Presbiterijonai Europos kontinente labiau yra pažįstami reformatų vardu, o Lietuvoje jie yra vadinami kalvinistais. Jų įsteigėjas yra Jonas Kalvinas, gimęs Prancūzijoje, Noyon mieste, 1509 m., o miręs Genevoje (Šveicarijoje) 1564 metais. Tėvai buvo katalikai, motina buvusi ypatingai pamaldi. Vaikas buvo silpnos sveikatos, bet pasižymėjo dideliais gabumais. Tėvai norėjo, kad jis taptų kunigu. Jonas jau buvo pradėjęs kunigiškus mokslus, bet tuoj pakeitė nusistatymą ir ėmė studijuoti teisę. Jis niekados nebuvo uolus katalikas. Bestudijuodamas susidūrė su protestantiškomis idėjomis persiėmusiais profesoriais ir pats palinko į protestantizmą.

      Jonui Kalvinui esant 22 metų amžiaus, mirė tėvas. Toliau studijuoti teisę buvo neįmanoma. Jis ima domėtis teologiniais klausimais, kuriuos aiškina pagal savo supratimą, o kartais savo tezėms įrodymų ieško Šv. Rašte. Sakosi, kartą savyje pajutęs didelę šviesą arba tiesos pažinimą. Tai yra tipiškai protestantiškas “atsivertimas”. Po to atsivertimo, po tos didelės vidujinės šviesos, jam nebereikėjo nei mokytojų nei Bažnyčios, jis pats sau tapo vadovu tikėjimo klausimuose.

      Kai katalikiškame tų laikų Paryžiuje Kalvinas pradėjo skelbti savo protestantiškas pažiūras, sutiko didelį pasipriešinimą ir buvo ištremtas. Trejus metus jis klaidžiojo po įvairius miestus, kol pagaliau pasiekė Bazelį (Šveicarijoje). Tebebūdamas 26 metų, parašė veikalą vardu “Christianae Religionis Institutio”. Katalikai šią jo knygą pavadino “Eretikų Koranu”. Kalvinas, galutinai apsigyvenęs Genevoje, praplatino savo mokslą Šveicarijoje. Genevoje ir bažnytinė ir civilinė valdžia buvo protestantų rankose. Anglikonų Bažnyčios sektos moko, kad Bažnyčia turi būti atskirta nuo Valstybės, o kalvinistai sako, kad civilinė valdžia turi visomis priemonėmis remti ir palaikyti Bažnyčią.

Kalvino mokslas

      Kaip Liuteriui, taip ir Kalvinui vienintelis tikėjimo šaltinis yra Šv. Raštas. Žmogus galįs būti išganytas vien tikėjimu, be gerų darbų. Žmogaus prigimtis taip esanti gimtosios nuodėmės sugadinta, kad jis nieko gero negali padaryti. Katalikų Bažnyčia moko, kad gimtoji nuodėmė žmogaus prigimties visiškai nesugadino, tik ją susilpnino, todėl per ilgesnį laiką jam yra sunku vien tik savo jėgomis nugalėti pagundas ir užlaikyti visus įsakymus. Bet jis tai gali padaryti su Dievo malone, kurios jam niekad netruks, jeigu tik jis jos norės ir prašys. Bet žmogus vien tik savo jėgomis gali daug gerų darbų atlikti, pvz. mylėti savo tėvynę, artimą, duoti išmaldą ir t.t.

      Ne tik nuo katalikų, bet ir nuo daugelio kitų protestantiškų sektų Kalvinas skiriasi tuo, kad jis priima predestinaciją. Predestinacija visai sunaikina žmogaus laisvą valią. Pagal šį mokslą, Dievas dalį žmonijos yra sutvėręs amžinai laimei, o kitą dalį — amžinai pražūčiai. Tie, kurie yra Dievo išrinkti išganymui, negali pražūti, nežiūrint, koks bebūtų jų gyvenimas ; o kurie yra paskirti pražūčiai, negali būti išganyti, nors ir kažin kaip stengtųsi.

      Dėl ko Kalvinas skelbė tokį žiaurų mokslą? Juk žmogaus širdis tiesiog purtosi, pamanius, kad Dievas sutveria žmones, kurie visai be savo kaltės turės amžinai kankintis pragare vien dėl to, kad Dievas taip norėjo. Kalvinas, be abejo, suprato, kad toks mokslas yra žiaurus, bet jis manė, kad predestinacija yra absoliutiškos Dievo galybės išvada. Jam atrodė, kad jeigu žmogui paliksi laisvę, tai jis galės visus Dievo planus suardyti. Pagal jo mokslą gerieji daro tai, ko Dievas nori ir savo malone juos verčia tai daryti. Tai malonei žmogus negali atsispirti. Taigi, gerus darbus jis daro prievarta. Jeigu žmogus galėtų atmesti Dievo malonę, tai Dievas būtų bejėgis. Taigi, pagal šį mokslą yra iškeliama Dievo galybė, bet panaikinama žmogaus laisvė.

      Kaip Katalikų Bažnyčia žiūri į šį klausimą? Ji pripažįsta Dievo visagalybę, bet nepanaikina nė žmogaus laisvos valios. Kalvinistų predestinaciją ji griežtai atmeta. Predestinacija yra Dievo nuo amžių padarytas neklaidingas ir nepakeičiamas sprendimas, kuriuo Jis nustato, kokiu keliu visi pasaulio įvykiai turės eiti. Taigi, Dievas jau nuo amžinybės žino, pramato ir sutvarko viso pasaulio eigą taip, kad niekas negali prieš Jo valią įvykti. Kitais žodžiais tariant, Dievas jau nuo amžinybės žino, kas bus išganytas ir kas pasmerktas. Be abejo, kad ir Katalikų Bažnyčia pripažįsta, jog Dievas viską nuo amžių žino, bet tas Jo žinojimas nepanaikina žmogaus laisvos valios. Dievas žino, ką žmogus laisvai darys. Dievas žmogui visuomet duoda reikalingų malonių, kad jis galėtų būti išganytas, bet žmogus, būdamas laisvas, gali tomis malonėmis pasinaudoti arba jas atmesti. Taigi, nors Dievas žino, kaip su žmogum bus, bet ne dėl to žmogus bus išganytas arba pasmerktas, kad Dievas žino, bet vien dėl to, kad pats žmogus savo laisva valia taip apsisprendžia. (Plačiau apie tai buvo rašyta “L. L.” Vol. I, No. 9, 135 psl. Red.).

      Kalvinas nepripažino Kristaus tikro esimo Švenč. Sakramente. Jis šioje srityje nuėjo dar toliau už Liuterį. Dėl Eucharistijos kilo tarp jųdviejų didelis ginčas. Kalvinui komunija (Abendmahl) yra tik grynas simbolizmas.

      Kalvino Bažnyčios supratimas taip pat yra skirtingas nuo Liuterio. Liuteriui Bažnyčia yra nematoma tikinčiųjų draugija. Ją sudaro visi, kurie tiki. Kadangi tikėjimas nėra matomas dalykas, tai ir ta draugija yra nematoma. Kalvino Bažnyčia yra matoma. Žinoma, ne tokia, kaip Romos, nes jis nepripažįsta popiežiaus, bet ji turi būti tikra žmonių organizacija, su viršininkais, su administracija. Presbiterijonai, tur būt, bus vienintelė protestantų sekta, kuri sąmoningai į savo tarnybą įkinkė valstybę. Presbiterijonai griežtai reikalauja, kad valstybė uždarytų sekmadieniais barus, kad šeštadienių vakarais ir sekmadieniais neleistų šokių.

      Kalvinas buvo nepaprastai griežtas žmogus, nemėgo nusileisti. Morališkai nieko jam nebuvo galima prikišti. Buvo įsitikinęs, kad jis yra teisus ir kad Dievas taip galvoja, kaip ir jis. Savo įsitikinimus griežtai gynė ir be pasigailėjimo persekiojo visus, kurie nenorėjo su juo sutikti. Nebuvo nė vieno popiežiaus tokio griežto, kaip Kalvinas, nors jis savo pasekėjams liepė popiežių vadinti antikristu. Bet kokia tolerancija Kalvinui buvo visai svetima.

      Reikia pripažinti, kad šiandien presbiterijonai griežtai nesilaiko Kalvino mokslo. Jie taip griežtai nepripažįsta nė predestinacijos, nė nesako, kad žmogaus prigimtis yra visiškai sugadinta. Administracijos forma yra beveik ta pati. Bažnytinę valdžią sudaro Konsistorija, susidedanti iš šešių dvasiškių ir iš dvylikos pasauliečių. Kalvinizmas, kaip mokslinė sistema, dabar yra, galima sakyti, miręs.

John Knox

      Kita reikšminga asmenybė presbiterijonų Bažnyčioje buvo John Knox, gimęs Škotijoje 1505 m. Katalikų kunigu jis buvo įšventintas 1530 m. (Kalvinas nebuvo kunigas). Nuo Katalikų Bažnyčios jis pradėjo pamažu tolti ir 1546 m. galutinai nuo jos atsiskyrė. Tapęs protestantu, Knox turėjo išvykti iš Škotijos. Buvo Prancūzijoje, Anglijoje ir pagaliau atvyko į Šveicariją, kur susipažino su Kalvinu, pasisavindamas daugelį jo minčių. Grįžęs į Škotiją (1555 m.), pradėjo platinti Kalvino mokslą. Patraukė didelę aristokratijos dalį, nes jie tikėjosi, tapę kalvinistais, perimti Katalikų Bažnyčios turtus. Marija Stuart 1560 m. užėmė Škotijos sostą ir stengėsi pašalinti kalvinizmą, bet jos pastangos buvo be vaisių, nes pasipriešinimas buvo per didelis. Ji buvo net priversta bėgti iš Škotijos ir ieškoti Anglijoje pagalbos pas Elzbietą. Škotijos parlamentas paskelbė kalvinizmą valstybės religija.

      John Knox nieko prie Kalvino teologijos nepridėjo, tik buvo uolus kalvinizmo platintojas. Jis net yra pasakęs, kad kiekvienas protestantas turi teisę užmušti bet kurį kataliką, kaip stabmeldį. Kaip žydai persekiojo amalekitus, taip kiekvienas protestantas turi persekioti katalikų kunigus ir visus, klausančius popiežiaus. Presbiterijonų Bažnyčia ir šiandien yra Škotijos valstybės bažnyčia. Anglijos karalius, užimdamas sostą, turi prisiekti, kad jos nepersekios, bet rems. Nemaža kalvinistų yra Olandijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje. Kur tik galėjo, jie persekiojo katalikus; o kur buvo jų mažuma, tai buvo labai neramus elementas ir šaukė, kad juos kiti persekioja, save jie vadino kankiniais.

Presbiterijonai Amerikoje

      Į Ameriką kalvinistai atvyko labai anksti, jau 1562 m. čia jų būta. Daugiausia jie atvykdavo iš Prancūzijos, Olandijos, Škotijos ir Anglijos. Pirmoji bažnytinė organizacija buvo sudaryta Filadelfijoje 1706 m. Amerikos presbiterijonų Bažnyčia išlaikė savo pirmykštę dvasią beveik du šimtmečiu, bet 1861 m. dėl vergijos klausimo pradėjo skilti. Paskui skaldėsi ir dėl kitokių priežasčių. Dabar jų yra daug grupių, kurių vieną kitą čia paminėsime: “Associated Reformed Presbyterian Church”, “Associated Presbyterian Church of North America”, “Colored Cumberland Presbyterian Church”, “Orthodox Presbyterian Church”, “United Presbyterian Church” ir kitos. Šios grupės yra viena nuo kitos nepriklausomos. Amerikoje yra iš viso apie 2,800,000 presbiterijonų. Pilnu nariu jie skaito tą, kurs, pasiekęs 16 metų amžiaus ir išėjęs katekizmo pamokas, yra gavęs iš savo dvasiškio sutvirtinimą (confirmation). Tam tikra bažnytinė vadovybė priima ministerio paruoštus ir pristatytus asmenis ir juos įrašo į narių knygą. Tie, kurie dar nėra pilni nariai, yra vadinami “prijaučiantieji”. Pasaulyje yra apie 10 milijonų tikrų presbiterijonų ir apie 20 milijonų prijaučiančiųjų.

Lietuvos kalvinistai

      Lietuva katalikybę priėmė vėlokai. Kai Vokietijoje prasidėjo Reformacija, Lietuvos Katalikų Bažnyčia dar buvo jauna ir dėl to nelabai stipri. Pirmuoju protestantizmo skelbėju Lietuvoje yra laikomas kun. Jonas Tartila, kurs 1535 m. Šilalės bažnyčioje pradėjęs aiškinti Liuterio tezes. Bet jis buvo priverstas iš Lietuvos išsikraustyti į Prūsiją. Lietuvos didikai pradėjo linkti į protestantizmą. Iš jų yra minimi Bilevičiai, Kęsgailos, Katkevičiai, Sapiegos, Glebavičiai ir Radvilos, kurie vėliau galutinai iš Katalikų Bažnyčios pasitraukė.

      Karaliaučiaus universiteto profesorius A. Kulvietis buvo įsteigęs Vilniuje protestantišką mokyklą Lietuvos bajorų vaikams. Bet vėliau ta mokykla buvo uždaryta ir Kulvietis išvyko į Prūsiją, nes Zigmantas II netoleravo protestantų. Visai kitaip buvo prie Zigmanto Augusto III, kurs bičiuliavosi su protestantais. Jam laiškus rašė ir pats Kalvinas, ragindamas atsisakyti nuo Popiežiaus ir savo krašte pravesti reformaciją. Zigmantas Augustas mandagiai į tuos laiškus atsakė, bet reformacijos vis dėlto nepravedė. Vėliau jam buvo pasiūlyta paremti Lenkijos tautinės bažnyčios susikūrimą, bet greitas katalikų susiorientavimas sulaikė karalių nuo to žingsnio.

      Kitas pavojus buvo dar didesnis. Kadangi Zigmantas Augustas nė su savo trečiąja žmona Kotryna Habsburgiete nesusilaukė įpėdinio, reformatorių buvo raginamas persiskirti su Kotryna ir vesti kitą. Jis išsiskyrė su Kotryna, bet kitos nevedė. Tokiu būdu praėjo pavojus, kad jis Lietuvai taptų tuo, kuo Anglijai tapo Henrikas VIII. Jis nuo Bažnyčios neatsiskyrė ir liko ištikimas savo tėvų tikėjimui.

      Lietuvos didikai vis dėlto nenustojo meilikautis su Kalvinu. Ypatingai reformacijos platinime Lietuvoje pasižymėjo du pusbroliai: Radvila Juodasis ir Radvila Rudasis. Radvila Juodasis valdė Nesvyžių, o Rudasis — Biržus ir Kėdainius. Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris, bestudijuodamas užsienyje, buvo susipažinęs su reformacija, bet vis tik nesiskubino jos priimti. Jis pažinojo Kalviną, kurs ragino Radvilą atsisakyti nuo Katalikų Bažnyčios ir prikalbinti taip pat Zigmantą Augustą, kad atsisakytų. Prikalbinti karaliaus jam nepasisekė, bet pats Radvila perėjo į reformatus ir patraukė visą savo šeimą. Galingieji Radvilos dėjo visas pastangas, kad kalvinizmas paplistų Lietuvoje. Radvila Juodasis 1557 m. suorganizavo pirmąjį reformatų sinodą Vilniuje, kuris nutarė įsteigti reformatų bendruomenę, vadinamą “Lietuvos Vienetu”, Vilniaus krašte išlikusią iki mūsų laikų.

      Radvila Juodasis įsteigė Brastoje spaustuvę, kuri spausdino reformatų religines knygas. Ten buvo išspausdinta lenkų kalba garsi “Brastos Biblija”, dedikuota Zigmantui Augustui. 1660 Lietuvos protestantai išspausdino Anglijoje lietuvišką bibliją. Vertimas buvo nevykęs, todėl tuoj buvo paruošti dar kiti geresni vertimai. Senasis Testamentas buvo išleistas Karaliaučiuje 1701 m., o

      Naujasis — 1727 m. Vėliau protestantai dar kelis kartus atspausdino bibliją, o katalikų Šv. Rašto Naujojo Testamento pirmasis leidinys buvo paruoštas vysk. Giedraičio (1754-1868).

      Vilniuje, Kėdainiuose, Šiluvoje, Biržuose ir Nesvyžiuje buvo įsteigtos kalviniškos mokyklos. Taigi, reformacija Lietuvoje buvo sparčiai platinama. Patys reformatai sako, kad 16 ir 17 šimtmety Lietuvoje buvo apie 200 kalviniškų parapijų. Kai 1612 m. Marija pasirodė Šiluvoje, ji verkė. Atrodė, kad Lietuva žus Katalikų Bažnyčiai. Sakoma, kad tada visoje Žemaitijoje tebuvo likę septyni katalikų kunigai. Bet vis dėlto Dievo Apvaizda pasuko Lietuvos likimą kita kryptimi. Pirmas nuopelnas priklauso Lietuvos liaudžiai, kuriai reformacija nebuvo prie širdies, todėl nesiskubino pasekti ponų pavyzdžiu. Greitai prasidėjo katalikų reakcija. Gal didžiausias nuopelnas buvo nuncijaus Komendonio ir Varmijos vyskupo Stanislovo Hosijaus, kurs Visuotiniame Tridento susirinkime susipažino su naujai įsteigto Jėzuitų Ordino teologais. Hosijus buvo jais sužavėtas, ypač Petru Kanizijum. Jis parsikvietė į Varmiją jėzuitus 1564 metais. Vysk. Protasevičius 1569 m. pasikvietė jėzuitus į Vilnių. Jie įsteigė Vilniuje pirmąją kolegiją 1570 m. Kalviniškai nusistatę didikai labai trukdė jėzuitams darbą, o liaudis jų dar nepažinojo, todėl darbas nebuvo lengvas. Vis dėlto jėzuitai savo pasišventimu, ypač didvyriškai gelbėdami žmones 1573 m. maro metu, įsigijo liaudyje daug simpatijų. Ir patys didikai pradėjo atitolti nuo reformacijos. Radvilos Juodojo vaikai grįžo į katalikybę. Mikalojus Kristupas Radvila, pramintas Našlaitėliu, pažinęs Šveicarijos Kalvino mokinių gyvenimą, nutolo nuo kalvinizmo. Jis pats grįžo į Katalikų Bažnyčią ir sugrąžino tris savo mažamečius brolius, tarp jų ir dvylikos metų Jurgį, vėliau tapusį Vilniaus vyskupu ir kardinolu.

      Į Katalikų Bažnyčią grįžo ir Žemaičių seniūnas bei Livonijos valdytojas Katkevičius, atidavęs jėzuitams auklėti savo sūnų Joną Karolį, vėliau tapusį Vilniaus vaivada ir genialiu karo vadu. Biržų Radvilos visą laiką pasiliko kalvinistais, todėl ten ir šiandien dar yra daug Kalvino sekėjų. Mažojoje Lietuvoje daugiau praplito Liuteranizmas.

      Lietuvos liaudis kalvinistus vadina “bambizais”. Šis žodis yra žinomas ir Lenkijoje. Ką jis reiškia? Kai kurie mano, kad jis paeina nuo viešojo nuodėmių išpažinimo būdo, kai ministeris skaito nuodėmių sąrašą, o žmonės, per daug nekreipdami dėmesio, vietoje muštis į krūtinę, mušasi kiek žemiau. Kiti sako, kad tas žodis yra kilęs nuo lotyniškų veiksmažodžių bombicare arba bombisare — zvimbti. Mat, ministeriui skaitant nuodėmes, žmonės ne tik mušasi į krūtinę, bet vis kartoja “gailiuosi, gailiuosi...”. Tai kai kuriems žmonėms primena bičių ar musių zvimbimą.

      1937 metais kalvinistai Lietuvoje turėjo 12 bažnyčių ir septynis dvasiškius, o liuteronai Klaipėdos krašte — 51 bažnyčią ir 18 dvasiškių.

Išvados

      Pažvelgę į istoriją, pastebime, kad kalvinizmas plito ypatingai per supasaulėjusius, nuo tikėjimo nutolusius didikus ir labiausiai tada, kai tauta pergyveno kokį nors dvasinį sąmyšį. Taip pat galime matyti, kad visi krikščioniškieji vienetai, kai tik atsiskiria nuo Romos ir Popiežiaus, tuoj eina prie mokslinės, dorovinės ir organizacinės suirutės. Kalvinas norėjo savo Bažnyčiai padėti labai stiprų pamatą, duoti gerą organizaciją, bet jam tai nepasisekė. Teisingai rašo T. M. Parker: “Liberalizmas, gavęs pradžią iš moderniųjų Vokietijos srovių, sujungtas su 19 šimtmečio fizikos mokslu, labai užkrėtė plačius protestantų sluogsnius ir privertė juos atsisakyti senosios ortodoksijos mokslinių pagrindų. Šiandien protestantai neturi vieningų tikybinių įsitikinimų. Tai yra daugiau pažiūrų mišinys. Jie yra vieningi tik savo nusistatyme prieš katalikybę” (“Post— Reformation Developments”, p. 19).

      Presbiterijonas G. Harkness savo knygoje “Protestantism — A. Symposium”, p. 77 rašo: “Presbiterijonų Bažnyčia daug labiau suskilo savo ginčuose dėl moderniškų pagrindinių dalykų, negu kiekviena kita mūsų laikų bažnyčia. Dvasiškiai savo liberalizmu perviršija pasauliečius.” Visos moderniškosios protestantiškos sektos taip sparčiai tolsta nuo pagrindinių krikščionybės tiesų, kad bijomasi, jog ateity žus bet koks krikščioniškas tikėjimas ir pasiliks tik natūralinė etika, kurios kiekvienas “džentelmenas” turi laikytis. Visos protestantiškos sektos eina prie to paties tikėjimo — prie “džentelmeno tikėjimo”. O džentelmenu gali save skaityti kiekvienas, kurs gali pasakyti, kad jis nieko neužmušęs ir nepavogęs. Visi kiti moraliniai reikalavimai laikomi asmeniško skonio dalyku.

      Atrodo, kad protestantai būtų daug greičiau nuo krikščionybės nutolę, jeigu jų nesulaikytų Katalikų Bažnyčia. Jie bijo, kad jų nukrikščionėjusi visuomenė, pasiilgusi dvasinio peno, nepradėtų glaustis prie Katalikų Bažnyčios. Tai yra faktas. Jeigu katalikas apleidžia savo Bažnyčią, tai jis menkas katalikas ir buvo — tai atmata. O jei kas iš protestantų ateina į Katalikų Bažnyčią, tai yra paprastai labai kilnios dvasios žmogus, kurs ilgai ir uoliai ieškojo tiesos. Kard. Newman, kurio tėvas buvo anglikonų bažnyčios pastorius, sako atradęs kelią į Katalikų Bažnyčią, nes gyvenęs pagal principą “Nunquam contra lucem peccare — nenusikalsk prieš savo proto šviesą”. Ta šviesa jo neapvylė.

J. Venckus, S. J.