Spausdinti

      Šiandien visas pasaulis labai daug kalba apie turimą ar prarastą laisvę, visos tautos mini savo nepriklausomybės šventes. Jau vien tik tas faktas, kad tiek daug kalbama apie laisvę, kelia nerimą ir susirūpinimą. Tai įrodo, kad mums tos laisvės trūksta, kad mums gresia rimtas pavojus ją prarasti. Jei kuriame nors krašte daug kalbama apie sveikatą, galima padaryti išvadą, kad ten siaučia ligos. Juk ligonis dažniausiai kalba apie sveikatą, alkanas apie valgį, skriaudžiamas apie teisingumą, vergas apie laisvę.

      Visi kalba, kad didžiausias pavojus žmogaus laisvei gresia iš totalitarinių valstybių. Bet ši problema nebūtų tokia sunki, jei laisvės pavojai mus tykotų tik iš lauko. Pagrindinis pavojus yra kaip tik tas, kad mūsų laisvė užminuota iš vidaus, pačiose žmonių širdyse ir sielose. Pasaulio tautos visomis savo jėgomis stengiasi išsaugoti politinę laisvę, ją apginti nuo priešų, bet tuo pačiu metu užleidžia tam priešui vidujinės, gilesnės laisvės karalystę, nuo kurios priklauso ir politinė laisvė. Tik įsivaizduokime sau žmonių grupę, sėdinčią ant pastato stogo ir apdainuojančią architektūros laimėjimus, žmonių grupę, kabinančią vainiką ant užbaigto pastato, kai tuo pačiu metu sabotatorių minia apačioj jau baigia griauti pamatus. Tai modernios laisvės paveikslas. Politikai ir tariamieji patrijotai garbina laisvę ant viršutinių aukštų, o klaidingi pranašai ir filosofai apačioj lyg kirmėlės ėda ir griauna pamatus.

      Šių dienų pasaulis yra lyg tas sūnus palaidūnas, kuriam nusibodo tėvo namų duona, ir jis nusprendė nusikratyti bet kokiu autoritetu. Visų pirma jis atmetė Bažnyčios autoritetą, paskui paniekino Bibliją, galų gale nusikratė visais religijos ir moralės pančiais. Tada tas modernusis pasaulis susikūrė tokios laisvės atmosferą, kurią jautė ir išgyveno sūnus palaidūnas pirmaisiais savo laukinio ir nepažaboto gyvenimo momentais. Laisvės sąvoka tapo iškreipta. Laisvė reiškė daryti tai, kas patinka, nesvarbu, ar gera ar bloga; tikėti tai, kas patinka, nežiūrint, ar tai tiesa ar melas. Laisvės sąvoka išsigimė, virto egoizmo ir savimeilės forma, kuri raukosi prieš bet kokią auką, prieš bet kokį susivaldymą.

      Modernusis žmogus tuoj pasijuto, kad liko vergauti ir toliau, kad jam nepavyko nusikratyti vergijos pančių. Atmetęs Dievo valdžią, virto Cezario vergu. Virto vergu žmonių kolektyvo, masės, valstybės. Toji vergija pasiekė tokį laipsnį, kad valstybė į savo rankas perėmė tiek žemiško, tiek dvasinio gyvenimo kontrolę. Pasaulis palaidūnas paniekino tėvo namus manydamas, kad tėvo autoritetas pastoja kelią jo laisvei. Bet šimtmetinė patirtis yra pakankamai įrodžiusi, kad teisė mindžioti Dievo ir žmogaus įstatymus dar nepadaro žmogaus laisvo. Žmogaus laisvės šaltinis yra Dievas. Atimk žmogui laisvę tarnauti Dievui, Jį mylėti, ir žmogaus laisvė bus išrauta su šaknimis. Dievas yra visų žmogaus laisvių pagrindas. Sugriauk jį, ir žmonės sau pasistatys netikrą dievą — stabą. Kai Mozė, būdamas ant Sinojaus kalno, 40 dienų kalbėjo su gyvuoju Dievu, Izraelio vaikai sau nusiliejo auksinį veršį. Ir šiandien žmonės visame pasaulyje kalasi plieno stabus, aukso veršius. Jeigu jiems uždrausi garbinti Dievą tabernakuly, jie gar-bins pabalzamuotą lavoną Raudonojoj Aikštėj. Taigi, problema nėra ta, ar mes priimsime kokį nors autoritetą ar ne, bet visa problema glūdi čia, katrą autoritetą mes priimsime: Kristaus ar Antikristo. Mūsų amžius atsako į šį klausimą.

      Rusų rašytojas Dostojevskis jau praeitame šimtmetyje mus perspėjo, kad pasaulis, paneigęs nuodėmę ir pragarą, prieis prie socializmo, kur žmonės savo laisvę parduos už duonos kąsnį. Jis įsivaizdavo Antikristą, kalbantį Kristui šiuos žodžius: “Ar tu nežinai, kad praslinkus metams, šimtmečiams, savo mokslu ir išmintimi žmonija prieis prie to, jog iš viso nebus nusikaltimo, ir aišku, tuo pačiu nuodėmės, bus tik alkanieji. Ir žmonės eis prie mūsų kojų šliauždami ir sakydami: “Duok mums duonos ! Pasilik sau mūsų laisvę!”

      Šis vaizdas jau yra pastebimas mūsų dienose. Paneigę atsakomybę Dievui, žmonės atidavė savo laisvę velniui. Keista, kad šėtonas griauna mūsų laisvę, kaip tik mums įkalbėdamas, kad mes esame visiškai laisvi ir nuo nieko nepriklausomi. Modernioji Antikristo religija griauna žmogaus laisvę, nes ji neigia pragarą. Jei nėra pragaro, kodėl turėtų būti rojus? Jei nėra nusikaltimo, už kurį žmogus turėtų būti baudžiamas, kam reikia dangaus, kur bus atlyginta už gerus darbus? Bet jei paminklai statomi pagerbti tautos didvyriams, kodėl neturėtų būti kalėjimų tautos išdavikams? Pragaras yra amžina garantija, kad žmogus yra laisvas. Jei Dievas kartą sugriautų pragarą, tuo pat momentu Jis turėtų sugriauti žmogaus laisvę. Kol dar yra pragaras, mes galime būti tikri, kad Dievas gerbia ir saugoja žmogaus laisvę, kad Jis tos laisvos valios nesugriaus nei jėga nei prievarta, net jeigu ji ir pakeltų prieš Dievą kumštį sakydama: “Netarnausiu!”

      Kristus mums grąžino ir garantavo laisvę, mirdamas ant kryžiaus. Pasaulis ėjo pro Nukryžiuotąjį ir šaukė: “Nuženk nuo kryžiaus, ir mes tikėsime!” Bet ar tai ne kvailas prašymas? Ar tai nebūtų galas žmogaus laisvei? Kol Viešpats ant kryžiaus, tol žmogus laisvas. Jeigu Jis visa savo galybe būtų nužengęs nuo kryžiaus, žmogus būtų tapęs Jo vergas. Jeigu Kristus būtų nužengęs nuo kryžiaus, komunizmas, nacizmas ir kapitalizmas jau būtų žlugę, kai dar nebuvo gimę. Bet mes nebūtume buvę išlaisvinti. Jo atsisakymas žengti žemyn nuo kryžiaus mums garantavo laisvę. Todėl kryžiaus medis -— mūsų laisvės vėliava.

      Pasaulis tą laisvės vėliavą, kurią Bažnyčia per amžių audras neša nesuteptą, paniekino. Paskutiniais šimtmečiais Bažnyčia yra kaltinama, jog ji esanti žmogaus laisvės priešas. Bet gal niekad taip ryškiai nebuvo matyti, kaip šiandien, kad Bažnyčia yra vienintelis pylimas prieš vergijos potvynį, vienintelė laisvės garantija šių dienų pasauliui. Naujoji vergija yra skirtinga nuo senosios. Senovės vergija buvo daugiau fizinė. Anų laikų vergui nebuvo leista naudotis savo darbo ir prakaito vaisiais: jo darbas, jėgos, kūnas, žmona ir vaikai priklausė ponui. Naujųjų laikų vergija yra dvasinė. Pirmoj vietoj ji paliečia žmogaus sielą, sąžinę, valią, visą žmogaus asmenybę. Ji žmogų pavergia rasei, proletarijatui, masei, kapitalui, vienu žodžiu, valstybei, kuri žmogų pasisavina, nacionalizuoja.

      Prieš šitą naujųjų laikų vergiją Bažnyčia stoja kovon. Kiekvienas jos tartas žodis yra protestas prieš žmogaus pavergimą. Ji gina teisę būti laisvu, būti savo likimo nusprendėju, teisę melstis ir sakyti: “Tėve mūsų, kurs esi danguje”, vietoj: “Tėve Staline ar Malenkovai, kurs esi Maskvoje”. Bažnyčios autoritetas tikėjimo dalykuose žmogaus vergu nepadaro. Jos įstatymai ir mokslas yra tik lyg tas pylimas, kurs sulaiko žmogaus minties upę, kad ji neišsiveržtų iš savo krantų ir neapsemtų gyvenamųjų vietų. Pasaulio srovę sekti yra lengva. Jos gali būti nešamas ir mažas šapelis. Bet kovoti ir plaukti prieš srovę reikia daug jėgos. Bažnyčia yra lyg didžiulė uola, į kurią jos vaikai gali atsiremti. Plaukti Petro laivu per audringą jūrą ir žinoti, kad jis negali žūti, nėra vergystė. Vergystė būtų pasiduoti kiekvienam tariamos laisvės vėjui, kiekvienai nuomonei ir propagandai. Tas Petro laivas jau dvidešimt amžių skrieja išskėstomis burėmis per plačiuosius vandenis. Aplinkui šėlsta laisvos žmogaus minties verpetai, erezijų ir madų bangos, sekdamos laiko srovę. Jos miršta ir išnyksta su laiku. Bet Petro laivas vis ramiai keliauja pirmyn. Taip jis keliaus, nežiūrint didžiausių audrų, kol sustos amžinybės uoste. Tada keleiviai, išlipę iš laivo, supras, kaip jiems pavyko išvengti tų didžių pavojų: kai Petras stovėjo prie vairo, ant jo rankų buvo uždėta nematoma Kristaus ranka, kurios klauso vėjai ir jūra, kuri vairuoja saulę, mėnulį ir žvaigždes.

J. Elijoišus, S. J.