KUN. A. ŠEŠKEVIČIUS
1988 m. birželio 7 d. Gargždų kapinėse Laugaliuose su muzika be bažnyčios žmona palaidojo savo vyrą Stasį Stašinską, buvusį Tarpkolūkinės organizacijos darbininką, mirusį vėžiu, aprūpintą ligonių sakramentais. Ji norėjo velionį palaidoti su bažnyčia, bet paprašė Tarpkolūkinės organizacijos vadovybę paramos laidotuvėms. Toji vadovybė jai paaiškino: “Jei laidosi su bažnyčia, nieko neduosim, o jei be bažnyčios, tai gausi viską: karstą, mašiną, muziką ir kitką”. Vargo spaudžiama, apsisprendė laidoti be bažnyčios, tik užprašė mišias ir pakvietė kunigą pašventinti duobės atskirai, kad jis per laidotuves nepasirodytų. Taip ir padarė, ir abi pusės buvo patenkinots...
Ateistinė valstybė ir laikosi vergų prekyba: jei neisi su mumis —negausi darbo ir neturėsi duonos. Iš ko gyvensi? Juk mūsų rankose viskas... Ar nori badu mirti? Jei mokytojai, gydytojai, viršininkai ir bet kurie tarnautojai lankys bažnyčią, nustos vietos ir darbo pagal savo specialybę. Ką darys? Reikia gyventi, todėl reikia ir šokti, kaip ateistinė valdžia groja: išsižadėti bažnyčios ir tikėjimo bent išorinai. Tada patenkinti ir ateistai, ir parsidavėliai vergai.
Skelbiama religijos ir sąžinės laisvė, bet tegul mėgina moksleiviai ir studentai ja naudotis — tuoj ims persekioti, pašiepti ir grasinti: neįstosi į universitetą, o įstojusis išlėks iš jo. Kur dėtis? Nori ar nenori, reikia prisitaikyti ir vergiškai paklusti. Tada pirkliai patenkinti, nors vergai grandinėmis surakinti. Jei nori užimti šiltesnę vietą, būk partietis — gausi gerą butą, didesnę algą ir kitų privilegijų. Mes duodame tau, o tu duok mums! Mes tau duodame medžiagą, o tu atiduok mums save, savo tikėjimą, savo šeimą: tavo vaikai vaikščios linksmi su raudonais kaklaraiščiais, vyks į ekskursijas, tik ne į bažnyčias.
Rusai okupantai už šiltą vietą ir didesnę algą Lietuvoje surado daugybę parsidavėlių vergų. Iš jų sudarė ne tik aukščiausią tautos valdžią, bet ir visą valdžios aparatą visame krašte: vykdomuosius komitetus, miliciją, teismus, kolūkių transporto, pašto, finansų, prekybos, fabrikų ir visų kitų įstaigų vadovybes. Okupantai tik iš tolo prižiūri, o jų nupirkti vergai vykdo visą okupaciją, savo uolumu dažnai pralenkdami net okupantus rusus: jie persekioja Bažnyčią, tikinčiuosius, prievarta visus įrašo į ateistines organizacijas, užkabina raudonus kaklaraiščius, verčia šnipinėti ir išdavinėti savo draugus, kad tik nieko nedarytų prieš tarybinę valdžią. Nors jie save laiko lietuviais, bet mielai įveda rusų kalbą net į vaikų darželius, į mokyklas ir į kitas įstaigas. Tokie parsidavėliai lietuviai iš tolo draudžia Lietuvos vėliavą ir himną, nieko negalvodami apie savo gal netolimą kitokią ateitį.
Bet tautos dauguma nepasiduoda okupantams, net aukoja savo laisvę ir gyvybę už tėvynę ir tautos laisvę. O, kad visi lietuviai būtų vieningi, bent kaip afganai, kitaip atrodytų mūsų šalis!
1988 m. “Moksleivio” 5-ame numeryje klaipėdietė Justina rašė: “Yra žinoma, kad pas mus bažnyčia atskirta nuo valstybės, o mokykla nuo bažnyčios, ir tikėjimas nedraudžiamas. Tačiau pakanka užeiti į bažnyčią, ir prasideda! O kas gi? Svarstymai klasės susirinkimuose, klausinėjimas, kaip mes, komjaunuoliai, galėjome po bažnyčią trainiotis. Taip būna ne tik mums, moksleiviams, bet ir suaugusiems. Prieš kelerius metus mirė mano senelis. Mes jį laidojome su bažnyčia. Į bažnyčią ėjau aš, mano mama, visa giminė. Mano mama komunistė. Po laidotuvių darbe mamos klausia, kodėl ji ėjusi į bažnyčią, suprantate, ją kažkas pastebėjo. Akivaizdu, bet neįtikėtina; čia jau buvo per daug!
Ir dar: kodėl mokyklose dėstomi ‘Ateizmo pagrindai’? Mes ne visi ateistai, tai kam mums tuos pagrindus kiša? Kas iš jų? Jeigu žmogus tikintis, jis savo nuomonės nepakeis. Mes jau suaugę, turime savo požiūrį. Užuot mokęsi ateizmo pagrindų, geriau pakalbėtume apie bendravimo kultūrą, tai būtų naudos.
Aš nešioju grandinėlę su auksiniu kryželiu. Auklėtoja reikalauja, kad jį paslėpčiau ar nusiimčiau, nes taip netinka moksleivei”.
Tai va, kaip parsidavėliai vergai stengiasi ir kitus pavergti.
Šiais metais gegužės mėnesį iš raudonosios armijos į Kretingą grįžo Antanas Steponavičius, kuris pirmiau patarnaudavo mišiose. Kai Murmanske sužinojo, kad jis tikintis, kareiviai ir karininkai ėmė iš jo šaipytis ir jį persekioti, o jis drąsiai laikėsi. Kartą karininkai uždarė jį į atskirą kambarį ir reikalavo išsižadėti tikėjimo. Kai jis tvirtai laikėsi, ėmė jį daužyti ir vis klausė, ar atsižada. O jis vis kartojo, kad tiki ir tikės, nors jį užmuštų. Ir mušė tol, kol jis neteko sąmonės.
Kartą jis gavo laišką su šventu paveiksliuku. Laiškus armijoje tikrina Karininkas sušaukė kareivius, o Antanų pastatė į jų vidurį, padavė laišką, liepė išsiimti paveikslėlį ir visų akivaizdoje suplėšyti. “Aš esu tikintis, to nedarysiu”, atsakė Antanas. Karininkas ir kareiviai tyčiojosi iš jo. Karininkas dar kelis kartus liepė plėšyti, bet Antanas drąsiai atsisakė, nors pašaipos nuolat pylėsi. Kai nieko nelaimėjo, karininkas pasiūlė dieną apsigalvoti. Paskui vėl sušaukė kareivius ir vėl reikalavo suplėšyti šv. paveikslėlį. Grasė mušti. “Nors ir užmušit, neplėšysiu, nes esu tikintis!” Vėl visi šaipėsi, niekino. Karininkas paskutinį kartą įsakė suplėšyti. “Ne!” — atkirto Antanas. Visi ėmė tiesiog staugti. Karininkas įsakė nutilti ir garsiai tarė: “Matot, jis yra herojus, kaip tvirtai jis laikosi savo įsitikinimo! Ir jūs būkite tokie!” Priėjęs jį apkabino ir pabučiavo su ašaromis akyse...
Tai pavyzdys visiems lietuviams, kaip reikia priešintis ateistinei vergovei. O, kad lietuviai taip heroiškai stotų už Dievą ir Tėvynę, Lietuva būtų laisva!
Gargždai, 1988.10.16
■ Kryžių kalnas Lietuvoje tvarkomas. Tam tikslui sudaryta speciali komisija, į kurią įeina ir Meškuičių parapijos klebonas kun. Alfredas Vanagas, taipgi Šiaulių Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčios dekanas kun. Kleopas Jakaitis. Kalne uždrausta daryti kasinėjimus. Siekiant dvasinės rimties, uždrausta bet kokia prekyba, išskyrus devocionalijas. Sutvirtinti takai, įrengti laiptai. Problema su Kulpės upe, kuri teka pro Kryžių kalną, pilna Šiauliuose nuleidžiamų taršalų ir dvokianti. Planuojama ją nukreipti į senąją vagą. Nuo Šiaulių-Rygos kelio bus išvestas kelias į Kryžių kalną, išlietas asfaltu, nuspręsta įrengti automobiliams statyti aikštę.