Spausdinti

 

      Episkopalas paeina nuo graikiško žodžio “episkopos”, kurs reiškia “prižiūrėtojas”. Nuo jo paeina ir lietuviškas žodis “vyskupas”. Episkopalais pasivadino pirmieji iš Anglijos į Ameriką atvažiavę kolonistai, pirmiau priklausę prie anglikonų Bažnyčios. Tie kolonistai norėjo būti nepriklausomi ne tik politiškai, bet ir bažnytiškai nuo Anglijos.

      Į Britanijos salas krikščionybė atėjo iš Romos. Pirmasis tų salų apaštalas buvo šv. Augustinas, atvykęs 597 m. Kadangi britai buvo atskirti nuo Europos kontinento, todėl labiau išsivystė ir jų skirtingas tautinis bei bažnytinis veidas. Kai Liuteris turėjo tiek vargti, kol savo Reformaciją išjudino Vokietijoje, Henrikui VIII buvo labai lengva atskirti Anglijos Bažnyčią nuo Romos. 1535 m. Anglijos Bažnyčios galva jau buvo pats Henrikas VIII. Tai buvo tikras cezaro - papizmas, nes ciesoriaus ir popiežiaus karūna buvo ant tos pačios galvos. Anglai mėgsta savo reformą vadinti konservatyve, nes ji nebuvo tokia radikali, kaip Liuterio, Kalvino ir Zvinglio. Anglikonai neišmetė tiek daug religinių tiesų, kaip anie reformatoriai.

      Anglikonų Bažnyčios tikėjimas yra surašytas knygoje “The Book of Common Prayer”. Pirmoji šios knygos laida išėjo 1549 m. Tai yra tam tikra kombinacija maldaknygės, ritualo ir katekizmo. Anglikonų Bažnyčios mokslas yra suredaguotas 39 paragrafuose (39 Articles of Religion). Pirmajame paragrafe yra aiškiai išreikštas tikėjimas į Švenč. Trejybę. Antrame paragrafe yra pasakyta, kad Kristus yra Dievas. Vienuoliktas paragrafas yra tipiškai protestantiškas, kur pasakyta, kad išganymui pakanka vien tikėjimo, geri darbai nėra būtinai reikalingi. Septynioliktame paragrafe kalbama apie predestinaciją. Čia yra aiški Kalvino jtaka. Dvidešimt antrame paragrafe yra atmetama skaistykla. Dvidešimt penktame — priimami tik du sakramentai: Krikštas ir Paskutinė Vakarienė. Anglikonai taip pat atmeta Tradiciją, liepia dvasiškiams klausyti pasauliškos valdžios. Jie turi ne tik kunigus, bet ir vyskupus, todėl ir vadinasi episkopalais. Kadangi episkopalai nepripažįsta Popiežiaus, todėl jų vyskupai yra aukščiausi Bažnyčios valdytojai, bet virš jų dar yra karalius. Šiais laikais karaliai nesikiša į jų grynai bažnytinius reikalus, bet vis dėlto be Parlamento sutikimo vyskupai negali keisti “The Book of Common Prayer”.

      Reikia pripažinti, kad anglikonai daugelyje dalykų stengiasi sekti Katalikų Bažnyčią. Kartais, įėjus į jų bažnyčią, yra sunku suprasti, kad čia ne katalikų bažnyčia: ant altoriaus stovi mišiolas, dega amžinoji šviesa, šonuose klausyklos, prie durų švęstas vanduo, tik nėra kryžiaus kelių.

      Anglikonų Bažnyčia dar ir šiandien tebėra galinga. 1948 m. į Lambeth konferenciją susirinkę 326 vyskupai atstovavo apie 40 milijonų tikinčiųjų. Kardinolas Newmanas, perėjęs iš anglikonų į katalikybę, savo Apologijoje rašo šiuos žodžius: “Aš su pagarba kalbu apie anglikonų Bažnyčią, kaip garbingą instituciją su gražiausiais prisiminimais, senoviškos išminties paminklą, turėjusią praeityje didelę politinę jėgą, naudingą tautai šaltinį ir tam tikra prasme religinės tiesos liudininkę ir mokytoją”. Bet toliau jis prideda: “Kad ji būtų kas nors šventa arba apreikštosios tiesos dieviškas žodis, kad ji galėtų savais vadinti šv. Ignacą ir šv. Ciprijoną, kad ji galėtų užimti pirmą vietą ir pastoti kelią Šv. Petro Bažnyčiai, kad ji save galėtų vadinti Avinėlio Sužieduotine, visos šios mintys išnyko man iš galvos, kai tapau kataliku”.

      Taigi, anglikonų Bažnyčia yra valstybės Bažnyčia. Karalius skiria vyskupus, Parlamentas daro bažnytines reformas, o dvasiškija be Parlamento sutikimo nieko negali keisti. Kai 1928 m. dvasiškija norėjo išleisti Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo pasiūlytą “Revised Prayer Book”, sutiko Parlamento pasipriešinimą ir jokių pataisų negalėjo daryti. Prieš anglikonus visą laiką kovojo liuteronai, presbiterijonai ir kitos protestantų sektos. Anglikonų vyskupiškoji herarchija buvo per menka atlaikyti visus šiuos smūgius ir jų Bažnyčioje pasireiškė dvi kryptys: “High Church” arba senoji Bažnyčia ir “Low Church”, kuri yra tipiškai protestantiška, liuteroniška bei kalvinistiška partija Anglikonų Bažnyčioje.

Truputis istorijos

      Norint geriau suprasti šią Bažnyčią, bus naudinga prisiminti vieną kitą istorinį faktą. 1534 m. Henrikas VIII, negavęs Popiežiaus Klemenso VII leidimo atsiskirti nuo Kotrynos Aragonietės ir vesti Oną Boleyn, išleido raštą, pavadintą “Act of Royal Supremacy”, kuriuo nutraukė ryšius su Popiežium. Kokių nors kitokių tikėjimo reformų Henrikas VIII nemanė daryti. Jam mirus, 1547 m. sostą užėmė Edvardas VI, dar mažas vaikas, todėl jo vietoje šalį valdė Taryba. Toji Taryba pasiskubino padaryti tikėjimo reformų: panaikino Mišias, kunigų celibatą, išmetė iš liturgijos lotynų kalbą. 1549 m. buvo išleista “Book of Common Prayer”, bet ji nepatenkino reformatorių, todėl po trejų metų buvo išleista antroji šios knygos laida su įvairiom protestaniškom reformom.

      1553 m. mirė Edvardas VI, ir sostą užėmė Marija, Henriko VIII ir Kotrynos Aragonietės duktė, uoliai praktikuojanti katalikė. Ji tuoj pasistengė panaikinti visas reformas ir paruošti kelią vėl susitaikyti su Katalikų Bažnyčia. Bet savo trumpo viešpatavimo metu daug ko negalėjo pasiekti. 1558 m. sostą užėmė Elzbieta, viešpatavusi 45 metus. Ji atnaujino savo tėvo pasiskelbimą Bažnyčios galva ir iš naujo išleido “Book of Common Prayer” su daugeliu protestantiškų reformų, išdėstytų 39-niuose paragrafuose, apie kuriuos jau kalbėjome. 1570 m. Popiežius Elzbietą ekskomunikavo ir katalikams uždraudė lankyti senąsias bažnyčias, liepdamas steigti naujas, katalikiškas.

      Katalikei Marijai viešpataujant, daug protestantų buvo pabėgę į Europos kontinentą. Elzbieta, norėdama kad religiniai tremtiniai grįžtų atgal į Angliją, sutiko dar daugiau daryti jiems nuolaidų. Buvo prieita net prie to, kad atsisakyta episkopalinės santvarkos. Taigi, toje pačioje valstybės Bažnyčioje atsirado dvi formos: viena Bažnyčia su vyskupais (High Church), kita be vyskupų (Low Church). Tuoj tarp tų dviejų partijų prasidėjo kovos, kilo klausimas, kurie oficialiai valdys Anglikonų Bažnyčią. Cromwell’io laikais visai Anglikonų Bažnyčiai atėjo pavojus. Ji buvo visai panaikinta kaip valstybės Bažnyčia ir jos vietą užėmė Presbiterijonų Bažnyčia. Tokia padėtis tęsėsi 11 metų. 1660 m., kai sostą užėmė Karolius II, buvo vėl atstatyta senoji padėtis. Buvo stengiamasi abi grupes sujungti į vieną, darant iš abiejų pusių daug nuolaidų.

      19-tame šimtmetyje prie šių dviejų bažnyčių prisidėjo dar ir trečioji “Broad Church”. Tai buvo visiškai liberali kryptis. Jos sekėjai vadinosi modernistais, kurie religiją beveik visai atskyrė nuo Kristaus apreiškimo. 19-tame šimtmetyje anglikonų Bažnyčioje buvo toks didelis chaosas, kad turėjo kilti naujas anglo-ka-talikų sąjūdis. Šiame laikotarpyje į katalikų Bažnyčią perėjo daug žymių žmonių, tarp kurių buvo ir kard. Newman.

Episkopalai Amerikoje

      Jau septyniolikto amžiaus pradžioje būta Amerikoje anglikonų. Kai kurie jų norėjo priklausyti nuo Londono vyskupo, o kiti jau buvo atsiskyrę nuo Anglijos Bažnyčios. Bijant susiskaldymo, 1643 m. buvo išleistas įsakymas, kad visi turi priklausyti Londono vyskupui. Kai Amerika 1776 m. paskelbė Nepriklausomybę, jau nebuvo patogu vadintis Anglijos Bažnyčios nariais. Buvo surastas naujas vardas “The Protestant Episcopal Church of the U.S.A.”. Bet dabar kilo klausimas, kur gauti vyskupų. Samuel Seabury iš Connecticut nuvažiavo į Angliją, kad gautų vyskupiškus šventimus, bet negavo, nes nesutiko daryti priesaikos Anglijos karaliui, ko pagal įstatymą buvo reikalaujama iš kiekvieno vyskupo. Tada jis nuvažiavo į Škotiją ir ten gavo šventimus. Panašiu būdu buvo įšventintas vyskupu ir William White. Šių šventimų vertė, žinant visas aplinkybes, yra labai abejotina.

      Ir Amerikos episkopalai neapsiėjo be ginčų. Jų Bažnyčia suskilo į dvi: “Reformed Episcopal Church” ir “Protestant Episcopal Church”. Nors Amerikoje episkopalai nėra skaitlingi, palyginus su 30 milijonų katalikų, 13 milijonų baptistų ir 10 milijonų metodistų, bet jie yra labai įtakingi. Protestantų Episkopalų Bažnyčia turi virš dviejų milijonų narių, o Reformuotoji Episkopalų Bažnyčia tik apie 8,000.

      Kadangi visi į Ameriką atvažiavusieji episkopalai buvo anglai, todėl, gerai mokėdami anglų kalbą, greitai iškilo į aukštas vietas. Reikia pastebėti, kad daugelis jų kunigų nenori skirtis nuo katalikų. Net kartais savo bažnyčias jie pavadina Marijos vardu, dėvi panašius rūbus į katalikų kunigų, mėgsta su katalikų kunigais draugauti. Katalikų Bažnyčiai tai nėra pageidautinas reiškinys. Kadangi jie tik išoriniai stengiasi būti panašūs į katalikus, o savo mokslu skiriasi, tai ne vienam, ieškančiam tiesos, sukliudo kelią į tikrąją Bažnyčią.   

 J. Venckus, S. J.