreiškimas.
 
      Spauda ir radiju paremtos pastangos bando pagrįsti dorovę ir jos idėjinį pagrindą geresniu ateities pasauliu ir humanistiška meile žmogui. Bet iš kur altruistinės meilės sąvoka? Iš kur dorovės, demokratijos ir laisvės sąvokos? Tik lygindami gėrį su blogiu, mes prieiname prie juos skiriančių bruožų ir savybių. Jei panaikiname dorovinį gėrio ir blogio vertinimą, kuo gėris skiriasi nuo blogio? Kodėl baudžiama už žmogžudystę, moters išniekinimą, vagystę, o nekreipiama dėmesio į neapykantą, intrygas, veidmainystę? Kodėl baudžiama už neskaisčius nusikaltimus, o nesijaudinama dėl neskaisčių minčių? Nejaugi dorovės periferija būtų apibrėžta tik išoriniais aktais? Bet veiksmas prasideda mintimi. Kodėl bausti už veiksmą, nepasmerkiant veiksmą įkvepiančios minties?
 
      Naujas Žemės Žmogus baigiamas sumedžiaginti ir sumechaninti. Jis tampa juokingu sentimentalistu ir naiviu gamtos ir gyvulių draugu. Jis rūpestingai augina, laisto ir puoselėja rožes ir piauna savo sodelio žolę. Jis susijaudina iki ašarų, matydamas sužeistą žvirblį, katę, automobilio pervažiuotą šunį. Bet jo net plaukas nesukruta, pagalvojus apie milijonus nekaltų ir kankinamų žmonių koncentracijos stovyklose.
 
 
Siela, maitinama auksu, šaukia malonės,
 
      Kadangi Naujo Žmogaus dvasios pasaulis sumedžiagintas, jis vertina tik tai, kas turi medžiaginę vertę. Šykščiais pirštais jis laikosi įsikibęs savo nuosavybės ir užmerkia akis  kitų vargui ir neturtui. Jis lengvai pasiduoda laiko pasaulėžiūroms, kurios dievina medžiagą, nes medžiaga jam atstoja Dievą.
 
 
      Asmenį, išsižadėjusį Dievo, dangaus ir verdantį įtūžimu kitaip galvojančiam ir veikiančiam žmogui, mes vadiname bolševiku. O kiek laisvame pasaulyje yra žmonių, kurie savo knygomis ir gyvu žodžiu kovoja prieš dievybės mintį, išjuokia religinius idealistus, siūlo eutanaziją, laisvas skyrybas ir legalizuotą lytinį palaidumą! Jiems dažnai tenka demokrato, gilaus filosofo ir civilizacijos pažibos vardas.
 
      Naujas Žemės Žmogus kovoja prieš bolševizmą, bet, prisiekęs ištikimybę medžiagai, jis negali nusikratyti bolševikine ideologija, kuri remiasi ne kuo kitu, kaip sumechaninta medžiaga ir triumfuojančia medžiagos pažanga. Kuo jis skiriasi nuo bolševiko tais momentais, kada jis užmuša Dievo buitį savo ir kito širdyje, kada jis parduoda savo draugą, jo nuosavybę ir garbę? (Jei jis savo sielą pardavė, ir kaip aš žinau, kad jis mano sielos neparduos?) Kuo jis skiriasi nuo Gromyko, Maliko, Višinskio, kai jis primeta savo nuomonę kitiems ir kitaip galvojančius vadina kraugeriais ir karo kurstytojais? Kuo mūsų laikraščiai skiriasi nuo komunistinės propagandos, kada jie skelbia melą tiesos vardu, šmeižia kitaip galvojančius ir gyvenančius?
 
      Jei bolševizmas savo karingaisiais momentais yra veiklusis blogio įsikūnijimas, tai ką sakyti apie kiekvieną žmogų, pasiduodantį blogai įtakai ir darantį blogus darbus?
 
      Kiekvienas žmogus gali būti angelas ir velnias. Sumedžiagintas ir sumechanintas žmogus lengviau pasiduoda blogio įtakai, nes perdėdamas medžiagos vertę ir prasmę, jis nuvertina dvasios pasaulį ir atsisako jo pagalbos. Naujas Žmogus nepritaria bolševizmo kovai prieš religiją, bet pats neina į bažnyčią ir atmeta Dievo tiesas. Jis pasisako prieš privatinės iniciatyvos suvaržymą ir nuosavybės suvalstybinimą, bet savo iniciatyvą ir nuosavybę jis pašvenčia Medžiagos Karalystės kūrimui, ignoruodamas dvasios pasaulio primatą ir užmiršdamas, kad dvasia duoda žmogui amžiną gyvybę ir įprasmina jo gyvenimo laikinąjį periodą tarp žemės ir dangaus.
 
      Su liūdesiu mes sekame Naujojo Žemės Žmogaus tvirtus žingsnius, kurių aidas grasinantis, bet tuščias. Jo rankos plieninės. Jo besielės akys ir tamsi širdis ieško šviesos, kuri būtų skaidresnė ir amžinesnė už krautuvių reklamas ir gatvių šviesas. Jis nepajėgia nusikratyti senu “prietaru”, kad mirtis yra vartai į amžinybę, nes jo siela, maitinama geležimi, auksu ir patogumu, laukia malonės, tiesos ir gėrio.
 
Bruno Markaitis, S. J.