Spausdinti

Bruno Markaitis, S. J.

* Dievas yra gyvas

      Pernai vasarą Vokietijos katalikai susirinko Berlyne “Katalikų Dienai.” Tai buvo vienos savaitės kongresas, kurio pagrindinė tema buvo “Dievas yra Gyvas”. Gausūs ir garsūs kalbėtojai nagrinėjo Vokietijos katalikų uždavinius ir būdus jiems įgyvendinti.

      Praėjo pusė metų, o apčiuopiamų darbo rezultatų nesimatė. Kongreso dalyvis Mario von Gaili parašė ta proga straipsni, iškeldamas vieną faktą, kad Dievas yra gyvas, bet katalikiškojo gyvenimo akcija atrodo apmirusi. Entuzijastingos kalbos siūlančios didingas programas ir herojiškas rezoliucijas, buvo kruopščiai ir vikriai užrašytos prityrusių stenografų, bet prirašyti tomai tebeguli po neveiklumo dulkių sluoksniu.

      Mario von Gaili straipsnis iššaukė smarkią polemiką, atverdamas seną žaizdą. Yra daug išmintingų žmonių, nustatančių veikimo gaires, bet maža pasiaukojančių žmonių, norinčių dirbti pagal nustatytas gaires. Veikimas nėra tas pats, kas programiniai žodžiai. Programos įvykdymas reikalauja darbo. Žodžiai reiškia mintį, o darbasminties įvykdymą.

      Todėl katalikiškojo veikimo dalyvius galima skirti į dvi grupes: veikėjus ir darbininkus. Veikėjai posėdžiauja, kuria naujas programas ir stato naują ateitį gyvais ar rašytais žodžiais. Jų veikla prasideda ir baigiasi žodžiais. Darbininkai gi susirenka posėdžio, bet, priėję keletos praktiškų išvadų, stengiasi jas įgyvendinti. Jų veikla, prasidėjusi žodžiais, eina prie konkrečių darbų. Todėl veikėjas yra žodžio žmogus, o darbininkasdarbo.

      Katalikiškojo veikimo darbininkai sielojasi, kad katalikų žodis taptų kūnu ir realiai formuotų viešąjį gyvenimą. Žiūrėdami į savo darbą, jie nusiskundžia tais katalikų sąjūdžiais, kurie manosi esą pašaukti “kurti ideologiją’’ ir nekreipia dėmesio į katalikiškosios ideologijos įgyvendinimą. Kitiems dėstydami, ką kas turi daryti, jie neprisideda prie bendro darbo. Jie sugeba kritiškai pervertinti kitų nuveiktus darbus, bet patys pasitenkina tik žodžiais ir užmiršta, kad žodžiai, net planai, tol netampa kūnu ir konkrečiu darbo vaisiumi, kol žodžio neseka darbas. Kol žodžio neseka darbas, žmogus turi būti kuklus, lygindamas savo žodžius su kitų darbais. Katalikams trūksta ne ideologijų ir jų kūrėjų, bet žmonių, norinčių įgyvendinti Evangelijos ideologiją viešame bendruomenės gyvenime. Užuot pašventę kelias dešimtis metų ideologijos kūrimui, katalikai turi pasišauti įgyvendinti tai, kas jau prieš 19 šimtmečių užrašyta Evangelijose, o vėlesniais laikaispopiežių enciklikose. Jei “ideologijos kūrybaužleistų vietą “ideologijos įgyvendinimui”, viešasis bendruomenės gyvenimas atrodytų kitaip.

      Viena Vokietijos katalikų studentų sąjunga, pamačiusi ideologinės kūrybos nevaisingumą, nutarė pastatyti bažnyčią savo uždarbiu ir santaupomis, kad Dievui tarnautų ne žodžiu, bet darbu. Ideologinį žodįtarti jie paliko Bažnyčios autoritetui: popiežiui ir vyskupams, valdantiems tikinčiuosius Dievo suteikta galia ir Šv. Dvasios pagalba.

      Dievas yra ir bus gyvas, bet katalikiškasis veikimas tik tada bus gyvas, kada katalikiškoji ideologija iš Evangelijų ir popiežių enciklikų bus perkelta i viešąjį bendruomenės gyvenimą, kada veikėjai taps darbininkais ir dirbs ne pagal savo išminties diktuojamus principus ir normas, bet pagal Viešpaties dvasios ir žodžio programą.

* Darbininkas ir veikėjai

      Kai Italijos ministeris pirmininkas Alcide De Gaspėri perėmė valdžią, daugelis manė, kad jis išsilaikysiąs valdžioje tik keletą mėnesių. Tuščias valstybės iždas, 2 milijonai bedarbių, sugriauti miestai, politinis susiskaldymas, prarastos kolonijos ir sąjungininkų nepasitikėjimas nieko gero nežadėjo. Todėl italų dauguma žiūrėjo į De Gasperi su pasigailėjimu.

      Po šešių darbo metų De Gasperi tvirtai tebesėdi ministerio pirmininko kėdėje. Jam vadovaujant, išrištas monarchijos klausimas, izoliuoti komunistai, pilnu tempu vedama žemės reforma. Ką karas sugriovė aklais ir negailestingais smūgiais, tas baigiama atstatyti. Nauji geležinkeliai, tiltai, keliai. Naujas laivynas. Atstatyti miestai, atnaujinta pramonė, kuri prieškarinę produkciją pralenkė 20%. Pabaigtos statyti kelios milžiniškos elektros jėgainės. įgytas užsienio pasitikėjimas.

      De Gasperipradėjęs valdyti kraštą kartu su komunistais ir kairiaisiais socijalistaisįtraukė į darbą dešiniuosius socijalistus ir respublikonus, o vėliauliberalus ir nepriklausomuosius. Dabar De Gasperisusijungęs su dešiniaisiais socijalistais, liberalais ir respublikonais—— nori duoti komunistams mirtiną smūgį. Anksčiau komunistai manė, kad šis “klerikalą išpera”, kas sekmadienį einąs Šv. Komunijos, nesugebės išrišti neišrišamą problemą ir subankrutavęs atidarys jiems duris į valdžią. Komunistų optimizmas virsta pesimizmu, o De Gasperi ir toliau kas sekmadienį eina Šv. Komunijos, retkarčiais aplanko savo dukterį vienuolę, dalina žemę smulkiems ūkininkams ir bežemiams, kovoja už Europos vienybę ir visus įkvepia darbo ir gyvos vilties nuotaika.

      Kas palygina liberalų ir socijalistų valdomą Prancūziją su krikščionių demokratų nuveiktais darbais Italijoje, tas turi pripažinti faktą, kad Italijoje dirbama, o Prancūzijoje diskutuojama. Tos diskusijos įgriso ir Amerikos prezidentui, kuris prašė baigti diskusijas ir pradėti darbą. Kažin, ar jo prašymo bus paklausyta, nes darbas priklauso ne tik nuo programos aiškumo, bet ir nuo vidinės energijos. Kas žiūri į krašto valdymą, kaip į tarnavimą tautai ir Dievui, tas moka paaukoti savo ambiciją, savo partijos reikalus ir dirbti visos tautos gerovei.

      De Gasperi yra kuklus žmogus, ištikimas Bažnyčios ir dorovės įstatymams. Jis nori ir stengiasi įgyvendinti Italijoje Bažnyčios socijalinį mokslą. Valdyti kraštą pagal partijos ambiciją ir vienašališką partijos programąjam svetima ir nepakeliui. Jis išrišo daugelį vidaus ir užsienio problemų. Mat, jis neklaidingai pasirinko auksinį vidurio kelią: pirma reikia išrišti dorovines problemas, plačiausia ir geriausia žodžio prasme, o paskiaueiti prie socijalinių, ekonominių ir politinių problemų.

* Socijaliniai Metai

      Prieš keletą savaičių Belgijoje, Tournai vyskupijoje, baigėsi socijaliniai metai, kuriuos suorganizavo ir pravedė vyskupo Himer iniciatyva, pasinaudodama specijaliais parapijų komitetais.

      Pirmasis žingsnispradedant socijalinius metusbuvo atkreipti kunigų ir aktyviųjų katalikų dėmesį į opiuosius socijalinius klausimus ir per kunigus bei pasauliečius aktyvistus išbudinti katalikų mases ir supažindinti jas su Bažnyčios socijaliniu mokslu.

      Antrasis žingsnisiššaukti gyvą reikalą įgyvendinti Bažnyčios socijalinio mokslo dėsnius privačiame ir viešame bendruomenės gyvenime.

      Trečias žingsnisauklėti žmones Bažnyčios socijalinio mokslo dvasioje ir reikalauti, kad katalikai paklustų socijalinio teisingumo reikalavimams, steigtų socijalines institucijas ir sambūrius, siekiančius katalikiško socijalinio teisingumo įgyvendinimo.

      Socijaliniai Metai baigėsi. Pamokslai bažnyčiose, konferencijos, paskaitos susirinkimuose ir mokyklose, brošiūros ir straipsniai spaudoje, radijo kalbos, mitingai kinuose, teatruose ir aikštėse paskleidė katalikiškąją mintį socijaliniais klausimais labai plačioje periferijoje. Pavieni ir organizuota inicija-tyva ieškojo kelių ir priemonių katalikiškojo socijalinio teisingumo įgyvendinimui. Nenuostabu, kad pradiniai vaisiai jau matosi daugelyje vietų. Laikas, kad socijalinė mintis taptų kūnu ir mūsuose.